Livonijos karas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Livonijos karas (1558-1583)
Priklauso:
Livonijos žemėlapis 1573-1578
Data 1558-1583 m. Vieta Livonija Rezultatas ATR ir Švedijos laimėjimas Priežastis ginčas dėl Livonijos "paveldėjimo"
Konflikto šalys
Rusijos carystė (1570—1577)	Livonijos konfederacija (1558—1561) Lenkijos karalystė (1563—1569) Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (1563—1569) Švedija (1563—1583) (1568—1582) Abiejų Tautų Respublika (1569—1582)
Vadovai ir kariniai vadai
Ivanas Rūstusis 1570—1577 m.	Gotthard von Kettler Frederikas II Žygimantas Augustas Steponas Batoras Jonas III

Livonijos karas (1558–1583) buvo ilga karų serija tarp Rusijos carystės ir jos vakarinių kaimynų (Danijos-Norvegijos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos karalystės ir Švedijos karalystės) dėl buvusio Livonijos ordino teritorijos kontrolės.

Priežastys

Ivanas Rūstusis (Ivanas IV)

Livonija kontroliavo svarbius prekybos uostus. Jos nusilpimas lėmė pavojingą geopolitinį vakuumą regione, kuris vis labiau domino šiaurės Europos kaimynes.

XV a. prekyboje dominavo Hanzos sąjunga. Tačiau nuo XVI a. Hanzos monopolis pradėjo silpnėti. Į Baltijos jūros uostus atvykstant vis daugiau konkurentų pirklių, kai kuriems Baltijos jūros uostams Hanzos ribojimai tiesioginei prekybai tapo nepalankūs. Aplinkinių valstybių valdovai taip pat norėjo patys atsiriekti savo dalį už prekybą iš jų šalies. 1493 m. Ivanas III uždarė Hanzos kontorą Naugarde, tačiau Maskvai esant atkirstai nuo Baltijos jūros, jos tranzitinę prekybą su Vakarų Europa kontroliavo Livonijos ordinas. Bijodamas Maskvos stiprėjimo, jis ribojo ir tam tikrų prekių bei specialistų judėjimą.

1503 m. Ivanas III su Livonijos ordinu buvo sudaręs paliaubas 50-iai metų, pagal kurias ordinas kasmet turėjo mokėti Maskvai duoklę už Dorpato (Tartu) miestą.

Atsakydamas į prekybinius suvaržymus 1554 m., pasibaigus paliauboms, Ivanas Rūstusis pareikalavo per tą laikotarpį nesumokėtų sumų, atsisakyti karinių sąjungų su LDK ar Švedija bei pratęsti paliaubas. Paliaubos buvo sudarytos 15 metų.

Galiausiai karą išprovokavo Pasvalio sutartis. 1557 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos-Lenkijos valdovas Žygimantas Augustas ir Livonijos ordino magistras sudarė sutartį, pagal kurią Livonijos ordinas, Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sudarė karinę sąjungą prieš Maskvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Ordinui stengiantis atidėlioti sau nepalankių nuostatų įtvirtinimą 1557 m. Ivanas Rūstusis atsisakė tęsti derybas ir priimti Livonijos pasiuntinius.

Karo eiga

Karo pradžioje Livonijos ordinas buvo nusilpnintas kelių karinių pralaimėjimų ir Reformacijos.

Tuo metu Rusija po Kazanės ir Astrachanės chanatų sutriuškinimo ir prijungimo jautėsi sustiprėjusi.

Ivanas Rūstusis užima Narvą. Autorius – Borisas Čorikovas, 1836

Rusijos karas prieš Livonijos ordiną

Rusija karą pradėjo į Livoniją įsiverždama 1558 m. sausį. Pirmaisiais karo metais buvo užimta Narva ir Tartu, Rusijos kariuomenė priartėjo prie Talino. 1559 m. sudarytos paliaubos.

Tais pačiais metais ordinas su LDK sudarė Pasvalio sutartį, pagal kurią ordino ir Rygos arkivyskupo valdos tapo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės protektoratu.

Tais pačiais metais Danija užvaldė Saremos salą.

1560 m. Rusija atnaujino karinius veiksmus ir užėmė Alūksnę bei Viljandį. Livonijos pajėgos buvo sunaikintos, o ordinas žlugo, tačiau Rusijai teko tęsti karą prieš Lietuvą ir Švediją.

Maskvėnai šturmuoja Polocką 1563 m. iš Warrhafftige und erschreckliche Zeitung von dem grausamen Feind dem Moskowiter, Augsburg, 1563 m.

Rusijos karas prieš Lietuvą ir Švediją

1562 m. Nevelio mūšis baigėsi lygiosiomis. 1563 m. Rusija užėmė Polocką, bet 1564 m. patyrė keletą pralaimėjimų (Ulos mūšis). Dėl prastos karo padėties Rusijoje įvedus opričiną į LDK pusę kartu su artimiausiais šalininkais perbėgo bajoras ir stambus karo vadas Andrėjus Michailovičius Kurbskis. Visgi, LDK, net ir kontroliuodama dalį Livonijos ordino, negalėjo viena sėkmingai kovoti prieš Rusiją. Tai paskatino Liublino unijos sudarymą 1569 m.

1571 m. buvo pasirašytos 3 metų paliaubos, tačiau buvo aišku, kad karas vyks toliau, nes caras žūtbūt norėjo gauti patogų išėjimą į Baltijos jūrą, t. y. užimti didžiąją dalį Livonijos. Tuo metu LDK ir iš dalies Lenkija šias neseniai įgytas žemes norėjo apginti.

1576 m. išrinktas Steponas Batoras ėmėsi organizuoti karinius veiksmus prieš Rusiją. 1579 m. buvo susigrąžintas Polockas, nusiaubta Smolensko žemė, bet ATR kariuomenė, vadovaujama Filono Kmitos pralaimėjo Nastasjino mūšį ir pasitraukė iš Smolensko žemės.

1580 m. balandžio 17 d. visuotinis Lietuvos bajorų susirinkimas parėmė valdovo karinius planus, tais metais užimti Didieji Lukai. 1581 m. Varšuvoje sušauktas seimas nutarė dar skirti lėšų karui. 1581 – 1582 m. ATR kariuomenė bandė užimti Pskovo miestą.

Pasekmės

1582 m. tarp Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos buvo sudaryta Jam Zapolės taikos sutartis. Pagal ją ATR gavo Livoniją, Polocką ir Veližą, o Švedija užėmė šiaurinę Livonijos dalį su Talinu ir Saremos salynu, bet ATR įsipareigojo grąžinti Didžiuosius Lukus.

Šaltiniai

1. Robert I. Frost. The Northern Wars: War, State and Society in Northeastern Europe, 1558 - 1721 Routledge; 1st edition (8 Aug. 2000), SBN-13 : 978-0582064294,
2. „Pasvalio sutartys“. https://www.vle.lt/. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Nuoroda tikrinta 2021-01-02. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
3. Edvardas Gudavičius. Livonijos karas. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2021-07-17.

Vikiteka: Livonijos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga