Estijos istorija

Estijos istorija – Estijos teritorijoje egzistavusių etninių grupių ir valstybių istorija nuo pirmųjų gyventojų įsikūrimo iki dabartinių laikų.

Estijos istorija
Kryžiaus žygiai į Pabaltijį
(Estija)
Livonijos konfederacija:
Livonijos ordinas, Ozelio-Vikos vyskupija,
ATR (Infliantai)
Švedija (Estija, Livonija)
Rusija (Lifliandija, Estliandija)
Vokietijos imperija (Oberostas)
Antrasis pasaulinis karas
Estijos TSR
Estijos Respublika (1990)

Estijos istorija prasideda IX tūkst. pr.m.e., kai atsitraukus ledynui čia pasirodė pirmieji klajojantys medžiotojai ir rinkėjai. Pagal vieną iš teorijų III tūkst. pr.m.e. šioje teritorijoje pasirodė finougrų gentys, iš kurių kilę dabartiniai estai.

XIII a. pradžioje dabartinės Estijos teritorijoje gyveno į ikivalstybinius politinius junginius susiorganizavusios estų gentys. Tuo metu jų užkariavimą ir krikštijimą pradėjo Kalavijuočių ordinas, čia pradėjęs kryžiaus žygius (1200–1227 m.). Iki 1227 m. vokiečių riteriai ir danai užkariavo dabartinės Estijos teritoriją. Nuo 1418 iki 1562 m. visa Estija įėjo į Livonijos konfederaciją. Šioje valstybėje vokiečių atvykėlių mažuma sudarė politinį, karinį, religinį ir intelektualinį elitą, valdė prekybą ir žemę. Vietiniai gyventojai finougrai užėmė žemesnįjį visuomenės sluoksnį ir ši situacija išliko iki pat 1917 m. XVI a. pradžioje ši valstybė perėjo į liuteronybę. Netrukus ji tapo varžymosi tarp kaimyninių Rusijos, Lietuvos, Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos valstybių objektu. Po 1558–1583 m. Livonijos karo dabartinės Estijos teritoriją prisijungė Švedija. Iš pradžių Švedijos valdovai nekvestionavo baltvokiečių dominavimo. Politika pasikeitė valdant Karoliui XI, tačiau reformų pastangas nutraukė Švedijos pralaimėjimas Rusijai Šiaurės kare. Nuo 1721 m. dviems šimtmečiams Estija tapo Rusijos imperijos dalimi.

Rusijos imperijos laikotarpiu baltvokiečiai turėjo ribotą autonomiją, vokiečių kalba buvo švietimo ir administravimo kalba. Vokiečių kilmingieji žemvaldžiai valdė vietinius finougrus kaip baudžiaunininkus. Baudžiava panaikinta XIX a., iš dalies spaudžiant Rusijos valdžiai, iš dalies dėl Švietimo idėjų paplitimo tarp vokiečių kilmingųjų. Dalis pastarųjų, vadinamųjų estofilų, domėjosi estų kalba, kultūra ir istorija. XIX a. viduryje prasidėjo Estijos atgimimo laikotarpis. Estijos viduriniosios klasės intelektualai ėmėsi rinkti folklorą, gryninti kalbą; tai lėmė pirmųjų periodinių leidinių ir grožinės literatūros atsiradimą estų kalba. XIX a. pabaigoje estų kalba, paskatinta rusifikacijos pastangų, ėmė išstumti vokiečių kalbą, kuri iki tol buvo vienintelė elito naudojama kalba. Tuo pačiu metu išaugo estų valstiečių, turinčių žemės, skaičius. XX a. pradžioje estų politinės partijos ėmė kelti ribotos autonomijos ir lygaus statuso su vokiškai kalbančiaisiais reikalavimus.

Po Pirmojo pasaulinio karo (1914–1918 m.), kuris sukėlė Rusijos imperijos subyrėjimą, Estija kaip ir kitos Baltijos šalys 1920 m. pasiekė nepriklausomybę po trumpo nepriklausomybės karo su Raudonąja Armija ir Baltijos vokiečių pajėgomis (Baltische Landeswehr). 1920 m. vasario mėn. sudaryta Tartu taikos sutartimi Sovietų Rusija pripažino Estijos nepriklausomybę. Žemės, kurios tebebuvo valdomos vokiečių kilmingųjų buvo perdalintos valstiečiams ir sukurta parlamentinė respublika. Pastaroji, dėl Didžiosios depresijos gresiant populistiniam judėjimui, nuo 1934 m. transformavosi į pusiauautoritarinį režimą.

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, pagal 1939 m. slaptuosius Vokietijos-Sovietų Sąjungos susitarimus Estija pateko į sovietų įtakos sferą. Sovietų Sąjunga 1940 m. šalį okupavo ir aneksavo. Ilgus šimtmečius Estijoje dominavusi baltvokiečių mažuma repatrijavo į Vokietiją. Antrojo pasaulinio karo metu Estiją 1941 m. okupavo Vokietija, Estija buvo įjungta į Ostlandą, kaip viena iš provincijų. 1944 m. šalį vėl okupavo Sovietų Sąjunga. Dalis gyventojų pabėgo, bijodami sovietų okupantų keršto. Prieš sovietų valdžią veikė partizaninis judėjimas. Sovietai iš esmės pakeitė Estijos visuomenę ir ekonomiką. Vykdyta industrializacija ir žemės ūkio kolektyvizacija. Estijoje susiformavo didelė rusų mažuma. 1991 m. žlugus Sovietų Sąjungai Estija taikiai atgavo nepriklausomybę. Prasidėjo sparčios ekonomikos pertvarkos, naujų politinių ir ekonomikos institucijų kūrimas. Estija įstojo į NATO ir 2004 m. į Europos Sąjungą.

Priešistorė

Mezolitas

Kundos kultūros įrankiai, Estijos Istorijos muziejus

Atsitraukus ledynui po paskutinio ledynmečio apie 9 tūkst. m. pr. m. e. Estijoje pasirodė pirmieji žmonės. Tuo metu didelė dabartinės pakrantės dalis tebebuvo po vandeniu, tame tarpe Saremos sala, kuri pamažu iškilo per vėlesnius tūkstantmečius, kai nuo ledyno svorio išsilaisvinęs regionas pamažu pradėjo kilti. Seniausi žmonių pėdsakai Estijoje siejami su Kundos kultūra. Ši kultūra išskirta ir apibūdinta pagal radinius iš Lamasmiagio kalvos (Kunda-Lammasmagi) ir Kundos stovyklavietės Estijoje. Kundos kultūrai būdingi akmeniniai ir kauliniai artefaktai randami ir kitur Estijoje, Latvijoje, Šiaurės Lietuvoje ir Pietų Suomijoje.

Neolitas

Neolito pradžią žymi Narvos kultūros keramikos paplitimas V tūkst. pr. m. e. Seniausi radiniai datuojami apie 4900 m. pr. m. e. Pirmieji keramikiniai dirbiniai pagaminti maišant molį su žvyru, kriauklelėmis ir augalais. Narvos tipo keramika randama visoje Estijos pakrantėje ir salose. To laikotarpio akmens ir kaulo dirbiniai panašūs į Kundos kultūros artefaktus.

IV tūkst. pr. m. e. pradžioje į Estiją atvyko Šukinės duobelinės keramikos kultūra. Iki XX a. devintojo dešimtmečio šios kultūros atsiradimas buvo siejamas su finų, suomių, estų ir lyvių protėvių, atvykimu prie Baltijos jūros. Dabar manoma, kad kultūrinių ir lingvistinių grupių sąsaja negali būti tvirtai įrodyta ir kad gyvenviečių pagausėjimas gali būti susijęs su klimato atšilimu. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad Uralo kalbos Estijoje vartojamos nuo paskutinio ledynmečio.

Šukinės duobelinės keramikos kultūros žmonės į kapus įdėdavo gyvūnų paukščių, gyvačių ir žmonių figūrėles, pagamintas iš gintaro ar kaulo. Šukinės duobelinės kultūros pėdsakų randama nuo Šiaurės Suomijos iki Rytų Prūsijos.

Vėlyvasis neolitas prasidėjo apie 2200 m. pr. m. e. Estijoje išplitus Virvelinės keramikos kultūrai, su jai būdinga keramikos puošyba ir dailiai nušlifuotais laiviniais kovos kirviais. Su šia kultūra pasirodžiusį žemės apdirbimą įrodo ant virvelinės keramikos kultūrai būdingos keramikos rasti kviečių pėdsakai Iru gyvenvietėje. Pagal randamų kaulų analizę galima spręsti, kad tuo metu bandyti prijaukinti laukiniai šernai. Specifiniams laidojimo papročiams būdingas guldymas į kapą ant šono, prispaudus kelius prie krūtinės, viena ranka po galva. Kapuose randami daiktai, pagaminti iš naminių gyvūnų kaulų.

Bronzos amžius

Bronzos amžius Estijoje prasidėjo apie 1800 m. pr. m. e. Tuo metu ėmė formuotis ribos tarp finų ir baltų genčių. Tuo laikotarpiu atsiranda pirmosios įtvirtintos gyvenvietės – Asvos ir Ridalos Saremos saloje,Iru – Šiaurės Estijoje. Laivadirbystė padėjo išplisti bronzos dirbiniams. Iš germaniškų kraštų į Estiją atėjo naujos laidojimo tradicijos: laidojimas akmeninėse dėžėse, palaikų deginimas, taip pat randamas nedidelis kiekis laivo formos akmeninių kapų.

Apie VII a. pr. m. e. didelis meteoritas išmušė Kalio kraterius Saremoje.

Su Estija sieti Tacito minimi Aestii, nors paprastai manoma, kad jais vadinti Baltijos jūros pakrantėse gyvenę baltai. Lennart-Georg Meri teigė, kad graikų tyrinėtojo Pitėjo aprašyta Tulė yra Sarema. Su tuo nesutinka daugelis mokslininkų, nes Sarema yra labai toli į pietus nuo Šiaurės poliaračio.

Geležies amžius

Ikiromėninis geležies amžius Estijoje prasidėjo V. a. pr. m. e. ir truko iki I m. e. a. Seniausi geležies dirbiniai yra atvežtiniai, bet nuo I a. pradėta naudoti vietinė pelkių rūda. Gyvenvietės kurtos daugiausia ten, kur buvo papildoma natūrali apsauga. Statyti įtvirtinimai, bet jais naudotasi tik esant reikalui, t. y. negyventa ten nuolat. Laidojimuose atsirado aiškūs socialinės stratifikacijos ženklai.

Romėniškuoju geležies amžiaus laikotarpiu nuo 50 m. e. m. iki 450 m. e. m. Estiją pasiekia Romos imperijos poveikis. Materialinėje kultūroje tai pasireiškia nedideliu randamų romėniškų monetų, juvelyrikos dirbinių ir kitų romėniškų artefaktų kiekiu. Laikotarpio pabaigoje susiformuoja trys aiškios gentinės dialektinės sritys – Šiaurės Estija, Pietų Estija ir Vakarų Estija su salomis.

Ankstyvieji viduramžiai

Pagrindiniai straipsniai – ir Kryžiaus žygiai į Pabaltijį.

Estų žemės XIII a.

IX a. skandinavų sagose padėti minėti estai. Senosiose Rusios kronikose estai vadinami čudais. XI a. Estijos žemės ėmė jausti Kijevo Rusios spaudimą. 1030 m. didysis Kijevo kunigaikštis Jaroslavas Išmintingasis įkūrė Jurjevo tvirtovę (dabartinis Tartu).

XI a. skandinavai pradėjo dažnai kronikose minėti vikingus iš rytinės Baltijos jūros pakrantės. Tarp jų neabejotinai buvo saremiečiai. Estijoje palaipsniui vyko politinės valdžios konsolidacija, formavosi valsčiai (kihelkondai) ir jų junginiai – žemės (makondai). Iki XIII a. Estijos teritorijoje susiformavo aštuoni tokie priešvalstybiniai politiniai dariniai: Sarema, Lenema, Harju, Revala, Viruma, Jarvaa, Sakala ir Ugandi. Žemę sudarė keletas valsčių. Valsčius apėmė keletą gyvenviečių. Beveik visuose valsčiuose buvo bent po vieną tvirtovę. Valsčiaus gynybai vadovavo valsčiaus seniūnas.

Nepaisant vykstančių politinės konsolidacijos procesų valstybė Estijoje nesusiformavo. Tam didelę įtaką turėjo normanų ir vokiečių ekspansija. Danija susidomėjo Estija dar švento Knuto (1040–1086) laikais. Vėliau iš Danijos į Estiją atvyko ir čia misionieriavo vienuolis Fulco. Yra žinoma, kad jam nelabai sekėsi ir apie 1172 m. jis grįžo iš Estijos į Lundą. 1206 m. danai išsilaipino Saremos saloje, pastatė ten tvirtovę, tačiau ji buvo sugriauta.

XII a. pabaigoje prasidėję Kryžiaus žygiai į Pabaltijį per keletą dešimtmečių visiškai pakeitė politinę situaciją rytinėje Baltijos jūros pakrantėje: vokiečių, danų ir švedų riteriai užkariavo ir pakrikštijo lyvius, paskui baltų gentis latgalius, žiemgalius, kuršius, estus, vėliau prūsus ir suomius.

1193 m. popiežius Celestinas III paskelbė kryžiaus žygį prieš rytinės Baltijos jūros pakrantės pagonis. Rygoje įsitvirtinęs Livonijos ordinas iš pradžių kovojo su aplinkinėmis baltų gentimis ir lyviais, o nuo 1208 m. pradėjo veržtis ir į Estijos teritoriją. Kalavijuočius palaikė tradiciniai estų priešai lyviai bei neseniai apkrikštyti latgaliai. Estai priešinosi antpuoliams iš Rygos ir rengė atsakomuosius žygius. 1210 m. įvykusį mūšį prie Jumeros upės laimėjo estai. Po metų kalavijuočiai apiplėšė Viljandį, bet buvo priversti sudaryti paliaubas 3 metams. Toliau kovos vyko gana permainingai. 1217 m. kelių Estijos žemių kariuomenė atsiėmė Otepės tvirtovę, bet tais pat metais rugsėjo mėn. estai buvo visiškai sutriuškinti mušyje prie Viljandžio. Šiame mūšyje žuvo vienas iš žymesnių estų seniūnų Lembitu, taip pat kalavijuočių pusėje kovojęs lyvių seniūnas Kaupo. Bet šiaurinė Estija liko nepajungta.

Rygos vyskupas Albertas 1218 m. pasirašė susitarimą su Danijos karaliumi, pagal kurį 1219 m. Šiaurės Estijoje Revalos žemėje išsilaipino Danijos kariuomenė ir permainingame mūšyje prie Lindanisės nugalėjo estus. Šiaurinės Estijos žemės pateko į Danijos valdžią. Estų žemės imtos krikštyti ir iš pietų ir iš šiaurės.

Į Danijos ir Livonijos ordino varžybas dėl pagonių estų krikšto bandė įsiterpti ir švedai. 1220 m. švedai išsilaipino Liane apskrityje ir įsitvirtino Lihulos tvirtovėje, bet greitai estai ją sudegino ir sunaikino visą švedų įgulą.

Danijos ir ordino kryžininkai irgi neišvengė tarpusavio susidūrimų. 1225 m. iš teritorijų, dėl kurių priklausomybės vyko nesutarimai tarp Danijos ir ordino popiežiaus legatas Vilhelmas Modenietis sukūrė tiesiogiai popiežiui pavaldžią valstybėlę, kur valdžia buvo perduota estų seniūnams. Bet ši valstybėlė egzistavo vos kelerius metus. Sumušęs kelių popiežiaus legatų remiamą estų seniūnų valstybę Livonijos ordinas kuriam laikui užėmė ir Taliną, išvijęs iš jo danus. Danijai Talinas buvo grąžintas tik 1238 m., pasirašius karinės sąjungos sutartį tarp Danijos ir Ordino. 1224 m., nepaisant rusų kunigaikštysčių paramos, Livonijos ordinui turėjo pasiduoti Tartu. Po kiek laiko (1227 m.) pasidavė ir Saremos sala. Taip buvo užkariauti visi estai.

Danijos ir Livonijos sudėtyje XIII–XVI a

Pagrindiniai straipsniai – Danijos Estija ir Livonijos konfederacija.

XVI a. Livonijos žemėlapis

Po Estijos užkariavimo, gyventojai buvo pakrikštyti ir pajungti užkariautojams. Užkariautojai žemių kontrolę palaikė per strategiškai išdėstytų pilių tinklą. XIII a. buvo įkurti Estijos miestai, įėję į Hanzos sąjungos sudėtį: Talinas, Tartu, Piarnu, Viljandis. Talinas 1248 m. gavo Liubeko miesto teises.

Šiaurinę Estijos dalį – Harjumą ir Virumą (vok. Harrien ir Wierland) iki 1346 m. nominaliai valdė Danija. Likusi Estijos teritorija buvo padalinta tarp Vokiečių ordino Livonijos šakos, ir Ozelio-Viko vyskupystės.

Danijos valdytose žemėse, kurios išlaikė Estijos vardą, buvo kurdinami Danijos karaliaus vasalai, kurie bene anksčiausiai Pabaltijyje ėmė kurti dvarus, vertė juose atlikinėti lažą. Manoma, kad tai buvo pagrindinė 1343–1345 m. Jurginių sukilimo priežastis Šiaurės Estijoje ir Saremos saloje. Iš pradžių stambi karinė estų sukilėlių sėkmė buvo įtvirtinto Padizės vienuolyno užėmimas 1343 m. Vienuolynas buvo sudegintas, vienuoliai išžudyti. Užėmę beveik visą Harju žemę sukilėliai susivienijo ir išrinko 4 vadovus. Apie 10 000 sukilėlių atžygiavo prie Talino. Kreiptasi pagalbos į Švediją, pažadant jai sėkmės atveju perleisti Taliną. Sukilimui slopinti buvo pasiųstos Livonijos ordino pajėgos. Siekdami išvengti ordino įsikišimo sukilėlių vadai sutiko dalyvauti Paidės pilyje surengtose derybose, kur jie buvo nužudyti. Estų sukilėliai netrukus po to pralaimėjo mūšį prie Talino. Bet sukilimas dar tęsėsi Saremos saloje. Sukilimo nuslopinimas buvo įmanomas tik įsikišus Livonijos ordinui. 1343 m. taikos derybų metu Paidėje buvo nužudyti keturi estų „karaliai“. Sukilimas buvo nuslopintas ir Saremoje, 1344 m. buvo pakartas Saremos sukilėlių vadas Vesse. Danijos karalius Valdemaras IV, turėdamas ir kitų bėdų, 1346 m. pardavė šiaurinę Estiją Teutonų ordinui už 19 000 sidabro markių. Po metų didysis ordino magistras perdavė valdžią šiaurės Estijoje Livonijos ordinui. Taip kuriam laikui bene visos estų žemės atsidūrė Livonijos konfederacijoje ir buvo padalintos tarp Livonijos ordino, Dorpato vyskupo ir Ozelio-Vikos vyskupo.

Nepaisant vietinio masto sukilimų ir Maskvos įsiveržimų 1481 m. ir 1558 m. Estiją valdė vietinė vokiškai kalbančiųjų žemvaldžių, miestiečių ir prekybininkų klasė. XV–XVI a. įsivyravo baudžiava.

1517 m. su Martinu Liuteriu (1483–1546 m.) Europoje prasidėjusi protestantiškoji Reformacija Estiją pasiekė XVI a. trečiajame dešimtmetyje. 1524 m. kaip ir visa Livonija Estija perėjo į protestantizmą. Liuteronybė skatino raštingumo plitimą ir transformavo religinį meną, tačiau valstiečiai išliko tadicinių pažiūrų ir ilgai laikėsi katalikybės. Lotynų kalbą apeigose pakeitė vietinės kalbos, buvo išspausdinta primoji estiška knyga.

Abiejų Tautų Respublikos ir Švedijos sudėtyje XVI–XVIII a. pradžia

Pagrindiniai straipsniai – Infliantai, Švedijos Livonija ir Švedijos Estija.

Narvos apgultis 1588 m.

XV a. pab. – XVI a. pradžioje sustiprėjusi Maskvos Didžioji Kunigaikštystė ėmė siekti Livonijos užkariavimo ir taip pasiekti Baltijos jūrą. Čia ji susidūrė su Abiejų Tautų Respublikos, Švedijos ir Danijos interesais. 1558 m. Maskvai bandant užkariauti Livoniją prasidėjo Livonijos karas. Ivano IV kariuomenė užėmė Dorpato vyskupiją ir Narvą teisindama tai senomis teisėmis į šį regioną. Vilniaus sutartimi 1561 m. Pietų Estijos teritorija su Tartu ir Piarnu miestais buvo atiduota Lietuvai (po Liublino unijos – ATR) mainais už Lietuvos paramą Livonijai kare su ją užpuolusia caro Ivano IV Maskva.

Danija nusipirko Ozelio-Vikos vyskupiją. Nors iš pradžių Švedija stengėsi laikytis draugiškai Maskvos atžvilgiu 1561 m. ji užėmė Šiaurės Estiją su Talinu. Kaip rašė kroninkininkas Baltazaras Riusovas (Balthasar Rüsow), „kadangi Lenkijos karalius buvo toli nuo Talino miesto ir taliniečiai niekada negaudavo ir negalėjo gauti jokios paramos maisto produktais iš Lenkijos ar Lietuvos, tai jie nusprendė pasiduoti Švedijos karaliui, kuris buvo arčiau ir lengviau pasiekiamas.“ Rusai du kartus bandė užimti Taliną, tačiau miestas atsilaikė. Šiaurinėje Estijoje, remiantis dar daniška tradicija, švedai sukūrė Estijos kunigaikštystę. Švedijos veiksmai sukėlė Septynerių metų Šiaurės karą tarp Danijos ir Švedijos, jo metu Danija 1569 m. sėkmingai puolė Taliną. Pagal karo pabaigoje 1570 m. sudarytą Štetino taikos sutartį Švedija turėjo Vokietijos imperatoriui grąžinti užimtas žemes Šiaurės Estijoje, tačiau vėliau Švedija atsisakė vykdyti šį susitarimą.

Pasibaigus Livonijos karui, pagal 1582 m. Jam Zapolės taikos sutartį tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos, pietinė Estija liko Abiejų Tautų Respublikai. Pietų Estijoje ėmė aktyviai reikštis jėzuitai, kurie 1583 m. atidarė gimnaziją Tartu mieste. Kadangi Abiejų Tautų Respublika turėjo nedaug uostų, tas buvo į naudą Piarnu, kurio prekyba Abiejų Tautų Respublikos valdymo metais augo. Pietų Estijos žemės Abiejų Tautų Respublikoje buvo laikomos sudėtine Infliantų, padalintų į 4 vaivadijas, dalimi, Estijos vardas šioms žemėms apibūdinti nevartotas. Švedija valdė šiaurinę ir šiaurės rytų Estiją, o Danija Saremos salą.

Po dvylikos metų karo su Abiejų Tautų Respublika 1629 m. Altmarko paliaubomis pietinė Estija taip pat atiteko Švedijai. Ji liko švedų Livonijos provincijos sudėtyje. Po karo su Danija 1643–1645 m. Švedijai atiteko ir danų valdyta Sarema. Gustavas II Adolfas siekė abi Švedijos valdomas provincijas integruoti į valstybę, sušvedinti, tačiau po jo mirties Švedijoje įsigalėjus aristokratijai, šių siekių atsisakyta, kadangi ir Švedijos bajorija buvo suinteresuota gauti valdyti dvarus Pabaltijyje išskirtinėmis teisėmis. Švedijos valdymo laikotarpiu Estijoje galutinai įsitvirtino liuteronybė. Siekdama plėsti religinį švietimą švedų valdžia ėmėsi mokyklų steigimo. Nors buvo leidžiami religiniai tekstai estų kalba, tačiau vyravo vokiškoji kultūra, kuri rėmėsi vokiečių kilmės žemvaldžiais, miestiečiai ir prekybininkais. Estija atsigavo ekonomiškai, svarbiais prekybiniais miestais tapo Talinas ir Narvą, per juos jūros ir sausumos keliais ėjo prekyba tarp Rusijos, Suomijos, Anglijos, Olandijos ir Ispanijos.

Gustavas II Adolfas įkūrė Tartu universitetą, kuris dėl rusų grėsmės buvo perkeltas į Taliną, o 1699 m. į Pernu. Gustavo akademija turėjo panašią struktūrą kaip ir kitos to laikotarpio Europos akademijos. Čia mokėsi daugiausia kilmingieji iš Švedijos ir Suomijos, tačiau Trisdešimtmečio karo metu iškilus sunkumams vietiniams vokiečių didikams studijuoti Vokietijoje jie taip pat ėmė mokytis šioje akademijoje.

Karolis XI Švedijoje įvedė absoliutizmą. Siekiant susigrąžinti didikams išdalintas žemes pradėta vadinamoji redukcija, karūnos naudai buvo perimamos 5/6 didikų žemių ir išnuomojamos naujiems savininkams. Tai palietė ir vokiečių baronų valdas Estijoje. Nors Karolis XI ir skelbė siekiantis panaikinti baudžiavą, tačiau tai buvo įgyvendinta tik nedidele apimtimi.

1695–1697 m. Estijoje dėl nederlių buvo „Didžiojo bado“ laikmetis. Nuo bado mirė kas penktas gyventojas. Estų gyventojų skaičius sumažėjo iki 280 000.

Estija Rusijos imperijoje ir estų tautinis pabudimas

Pagrindinis straipsnis – Estų tautinis atgimimas.

Rusų kariai Taline 1905 m.

XVII a. pabaigoje susiformavo Švedijos įtaka regione nepatenkintų Danijos, Rusijos, Abiejų Tautų Respublikos ir Saksonijos koalicija. vienas planuoto karo prieš Švediją tikslų buvo Švedijos valdų Livonijoje ir Estijoje „susigrąžinimas“. Didysis Šiaurės karas prasidėjo 1700 m. vasarį Danijos įsiveržimu į Švedijos valdas šiaurės Vokietijoje, saksų kariuomenei užpuolus Rygą, o rusams įsiveržus į Narvą. Švedijos karalius Karolis XII netrukus sumušė rusus prie Narvos ir patraukė į pietus prieš saksus ir Abiejų Tautų Respubliką. Tai leido rusams sugrįžti ir 1708 m. užimti Narvą ir Tartu. Iki 1709 m. švedai nugalėjo visus rusų koalicijos sąjungininkus ir surengė žygį į Rusiją. 1710 m. švedams pralaimėjus prie Poltavos susidarė sąlygos rusams užimti likusią Švedijos Livonijos ir Estijos dalį. Pagal 1721 m. Ništato taikos sutartį Švedijos Livonija ir Estija atiteko Rusijos imperijai.

Šiaurės karo metu Estija labai nukentėjo nuo priešininkų kariuomenių. Po Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721) estų liko ne daugiau kaip 100 000.

Rusijos imperijoje Estijoje išliko luominė tvarka, vietiniai vokiečių, švedų ir rusų kilmės didikai turėjo ribotą automoniją. Estai sudarė žemesniąją visuomenės klasę. Kultūra buvo stipriai veikiama vokiškos įtakos, daug vietinių kilmingųjų studijavo Vokietijoje, Tartu universitete taip pat buvo dėstoma vokiečių kalba. 1819 m. Rusijos imperijos Baltijos gubernijose buvo panaikinta baudžiava, valstiečiai galėjo disponuoti žeme ir keltis į miestus. Tai prisidėjo prie estų tautinio judėjimo atsiradimo.

Estų tautinio pabudimo pradžia tradiciškai laikomi 1857 m., kai Johanas Jansenas Piarnu ėmė leisti laikraštį „Piarnu paštininkas“ (Perno Postimees). Antraštinis šio laikraščio puslapis prasidėjo eiliuotu pasveikinimu, kurio pradžia „sveika brangi estų tauta“ (tere armas eesti rahvas). Čia pirmąkart viešai su ryškiu prasminiu akcentu buvo pavartota sąvoka „estų tauta“. Iki tol apibūdinant vietinę liaudį vartotos sąvokos „krašto gyventojai“, „žemiečiai“ (maarahvas, talurahvas).

Jaunaesčių judėjimas galutinai susiformavo su Janseno Tartu mieste nuo 1864 m. leistu laikraščiu „Estijos paštininkas“ (Eesti Postimees) ir ypač su Karlo Roberto Jakobsono redaguotu prorusiškos orientacijos laikraščiu „Sakala“ (1878–1882), leistu Viljandyje. 1865 m. Tartu buvo sukurta draugija „Vanemuine“, kuri daug prisidėjo organizuojant pirmąją visuotinę estų dainų šventę Tartu 1869 m.

1889 m. Rusijos imperija pradėjo Baltijos provincijų rusifikacijos kampaniją. Jos metu naikintos ar pertvarkytos Baltijos vokiečių institucijos, tarp jų ir Tartu universitetas. Siekta sumažinti vokiečių ir liuteronybės poveikį vietos gyventojams.

1905 m. revoliucijos metu buvo reikalaujama spaudos ir susirinkimų laisvės, rinkimų teisės ir nepriklausomybės. Nuosaikieji revoliucijos dalyviai reikalavo parlamentinės sistemos Rusijos imperijos sudėtyje, radikalieji – visiško atsiskyrimo nuo Rusijos. Pirmieji maištai kilo 1905 m. pavasarį ir vasarą, bet didžiausias sukilimas buvo spalio 16 d. Apie 3/4 darbininkų ir geležinkeliečių paskelbė streiką ir išėjo į gatves protestuoti prieš imperatoriaus valdžią. Kareiviams ėmus šaudyti Taline žuvo 94 ir sužeisti keli šimtai protestuotojų. Sukilimo malšinimui caro valdžia pasiuntė 19 000 kareivių. Revoliucija buvo numalšinta. Nors numalšinus revoliuciją daug nepasiekta, tačiau estų kultūrinis judėjimas įgavo daugiau politinio judėjimo bruožų.

Tarpukaris

Pagrindinis straipsnis – Tartu sutartis.

Estija, 1920–1940 m.

1917 m. po Vasario revoliucijos Rusijos Laikinoji vyriausybė ėmėsi demokratinių institucijų kūrimo. Estijoje kūrėsi politinės partijos, jos paskyrė atstovą deryboms su Rusijos vyriausybe. Balandžio mėn. Laikinoji Vyriausybė suteikė Estijai autonomiją, į vieną darinį buvo sujungta visa Estija, iki tol priklausiusi atskiroms Estijos ir Livonijos gubernijoms. Rusijos pavyzdžiu greta oficialios valdžios kūrėsi komunistinių idėjų veikiamos darbininkų ir kareivių tarybos. Dalis politinių lyderių kalbėjo apie visiškos nepriklausomybės būtinybę, tačiau vyravo autonomijos Rusijos valstybėje siekiai. Buvo išrinktas nacionalinis susirinkimas (Maapäev), kuris dėl bolševikų spaudimo gyvavo gana neilgai.

Teritorijos, prarastos 1940 m.

Estija nepriklausomybę paskelbė 1918 m. vasario 24 d., vieną dieną prieš Vokietijos įsiveržimą ir krašto prijungimą prie Oberosto. Vokiečiai nuo 1918 m. vasario iki lapkričio mėn. trukusios okupacijos metu trukdė kurti nepriklausomą respubliką. Po Vokietijos kapituliacijos Pirmajame pasauliniame kare 1918 m. lapkričio 11 d. ir vokiečių kariuomenės pasitraukimo, savo veiklą atnaujino Estijos Laikinoji Vyriausybė, vadovaujama Konstantino Petso. Netrukus į Estiją įsiveržė bolševikai ir prasidėjo Estijos nepriklausomybės karas. Iki 1919 m. vasario bolševikai buvo išstumti iš Estijos, o 1920 m. vasario 2 d. pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija, kuria ji pripažino Estijos nepriklausomybę. 1920 m. gruodžio 21 d. išrinktas Estijos valstybės vadovas.

Tarptautinį pripažinimą Estija pasiekė 1920 m., o nuo 1921 m. tapo Tautų Lygos nare.

Antrasis pasaulinis karas

Pirmoji sovietinė okupacija

Sovietų organizuotas mitingas Taline 1940 m.

1939 m. rugsėjo 29 d. Estija priėmė SSRS ultimatumą ir leido įvesti įkurti karines bazes ir įvesti 25 tūkst. Raudonosios armijos karių.Antrojo pasaulinio karo pradžioje 1940 m. birželio mėnesį, pagal ankstesnį SSRS susitarimą su Vokietija, šalį okupavo Sovietų Sąjunga. Iš pradžių Baltijos laivynui buvo įsakyta vykdyti karinę Estijos blokadą birželio 12 d. birželio 14 d., kai pasaulio dėmesys buvo sutelktas į nacius, užimančius Paryžių, sovietai numušė suomių keleivinį lėktuvą Kaleva, kuris gabeno diplomatinį amerikiečių paštą. Lėktuvui sudužus žuvo amerikiečių diplomatas Henry W. Antheil Jr.

Birželio 16 d. SSRS pateikė ultimatumą ir įsiveržė į Estiją.Viačeslavas Molotovas apkaltino Estiją sąmokslu prieš Tarybų Sąjungą. Estijos vyriausybė nusprendė nesipriešinti, nes šalyje ir prie sienos jau buvo daug sovietų karių. Estijos respublika de facto nustojo egzistuoti birželio 17 d., kai Raudonosios armijos kariai iš savo bazių pradėjo šalies okupaciją. Kitą dieną į Estiją atvyko dar 90 tūkst. karių. Sovietų okupaciją „įteisino“ sovietų karių remiamas komunistų perversmas ir „parlamento rinkimai“, kuriuose negalėjo dalyvauti jokia partija išskyrus komunistų. Liepos 21 d. buvo paskelbta Estijos Sovietų Socialistinė Respublika, kurios parlamentas pareiškė norą stoti į Tarybų Sąjungą. Tuos, kurie nebalsavo už stojimą į Tarybų Sąjungą sušaudė sovietų tribunolai. 1940 m. rugpjūčio 6 d. Estija formaliai prijungta prie Sovietų Sąjungos kaip Estijos Tarybų Socialistinė Respublika.

Vos tik įtvirtinę savo valdžią sovietai pradėjo terorą. 1940–1941 m. buvo suimta 8 tūkst. politinio ir karinio elito narių. 2,2 tūkst. iš jų buvo įvykdytos mirties bausmės Estijoje, o likusieji buvo išvežti į gulagus Rusijoje, iš kur retai kas grįžo gyvas. 1941 m. birželio 14 d. į Sibirą ir kitas atkampias Tarybų Sąjungos vietas per pirmąjį masinį trėmimą buvo ištremta 10 tūkst. estų, kur pusė jų žuvo. Iš 32 100 estų, kurie buvo „mobilizuoti“ naciams įsiveržus į Tarybų Sąjungą 40 procentų iš jų per metus žuvo „darbo bataliuonuose“ nuo bado, šalčio ir persidirbimo. 1940–1941 m. sovietai į Sibirą taip pat ištrėmė 500 žydų.

Daugybė šalių, tarp jų JAV, nepripažino sovietinės okupacijos ir leido buvusių vyriausybių paskirtiems diplomatams toliau dirbti savo darbą. Šie senstantys diplomatai dirbo iki Estijos nepriklausomybės atkūrimo. yra ilgiausiai Amerikoje diplomato pareigas ėjęs asmuo. Jis 1934 m. tapo vicekonsulu, 1965 m. konsulu ir juo išbuvo nepriklausomybės atkūrimo. Tik 1991 m. lapkričio 25 d. jis pateikė įrodymus, kad atstovauja Estijai Amerikoje.

Nacių okupacija

Talino senamiestis po Sovietų oro pajėgų bombardavimo 1944 m.

Vokietijai pradėjus karą su Sovietų Sąjunga 1941 m. birželio 22 d. Estiją Vermachtas pasiekė liepos 5 d., rugpjūčio 28 d. vokiečiai užėmė Taliną. Daug estų pasitiko vokiečius džiaugsmingai, nes tikėjosi atkurti nepriklausomybę, tačiau Estija tapo pavaldi Ostlando generaliniam komisariatui ir patyrė Trečiojo Reicho genocidinę politiką. Sicherheitspolizei buvo įkurta vidiniam saugumui užtikrinti ir jai vadovavo . Pirminis entuziazmas greitai išseko ir vokiečiams sunkiai sekėsi verbuoti estų savanorius. Šaukimas į armiją buvo įvestas 1942 m. ir 3400 estų pabėgo į Suomiją ir įstojo į jos armiją, kad nereikėtų kautis už vokiečius. 200-asis pėstininkų pulkas Suomijoje buvo sudarytas iš estų savanorių. Kai Vokietijos pralaimėjimas tapo neišvengiamas 1944 m. estai bandė sutrukdyti pakartotinei sovietų okupacijai iki Trečio reicho kapituliacijos.

1944 m. sausį frontas pasiekė buvusią Estijos sieną. Narva buvo evakuota. , paskutinis teisėtas Estijos premjeras prieš sovetų okupaciją 1940 m., kreipėsi per radiją šaukdamas 1904–1923 metais gimusius į armiją. Į tai buvo greitai sureaguota ir pasirodė 38 tūkst. savanorių. Keli tūkstančiai estų grįžo iš Suomijos armijos ir prisidėjo prie Teritorinės gynybos pajėgų, kurios turėjo priešintis sovietų puolimui. Buvo tikimasi, kad pasipriešinimu sovietams Estija patrauks Vakarų dėmesį ir jų paramą Estijos nepriklausomybei nuo SSRS.

1944 m. rugsėjo 22 d. iš Talino pasitraukė paskutiniai vokiečių daliniai ir sovietai įžengė į miestą. Nauja Estijos vyriausybė pabėgo į Stokholmą ir ten veikė 1944–1992 m.

Karo nuostoliai

Per Antrąjį pasaulinį karą Estija patyrė daug nuostolių. 45% pramonės ir 40% geležinkelių buvo sunaikinta. Estija neteko penktadalio gyventojų, apie 200 tūkst. 10% gyventojų pabėgo į Vakarus 1940–1944 m. Daugiau nei 30 tūkst. žuvo kovose. 1944 m. antskrydžiai sugriovė Narvą ir trečdalį Talino gyvenamųjų namų.

Išnašos

1. Estijos istorija, vle.lt Tikrinta 2020-12-29.
2. Fried, Daniel (14 June 2007). „U.S.-Baltic Relations: Celebrating 85 Years of Friendship“. U.S. State Department.
3. „Motion for a resolution on the Situation in Estonia“. European Parliament. 21 May 2007. Tikrinta 2009-09-19.
4. Vygantas Juodagalvis. Mezolitas.//Lietuvos istorija T.1. Vilnius: Baltos lankos, 2005. P.68-69. .
5. Mäesalu, Ain; Lukas, Tõnis; Laur, Mati; Tannberg, Tõnu; Pajur, Ago (2004). History of Estonia. Tallinn, Estonia: Avita. .
6. Minahan, James (1998). Miniature Empires: A historical dictionary of the newly independent states. Westport, Connecticut: Greenwood Press. p. 153. .
7. Helle, Knut (2003). The Cambridge History of Scandinavia. Cambridge, UK: Cambridge University Press. p. 51. .
8. Subrenat 2004
9. Subrenat, Jean-Jacques (2004). Estonia: identity and independence. Rodopi. P.26. . online edition
10. Meri, Lennart (1976). Hõbevalge: Reisikiri tuultest ja muinasluulest. Tallinn: Eesti Raamat.
11. Subrenat, Jean-Jacques (2004). Estonia: identity and independence. Rodopi. P. 28-31. . online edition 2010-03-14 iš Wayback Machine projekto.
12. Marcantonio, Angela (2002). The Uralic Language Family: Facts, myths and statistics. Oxford, UK: Blackwell. pp. 21–23. .
13. Abercromby, John (1898). The pre- and proto-historic Finns, both eastern and western: with the magic songs of the west Finns. London: D. Nutt. p. 141. .
14. Raun, Toivo U. (2001). Estonia and the Estonians. Stanford, California: Hoover Institution Press, Stanford University. p. 11. .
15. Harrison, Dick (2005). Gud vill det! – Nordiska korsfarare under medeltid (švedų k.). Ordfront. p. 573. .
16. Smith et al. 2002, p. 24
17. The World Book Encyclopedia. Chicago, IL: . 2003. ISBN .
18. O'Connor, Kevin J. (2003). The History of the Baltic States. Westport, Conn.: . ISBN .
19. (estų). Estonian Ministry of Foreign Affairs. 22 rugpjūčio 2006. Suarchyvuotas originalas 7 liepos 2007.
20. Johnson, Eric A.; Hermann, Anna (2007). (PDF). American Foreign Service Association. Suarchyvuotas originalas (PDF) 25 kovo 2009. Nuoroda tikrinta 20 rugsėjo 2009.
21. . Time. 24 June 1940. Suarchyvuotas originalas 2013-08-22. Nuoroda tikrinta 2009-09-20.
22. . Time. 19 August 1940. Suarchyvuotas originalas 2013-08-22. Nuoroda tikrinta 2009-09-20.
23. Ilmjärv, Magnus (2004). Hääletu alistumine: Eesti, Läti ja Leedu välispoliitilise orientatsiooni kujunemine ja iseseisvuse kaotus. 1920. aastate keskpaigast anneksioonini (estų). Tallinn: Argo. ISBN .
24. McHugh, James Frank; Pacy, James S. (2001). Diplomats without a country: Baltic diplomacy, international law, and the Cold War. Westport, Connecticut: Greenwood Press. ISBN .
25. Lande, David A. (2000). Resistance! Occupied Europe and Its Defiance of Hitler. Osceola, WI: MBI. p. 200. ISBN .
26. Smith, Graham (1996). The Baltic States: The national self-determination of Estonia, Latvia, and Lithuania. New York: . p. 91. ISBN .
27. Hiio, Toomas. . Estonica Encyclopedia About Estonia. Eesti Instituut. Suarchyvuotas originalas 2019-10-22. Nuoroda tikrinta 3 December 2019.

Šaltiniai

• Smith, David James; Pabriks, Artis; Purs, Aldis; Lane, Thomas (2002). The Baltic states: Estonia, Latvia and Lithuania. London: Routledge. p. 24. ISBN .
• Subrenat, Jean-Jacques (2004). Estonia: identity and independence. Rodopi. ISBN . online edition

Nuorodos

Vikiteka: Estijos istorija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

 •  • r

Europos šalių istorijos

Airija | Albanija | Andora | Armėnija | Austrija | Azerbaidžanas | Baltarusija | Belgija | Bosnija ir Hercegovina | Bulgarija | Čekija | Danija | Estija | Graikija | Gruzija | Islandija | Ispanija | Italija | Jungtinė Karalystė | Juodkalnija | Kazachija | Kosovas | Kroatija | Latvija | Lenkija | Lichtenšteinas | Lietuva | Liuksemburgas | Makedonija | Malta | | Monakas | Norvegija | Nyderlandai | Portugalija | Prancūzija | Rumunija | Rusija | San Marinas | Serbija | Slovakija | Slovėnija | Suomija | Švedija | Šveicarija | Turkija | Ukraina | | Vengrija | Vokietija