Hanzos sąjunga

Hanza (Hansa) – buvusi šiaurės Vokietijos, Prūsijos ir Livonijos miestų prekybinė ir politinė sąjunga, 1280 m. įkurta Liubeko mieste. XV a. jai priklausė 160 miestų iš 10 šalių.

Pagrindiniai prekybos keliai

Hanzos miestai Dancigas, Karaliaučius, Ryga (1282 m.) palaikė glaudžius ekonominius santykius su Lietuva. Hanziečių veikla Lietuvoje ypač suklestėjo XV a. viduryje, kai 1445 m. Kaune, dabartiniame Perkūno name, buvo įkurta Hanzos pirklių kontora (faktorija), kuri visą šimtmetį buvo svarbiausia bazė bei prekybinio tranzito punktas Lietuvoje. Yra rezervuotų prielaidų, kad ir Mėmelis / Klaipėda dėl savo artumo su Šiaurės Vokietijos miestais galėjo kažkurį laiką būti Hanzos įtakos sferoje.

Hanzos atstovai kontroliavo užsienio pirklius, tarpininkavo tarp Hanzos ir vietinių pirklių. Hanzos prekybos keliais į LDK buvo gabenama Reino ir Prancūzijos vynas, Anglijos ir Flandrijos gelumbė, Flandrijos ir Pareinės geležies dirbiniai, o iš Švedijos, Rusijos, Livonijos, Lietuvos ir Prūsijos – kailiai, vaškas, linai, kanapės, javai, mediena, geležies ir vario rūda, žuvis. Hanzos prekybos monopolis varžė LDK pirklių veiklą. Norėdamas sumažinti sąjungos įtaką Vytautas kvietė į LDK Maskvos, Genujos, totorių pirklius, bet šie Hanzos konkurencijos neįveikė.

Šiuo metu vienija 162 miestus iš 15 valstybių. Hanzos biuras įsikūręs Liubeke. 1980 m. Nyderlanduose paminėtas Hanzos įsteigimo 700-metis. Hanzos dienas kasmet pradėta švęsti viename iš organizacijai priklausančių miestų. Kaunas yra vienintelis Lietuvos miestas, nuo 1992 m. priklausantis šiai sąjungai. 2011 m. Kaune buvo surengta tarptautinė Hanzos miestų sąjungos šventė „Hanzos dienos“.

Sąjungos atsiradimas

Nagrinėjant įvairius literatūrinius šaltinius pastebima, kad Liubekas iš lėto tapo prekybininkų iš Saksonijos ir Vestfalijos centru, kurie bendradarbiavo su rytine ir šiaurine Europos dalimi.

XIII a., prieš atsirandant oficialiam pavadinimui “Hanzos sąjunga”, vietiniai pirkliai pradėjo burtis į gildijas dėl ekonominių ir diplomatinių interesų. Taip pat siekė užmegzti prekybinius ryšius su kitomis šalimis, ypač dėl mažai tuo metu išvystyto Baltijos regiono. Dabartinėje šiaurinėje Vokietijos dalyje buvo gausu medienos, vaško, gintaro, dervos, kailių, netgi rugių ir kviečių, todėl pirkliai galėjo gėrybes gabenti į kitas šalis ir sudaryti sąjungas. Miestai ir miesteliai jungėsi į bendruomenę, kad pavojaus metu galėtų vieni kitiems padėti gintis, pašalinti visas kliūtis ir nevaržomai tiekti prekes į sąjungos miestus.

XII a. pab. Liubekas įgijo stiprų prekybinį partnerį – Hamburgą. Bendradarbiaudami pirkliai siekė įgyti specialių prekybos privilegijų. Pavyzdžiui, Kelno prekybininkai įtikino Anglijos karalių Henriką II suteikti jiems rinkos teises, kurios atleido juos nuo visų Londono rinkliavų ir leido prekiauti mugėse.

1241 m. sudarytas amatininkų gildijų aljansas kontroliavo daugelį druskos kelių, o Liubeko miestas įgijo imperatoriško miesto vardą. Stiprėjant sąjungos padėčiai, vis daugiau miestų prisijungdavo prie aljanso, taip per paskutinius 50 metų iki oficialaus įkūrimo plėtėsi prekybos keliai tarp įvairių miestų.

1356 m. Liubeke įvyko visuotinis miestų atstovų suvažiavimas, kurio metu oficialiai įkurta Hanzos sąjunga.

Prekybos plėtra

Prasidėjus audinių prekybai, Hanzos sąjunga turėjo didelę įtaką Šiaurės Vokietijos industrializacijai, kadangi ten veikė vilnos, linų ir drobių fabrikai.

Pramonės augimas skatino tobulinti ir kitų amatų technologijas: graviravimą, medžio apdirbimą, raižybą ir amunicijos gamybą. Būtent dėl šimtmetį trukusio Hanzos sąjungos monopolizacijos laikotarpio Renesansas Vokietiją pasiekė daug anksčiau nei kitas Europos šalis.

Liubeko geografinė padėtis suteikė galimybę plėsti prekybą ne tik Vokietijos viduje, bet ir užsienyje. Iš pradžių Hanzos prekybos punktai “Kontors” pradėjo plisti visame Baltijos regione, vėliau ir už jos ribų. Sąjungos prekybininkai įsteigė savo postus Peterburge, taip pat netoli užimto Rusijos uosto Novgorodo, kuris tuo metu buvo pagrindinis odos, kailių ir kitų gamtinių išteklių šaltinis Rusijoje.

Kitas prekybos, tapęs Hanzos kontora, postas – Visbis (Švedijos Gotlando saloje) ilgą laiką prekiavo žuvimi.

Sąjunga sugebėjo sukurti kontoras tokiuose svarbiuose prekybiniuose miestuose kaip: Bergenas ir Londonas. Kai kurie prekybiniai postai netgi tapo savarankiški. Pavyzdžiui kontora Londone (Steelyard) išaugo kaip uždara bendruomenė, turinti savo buhalterinius biurus, sandėlius, pagalbines patalpas ir bažnyčią.

Taip pat pirkliai eksportavo prekes (medieną, kailius, dervas, linus, kviečius, rugius, metalo rūdas) į Flandriją ir Angliją. Hanzos sąjunga įgijo stiprų laivyną ir gerą padėtį Baltijos ir Šiaurės jūrose, todėl kolonizavo daug Baltijos jūros pakrančių miestų kaip Tartu, Elbingas, Talinas, Ryga ir kiti. Livonijos ordinas taip pat užėmė Estijos, Latvijos ir Lietuvos žemes. Dėl šių priežasčių XIII – XV a. sąjunga valdė didelę prekybos dalį šiaurės Europoje.

Hanzos sąjungos prekyba, kaip ir kiekvienos prekybinės organizacijos, neaugo stabiliai, ji turėjo ir nuosmukių (blogų laikotarpių), ir suklestėjimo etapų. Keletas pavyzdžių, kaip sąjungos pirkliams sekėsi plėsti įtaką Baltijos regione:

• Hanzos sąjungos prekybininkai dvigubą buhalterinę sistemą perėmė anksčiau, kuri leido greičiau gauti pinigus, informuoti apie pelną, netektis. Todėl sprendimai buvo priimami sparčiau, o pramonės augimas tapo efektyvesnis. Ši sistema suteikė pranašumą prekiaujant su kitomis šalimis.
• Pirkliai, priklausantys Hanzos sąjungai, norėdami persikraustyti ar keliauti pro gyvenamąją vietą, turėdavo sumokėti tam tikrą mokestį miestui. Miestiečiai rūpinosi, kad pirkliai negalėtų išvengti mokesčių – sunaikindavo kelius ir pan., todėl naudodamiesi šia privilegija daugelis miestų praturtėjo.
• Iki XV a. laivai pilni druskos buvo tempiami prieš srovę iki tikslo pabaigos. Tačiau iškasus kanalus tarp svarbių prekybinių punktų krovinių gabenimo tempas paspartėjo. Tai padėjo Hanzos sąjungai dar labiau išsiplėsti.
• Prekyba žuvimis buvo viena iš pagrindinių sąjungos prekybos šakų, tačiau pradėjus nykti silkėms, Hanzos sąjungos pirkliai patyrė daug nuostolių ir bankrutavo.

Didėjanti priešininkų galia

Sąjunga nuo XV a. pradžios įnirtingai kovojo su piratais, stengėsi atremti jų puldinėjimus (piratai vogdavo krovinius, žudydavo pirklius). Hanzos sąjungos kontoros ir postai buvo įkurti užsienio miestuose, kuriuose ilgainiui pirkliai, nepriklausantys sąjungai, dėl augančios konkurencijos ėmė maištauti, todėl silpo sąjungos galia.

• Londone Elžbieta I iš Anglijos išstūmė sąjungą ir kitais metais uždarė kontorą “Steelyard”.
• Rusijoje caras Ivanas III savavališkai uždarė kontorą Novgorode.
• XV a. didėjo įtampa tarp Hanzos sąjungos ir Prūsijos regiono pirklių. Prūsijos regiono pirkliai kartu su Lenkijos karalystės pagalba gan lengvai atėmė iš Hanzos Gdanską, Elbingą ir Torunę.  

Viena iš pagrindinių sąjungos stiprybių jos gyvavimo laikotarpiu buvo laivynas, tačiau olandai nukopijavo ir patobulino laivų modelius, taip sumažindami Hanzos pardavimo apimtis keletą kartų.

Briugei, Antverpenui ir Olandijai tapus Burgundijos Nyderlandų nariais, išaugo grėsmė Hanzos sąjungai prarasti monopoliją. Nyderlandų pirkliai spausdami sąjungos prekybininkus sulaukė sėkmės. Po kelių karų, Amsterdamas įgijo didžiausio Lenkijos ir Baltijos grūdų uosto vardą. Ir 1441 m. įgijo laisvą prieigą prie Baltijos jūros bei užbaigė Hanzos sąjungos monopoliją šiame regione.

Hanzos silpnėjimas

XVI a. pradžioje Hanzos sąjunga buvo silpnesnė nei bet kuriuo kitu savo egzistavimo laikotarpiu.

Didėjanti ir stiprėjanti Švedijos imperija perėmė daugelį Baltijos jūros kelių. Danija savarankiškai ėmė kontroliuoti savo prekybinius reikalus. Novgorodo filialas uždarytas, o kontora Briuselyje prarado savo galią. Atskiri miestai ėmė atsiskirti, koncentravosi į savo prekybą ir mažiau rūpinosi sąjungos reikalais.

Henrik Suderman

Hanzos sąjunga, siekdama išlaikyti savo galybę, įkūrė postą, kuris turėjo spręsti teisinius klausimus ir buvo atsakingas už susitarimus su kitomis šalimis.

Posto vadovu išrinktas Henrik Suderman, kuris siekė išlaikyti diplomatinius ir prekybinius santykius su senomis Hanzos partnerėmis. Jo vadovavimo laikotarpiu Briugės kontora buvo perkelta į Antverpeną, atrasti nauji prekybos keliai.

Hanzos žlugimas

Tačiau to neužteko išspręsti žlungančios Hanzos sąjungos problemų, todėl visos užjūrio kontoros buvo uždarytos, o prekybinės sutartys nutrauktos. XVI a. pabaigoje Hanzos sąjunga nebegalėjo susitvarkyti su vidiniais, socialiniais ir politiniais pokyčiais. Tuo metu įvykusi bažnyčios Reformacija ir Osmanų imperijos plėšikavimai padėjo iškilti olandų ir anglų pirkliams.

Paskutiniame oficialiame susirinkime dalyvavo tik 9 atstovai, ir tik 3 nariai (Liubekas, Hamburgas ir Brėmenas), išlikę iki pat Hanzos sąjungos iširimo, kuris įvyko 1862 m.

Apibendrinimas

Hanzos sąjunga (XIII – XV a.) tapo pagrindiniu susivienijimu Europoje. Jos veikla turėjo įtakos pramoniniam Vokietijos ir viso žemyno vystymuisi.

Hanzos sąjunga buvo konfederacija, jungianti daugelį miestų ir komunų, siekiant apsaugoti jūros ir sausumos kelius nuo plėšikavimų. Pačios sąjungos vidaus organizacija buvo laisva, tačiau ji vaidino svarbų vaidmenį formuojant tarptautinius santykius, ypač Baltijos ir Šiaurės jūrų regione. Sąjungos įtaka augo sudarinėjant partnerystes, pasirašant sutartis, kartu ginantis ir kovojant.

Hanzos sąjungos prekybos plėtrą lėmė įvairūs veiksniai.

• Vienas jų — gera pagrindinių miestų, Liubeko ir Hamburgo, geografinė padėtis, kuri leido lengvai eksportuoti žaliavas.
• Baltijos regionas, sąjungos egzistavimo laikotarpiu, buvo menkai išvystytas, todėl tai leido sąjungai įsitvirtinti ir plėsti prekybą.
• Taip pat didelę įtaką turėjo transporto, buhalterijos, mokslo pažanga, padėjusi Hanzos sąjungai iškilti ir tapti viena didžiausių ir stipriausių organizacijų istorijoje.

Hanzos sąjungos iširimą paskatino stiprėjančios kaimyninės valstybės, pasitraukiantys nariai ir žaliavų krizė. Iš pradžių silpnėjimą lėmė kenkiantys oponentai (puldinėjimai, plėšikavimai), patirti nuostoliai sumažino pristatomų krovinių kiekį. Vėliau, kontorų uždarymas Londone, Novgorode ir Bergene.

Hanzos sąjungos ieškoti sprendimai nebuvo pakankamai efektyvūs siekiant išlaikyti byrančią organizaciją, todėl pokyčiai nepadėjo atsigauti žlugusiai sąjungos galiai.

Išnašos

1. The hanseatic league 2020-09-22 iš Wayback Machine projekto.
2. Zigmantas Kiaupa. Hanza. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
3. Misāns I. Hanza. Nacionālā enciklopēdija. Nuoroda tikrinta 2021-04-02.
4. „Hanseatic League“. Encyclopedia Britannica. Nuoroda tikrinta 2021-04-02.
5. V. Safronovas. Klaipėdos miesto istorija. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, 2020.

Nuorodos

• Kultūrinio Hanzos kelio tinklalapis