Čekijos karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Čekijos karalystė, arba Bohemijos karalystė (ček. České království, vok. Königreich Böhmen; lot. Regnum Bohemiae) – valstybė, buvusi Centrinėje Europoje, de facto nepriklausomas Šventosios Romos imperijos narys. Čekijos karalius buvo vienas iš Šventosios Romos imperijos iki imperijos panaikinimo 1806 m. Daugelis Čekijos karalių buvo išrinkti Šventosios Romos imperijos imperatoriais. Čekijos karalystė sostinė Praha XIV a. pab., taip pat XVI a. pab. ir XVII a. pr. buvo faktinė Šventosios Romos imperijos sostinė. Nuo 1526 m. karalystės valdovais buvo Habsburgų ir Habsburgų Lotaringų dinastijos.

České knížectví Čekijos Karalystė
Šventosios Romos imperijos dalis (iki 1804) Austrijos imperijos teritorija (1804–1918)
1198 – 1918 m. →
Vėliava Herbas
Location of Bohemijos karalystė 1618 metais
Sostinė	Praha
Kalbos	Čekų, vokiečių, lotynų
Valdymo forma	Monarchija
Čekijos karalius
1198–1230	Pšemyslas Otokaras I (pirmas)
1916–1918	Karolis I (paskutinis)
Era	Viduramžiai

Po Šventosios Romos imperijos panaikinimo Bohemija tapo Austrijos imperijos, o nuo 1867 m. Austrijos-Vengrijos imperijos dalimi. Bohemija išlaikė formalų atskiros Čekijos karalystės statusą iki 1918 m., o Praha buvo vienu svarbiausių imperijos miestų. Paskutiniais Austrijos-Vengrijos imperijos gyvavimo metais Bohemija buvo labiausiai išsivysčiusi ir ekonomiškai pažangiausia Austrijos Karūnos teritorija. Čekų kalba buvo pagrindine parlamento ir kilmingųjų kalba iki 1627 m., kai buvo numalšintas . Po to lygiaverte kalba tapo vokiečių, kuri tapo dominuojančia kalba parlamente iki čekų nacionalinio atgimimo XIX a. Vokiečių kalba taip pat buvo plačiai naudojama daugelio miestų administracijoje, po to, kai ten XIII a. atvyko vokiečių persikėlėliai. Karaliaus dvare buvo naudojamos čekų, lotynų ir vokiečių kalbos, priklausomai nuo laikotarpio ir valdovo.

Čekijos karalystė apėmė dabartinę Čekiją, o savo didžiausio teritorinio išsiplėtimo metu jai priklausė ir dalis dabartinių Austrijos, Vokietijos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos, Slovakijos, Slovėnijos ir Ukrainos (Užkarpatės sritis).

Po Centrinių valstybių sąjungos pralaimėjimo Pirmajame pasauliniame kare karalystė ir imperija buvo panaikintos. Bohemija tapo naujosios Čekoslovakijos valstybės pagrindu.

Istorija

XIII a. (iškilimas)

Nors kai kurie ankstesni Čekijos valdovai XI ir XII a. turėjo nepaveldimus karaliaus titulus (, ), formaliai karalystę 1198 m. įkūrė , kuriam šį titulą pripažino , išrinktasis Romėnų karalius, atsilygindamas už paramą kovoje su konkurentu Otonu IV. 1204 m. Pšemyslo Otokaro statusą pripažino ir Otonas IV bei popiežius Inocentas III. Oficialiai Čekijos kunigaikštystės statusas pakeistas į karalystę 1212 m. imperatoriaus Fridricho II Sicilijos Aukso Bule.

Pagal šią bulę Čekų karalius buvo atleidžiamas nuo visų pareigų Šventajai Romos imperijai išskyrus dalyvavimą imperijos pasitarimuose. Buvo atšaukta imperijos prerogatyva tvirtinti kiekvieną Bohemijos valdovą ir skirti Prahos vyskupą.

XIII a. buvo dinamiškiausias valdymo periodas Čekijoje. Imperatoriaus Frydricho II buvo sutelktas į Viduržemio jūros regiono reikalus ir dinastines kovas žinomas kaip Didysis tarpuvaldis (1254–73 m.), dėl to imperijos valdžia Centrinėje Europoje susilpnėjo. Mongolų invazijos (1220-42 m.) nukreipė Čekijos rytinių kaimynų – Lenkijos ir Vengrijos – dėmesį. Tuo pasinaudoję Čekijos valdovai plėtė savo valdas ir įtaką. Otokaras II (1253–78 m.) vedė vokiečių princesę Margaretą Austrę ir tapo Austrijos kunigaikščiu, kuris valdė Aukštutinę ir Žemutinę Austrija bei dalį Štirijos. Jis užkariavo likusią Štirijos dalį, didžiąją dalį Karintijos bei dalį Karniolos. Otokaras II, vadinamas „geležies ir aukso karaliumi“ (geležies dėl savo užkariavimų, aukso dėl savo turtų), nugalėjo Vengriją , kuriame kovėse daugiau nei 200 000 karių. jis taip pat dalyvavo kryžiaus žygyje prieš prūsus, kurio metu 1256 m. buvo įkurtas Karaliaučius. Nuo 1273 m. Habsburgų imperatorius ėmė atstatinėti imperijos valdžią. Spaudžiamas Rudolfo I ir nesutardamas su maištingais Čekijos didikais 1276 m. Otokaras prarado visas savo vokiškąsias valdas, o 1278 m. žuvo su Rudolfu I.

Karaliaus Otokaro I įpėdiniu tapo iš antrosios jo santuokos. Čekijos karalius Venceslavas II 1300 m. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi, o jo sūnus po metų buvo karūnuotas Vengrijos karaliumi.

XIII a., dažnai skatinant Pšemyslidams vyko aktyvi vokiečių imigracija („“). Vokiečiai apgyvendino miestus ir kalnakasybos regionus Bohemijos periferijoje, o atskirais atvejais kūrė kolonijas ir šalies centrinėje dalyje. Svarbiomis vokiečių gyvenvietėmis buvo Stříbro, Kutna Hora, Německý Brod (dabartinis Havličkūv Brodas), ir Jihlava. Vokiečiai atsinešė ir savo teisę (lot. ius teutonicum), kuri tapo pagrindu vėlesnei Bohemijos ir Moravijos komercinei teisei. Greit išplito santuokos tarp čekų didikų ir vokiečių.

XIV a. („Aukso amžius“)

Čekijos istorija
Germanija (bojai)
Markomanai,
Samo valstybė > Didžioji Moravija
Bohemijos kunigaikštystė ()
Bohemijos karalystė, Moravija
Husitų karai
Liuksemburgai > Jogailaičiai
Habsburgai
Austrijos imperija > Austrija-Vengrija
Čekoslovakija:
, , Trečioji,
Čekija
Istoriniai regionai
Bohemija, Moravija, Silezija

Pšemyslidų dinastijos valdoma teritorija apie 1301 m.

XIV a., o ypač Karolio IV (1342-78) valdymas, laikomas Čekijos Aukso amžiumi. 1306 m. Pšemyslidų linija išmirė ir po dinastinių karų Čekijos karaliumi buvo išrinktas Jonas Liuksemburgietis. Jis vedė Venceslavo II dukterį Elžbietą Čekę (1292–1330). Jo įpėdiniu tapo Karolis IV, antrasis Liuksemburgų dinastijos karalius. Jis sustiprino Čekijos karalių galią ir prestižą. 1356 m. Čekijos karaliai tapo Šventosios Romos imperijos imperatoriaus elektoriais ir jais buvo iki imperijos panaikinimo 1806 m.

Vėlesnė istorija

Vėliau Čekijos karūna nuolat priklausė Habsburgams iki pat Austrijos imperijos panaikinimo 1918 m. 1867 m. įkūrus Austrijos-Vengrijos imperiją Čekija priklausė austriškajai imperijos daliai.