Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Spaudos laisvė – kiekvieno demokratinės visuomenės piliečio teisė laisvai ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ta laisvė gali būti apribota tik įstatymu, siekiant apginti žmogaus sveikatą, garbę, orumą, privatų gyvenimą, taip pat valstybės konstitucinę santvarką, nepriklausomybę bei teritorinį integralumą.

Valstybėje, kurioje egzistuoja spaudos laisvė, kiekvienas pilietis turi teisę netrukdomas įstatymo nustatyta tvarka steigti laikraščius, žurnalus, radijo ir televizijos stotis bei kitas . Jų cenzūra yra draudžiama. Valstybinės institucijos bei privačios struktūros negali kištis į visuomenės informavimo priemonių veiklą. Niekas negali riboti žmogaus teisės užsiimti žurnalistine veikla. Spaudos laisvė yra vienas iš pagrindinių valstybės demokratiškumo kriterijų.

Istorija

Pirmieji laikraščiai Europoje atsirado XVII a. pradžioje. Norint juos leisti, reikėjo gauti karaliaus arba kito aukščiausio šalies pareigūno leidimą. Ilgus metus galiojo cenzūra, griežtos bausmės už valstybės institucijų kritiką.

Anglija

Spaudos laisvės idėjos pirmiausia gimė Anglijoje. Čia XVII a. pirmoje pusėje kelerius metus buvo leidžiama laisvai skelbti Parlamento debatus. Kai ši teisė buvo panaikinta, tokį Parlamento žingsnį griežtai kritikavo rašytojas ir filosofas savo veikale „Areopagitica“ (1644 m.). 1695 m. Anglijoje buvo panaikinta cenzūra bei išankstiniai leidimai leisti laikraščius, tačiau iki tikros spaudos laisvės dar buvo toli, nes griežtomis, net mirties bausmėmis dar ilgai buvo baudžiami leidėjai bei žurnalistai, kritikavę vyriausybę ir bažnyčią.

Švedija

Pirmasis rašytinis teisinis dokumentas – – buvo priimtas Švedijoje 1766 m. Jo pagrindinius principus suformulavęs kunigas ir parlamentaras rašė, jog rašto ir spaudos laisvė – tai kertinis laisvo valstybės valdymo akmuo. Kita vertus, A. Chydenius svarstė, „kaip teisingai su ta laisve elgtis, kad, iš vienos pusės, ji nebūtų užgniaužta, o iš kitos pusės, kad ji pati nevirstų nežabota savivale“.

Prancūzija

Ilgą ir sunkų kovos kelią dėl savo laisvės nuėjo prancūzų spauda. Jos pagrindinis principas – visų pirma žmogaus teisę laisvai reikšti savo nuomonę – 1751 – 1772 m. pagrindė Enciklopedijos leidėjai ir autoriai D. Didro (D. Diderot), Ž. Ž. Ruso (J. J. Rousseau), F. Volteras (F. Voiltaire), (L. Jaucourt). Tačiau tik Didžiosios prancūzų revoliucijos dėka 1789 m. priimtos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos XI straipsnyje buvo suformuluotas preciziškas ir iki šiol galiojantis spaudos laisvės principas: „Laisvai pasikeisti mintimis ir nuomonėmis yra viena iš brangiausių žmogaus teisių. Kiekvienas pilietis gali laisvai kalbėti, rašyti ir spausdinti su sąlyga, kad turės atsakyti už piktnaudžiavimą šita laisve įstatymo numatyta tvarka“. Tačiau šį principą realizuoti praktikoje pasirodė ne taip paprasta. 1791 m. Prancūzijoje buvo priimtas Spaudos įstatymas, bet jis buvo nuolat keičiamas, taisomas ir spaudos laisvė tai virsdavo nekontroliuojama savivale (1789 – 1792 m.), tai buvo užgniaužiama, restauruojant cenzūrą, išankstinių leidimų sistemą bei griežtas bausmes. Tik 1881 m. Prancūzijoje buvo priimtas tikrai demokratiškas spaudos laisvės įstatymas, kurio pagrindiniai principai galioja ir šiandien.

JAV

Liberaliausiai spauda buvo traktuojama JAV, kur ji jau XVIII a. nepatyrė tokių suvaržymų kaip Europoje, o 1791 m. įsigaliojusi skelbė: „Kongresas negali priimti įstatymo, …apribojančio žodžio ir spaudos laisvę“. Taip šioje šalyje spaudos laisvei buvo padėtas tvirtas teisinis pamatas.

Kitos Europos šalys

Kitose Europos šalyse spaudos laisvės principai buvo pradėti fiksuoti jų konstitucijose XIX a.: Norvegijoje (1814 m.), Nyderlanduose (1815 m.), Belgijoje (1831 m.), Austrijoje (1867 m.). Realiai spaudos laisvės principai daugelyje Europos šalių įsigaliojo tik XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tačiau juos nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, kai visose į karinį konfliktą įsitraukusiose valstybėse buvo įvesta spaudos cenzūra.

Tarpukario (1917 – 1939 m.) Europos šalys pagal spaudos laisvės lygį galėjo būti suskirstytos į tris grupes. Pirmoje (Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Šveicarija, Belgija, Nyderlandai, Čekoslovakija, Suomija, Norvegija, Danija) egzistavo spaudos laisvė, kurią užtikrino įstatymai ir tose valstybėse įsigalėjusi praktika. Antros grupės šalyse (Ispanija, Portugalija, Austrija, Vengrija, Lenkija, Jugoslavija, Latvija, Lietuva, iš dalies Estija) spaudos laisvė buvo gerokai suvaržyta. Ji praktiškai buvo panaikinta trečios grupės šalyse (Tarybų Sąjunga, Italija, Vokietija). Tiesa, Italijoje greta fašistinės spaudos ėjo ir krikščionių demokratų leidiniai.

Spaudos laisvė pokariu

Po Antrojo pasaulinio karo spaudos laisve kaip neatimama žmogaus teise susirūpino tarptautinės organizacijos. Reikšmingu dokumentu tapo Europos Tarybos 1950 m. priimta „Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija“, kurios X straipsnyje užfiksuotos pagrindinės nuostatos, užtikrinančios spaudos laisvę. Po karo ši laisvė buvo labiausiai varžoma komunistinio bloko šalyse (TSRS, Lenkija, Čekoslovakija, Rumunija, Vengrija, VDR, Bulgarija, Albanija, Mongolija, Kuba). Tiesa, ir šio bloko viduje spauda buvo suvaržyta nevienodai. Kai kuriose šalyse (Lenkijoje, ČSR, VDR ir kt.) greta komunistinės spaudos buvo leidžiama spausdinti ir kitų nuosaikių partijų laikraščius ir žurnalus. Čia ne tokia stropi buvo cenzūra, leidusi įsivežti daugiau užsienio spaudos leidinių. Kita vertus, spaudos laisvė buvo susiaurinta, egzistavo cenzūra tuose kraštuose, kur buvo įvestas diktatorinis režimas (Ispanijoje generolo Franko valdymas iki 1975 m., Graikijoje 1967 – 1974 m.).

1988 – 1990 m. sužlugus komunistiniams režimams ir Rytų bei Centrinės Europos kraštams atgavus nepriklausomybę, laisva demokratinė spauda susiformavo ir daugelyje šio regiono valstybių. Tiesa, šis laisvėjimo procesas ne visose postkomunistinėse valstybėse vyko vienodai. Dar 1996 m. spauda nebuvo visiškai laisva tose valstybėse, kuriose sunkiai formavosi demokratinio valdymo sistema (Baltarusija, Kirgizija, Tadžikija, Uzbekija, Kazachija) arba kuriose kelerius metus vyko karo veiksmai (Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija, Jugoslavija, Bosnija ir Hercegovina). Vis dėlto po 1995 m. pasaulyje jau buvo labai daug valstybių, kuriose egzistavo valdžios struktūrų neribojama spaudos laisvė.

Lietuva

Lietuvoje žurnalistikos kelias į spaudos laisvę taip pat buvo nelengvas. XIX a. antroje pusėje Lietuvos, tuo metu buvusios Rusijos imperijos sudėtyje, laikraščiai ir žurnalai buvo pradėti leisti spaudos draudimo sąlygomis, kai bet kokia raštija lotyniškais rašmenimis buvo uždrausta. Todėl lietuviška spauda buvo leidžiama Mažojoje Lietuvoje (Prūsijoje, daugiausia Tilžėje). Tai varžė naujų laikraščių atsiradimą, sudarė sunkumų plėsti autorių ratą, įvežti ir platinti tiražą Lietuvoje. Nemaža nelegalioje spaudoje rašiusių ar ją platinusių žmonių buvo nubausti. Kita vertus, spaudos draudimas tik užgimstančiai žurnalistikai turėjo ir pozityvios reikšmės. Pirmieji lietuviški žurnalai „Aušra“, „Varpas“ buvo leidžiami be jokios cenzūros, jų autoriai neturėjo taikytis prie valdžios reikalavimų, galėjo nevaržomai ją kritikuoti. Lietuvių žurnalistikai tokia demokratinė situacija buvo labai svarbi.

1904 m. panaikinus spaudos draudimą, Lietuvos spauda iki Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. turėjo derintis prie Rusijos įstatymų: leisti laikraščiui reikėjo gauti valdžios leidimą, egzistavo cenzūra ir griežtų bausmių sistema. Tačiau ir tuo metu Lietuvos spauda augo ir plėtėsi, skatino tautinį atgimimą.

1918 m. Lietuva tapo nepriklausoma valstybe. Nepaisant sudėtingos politinės ir karinės situacijos, 1919 m. buvo priimtas , kuris atitiko demokratinių šalių tokių įstatymų standartus ir užtikrino spaudos laisvę. Po 1926 m. perversmo, įsigalint diktatūrinio valdymo sistemai, buvo siaurinama ir demokratija. Tai atsispindi ir 1935 m. priimtame , kuris smarkiai suvaržė spaudos laisvę, įvesdamas cenzūrą, apribojimus leisti naujus laikraščius bei gauti informaciją iš valstybės įstaigų.

1940 – 1988 m. buvo dar vienas „juodas“ laikotarpis Lietuvos žurnalistikos istorijoje, kai spaudos laisvė buvo užgniaužta. Tiek vokiečių (1941 – 1944 m.), tiek sovietinės okupacijos (1940 – 1941 m. ir 1944 – 1990 m.) metais spaudos leidiniui išleisti reikėjo valdžios leidimo. Sovietinėje Lietuvoje tik komunistų partija turėjo teisę ir galimybę leisti laikraščius, žurnalus, steigti radijo ar televizijos stotis. Formaliai savo leidinius galėjo turėti kūrybinės sąjungos, atskiros žinybos, bet ir jos leidimą turėjo gauti iš Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto. Spaudos cenzūros funkcijas atliko „Glavlitas“, kuris, formaliai saugodamas valstybės paslaptis, iš tikrųjų užsiėmė politine ir ideologine priežiūra. per savo skirtus redaktorius pasiekė, kad spauda tarnautų ne tiesai, o atliktų vien propagandinę funkciją.

Žodžio laisvė egzistavo tik partizanų laikraščiuose (1944 – 1957 m.) bei pogrindžio spaudoje (1972 – 1988 m.). Tačiau ir vienu, ir kitu atveju aršaus persekiojimo ir teroro sąlygomis ši spauda nebuvo ir negalėjo būti gausi, neturėjo didelių tiražų.

Vykstant Tarybų Sąjungos pertvarkai, Lietuvos spaudoje 1988 – 1989 m. prasidėjo atgimimas, greitai įgavęs didžiulį mastą. Spauda, keldama pačius svarbiausius Lietuvos praeities klausimus, taip pat padėjo atsirasti Sąjūdžiui, kuris galutinai pakirto totalitarinio režimo pamatus. 1990 m. buvo priimtas Lietuvos spaudos ir kitų masinės informacijos priemonių įstatymas, kuris užtikrino laisvos ir demokratiškos spaudos egzistenciją.

1990 m. kovo 11 d. atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, spaudos laisvė buvo toliau stiprinama. Nepaisant valdžios mėginimų kontroliuoti informacijos priemones, visų pirma valstybinį Lietuvos radiją ir televiziją, nepaisant to, kad nuo 1990 m. veikė Spaudos kontrolės valdyba, Lietuvoje įsitvirtino spaudos laisvė, kurią dabar garantuoja 1996 m. priimtas .

Šaltiniai

Žurnalistikos enciklopedija, 1997, Vilnius