Per visą Japonijos istoriją ji buvo santykinai izoliuota tai yra jai panašiai kaip Britanijai praktiškai negrėsė interve

Per visą Japonijos istoriją ji buvo santykinai izoliuota, tai yra jai, panašiai kaip Britanijai, praktiškai negrėsė intervencija iš žemyno. Santykinė sąlygojo insularinį, t. y. būdingą salų gyventojams mentalitetą, pirmiausia savo ypatumo ir išskirtinumo suvokimą. Tačiau tai netrukdė japonams tiesiogiai arba per Korėją perimti iš kinų (o vėliau ir iš Vakarų) daug kultūros elementų, technologijas, kopijuoti jų politines institucijas. Kitas svarbus Japonijos istorijos bruožas yra tai, kad dėl labai riboto ūkinei veiklai tinkamos teritorijos dydžio ir aukšto gyventojų tankumo Japonijai nuo seno buvo būdinga intensyvi ekonomikos plėtra ir kultūros artefaktų miniatiūrizacija. Japonijos civilizacija neretai vadinama smulkmenų civilizacija.


Japonijos istorija

Džiomon laikotarpis
Jajoi laikotarpis
Kofun laikotarpis
Asuka laikotarpis
Nara laikotarpis
Heian laikotarpis
Kamakura laikotarpis
Muromači laikotarpis
Momojama laikotarpis
Edo laikotarpis
Meidži laikotarpis
Taišio laikotarpis
Šiova laikotarpis
Heisei laikotarpis
Reiva laikotarpis

Pavadinimo etimologija

Lietuviškas pavadinimas „Japonija“ yra egzonimas ir japonų kalboje nevartojamas. Japoniškai šalis vadinama Nippon (にっぽん) ir Nihon (にほん), abiejuose variantuose naudojami tie patys hieroglifai – 日本. Japonijos vardas dažnai verčiamas kaip „Tekančios Saulės šalis“, yra kinų kilmės ir apibūdina Japonijos geografinę padėtį Azijos žemyno atžvilgiu. Žodis Nippon naudojamas oficialiausiais tikslais, įskaitant Japonijos valiutą, pašto ženklus, tuo tarpu Nihon naudojamas labiau kasdieninėje kalboje.

Prieš Japonijai užmezgant ryšius su Kinija, Japonija buvo žinoma kaip Va (Wa iš pradžių naudotas ženklas 倭, reiškiantis „neūžauga“, „nykštukas“. Vėliau buvo pakeistas į ženklą 和 – „taika“, „harmonija“) arba 'Jamato (Yamato, 大和 – „Kalnų kelias“ – pagal tarimą; „Didelė harmonija“ – pagal hieroglifus), Hi no moto („Saulės kilmė“) pavadinimais.

Priešistorė

Paleolitas

Pagrindinis straipsnis – .

Japonijos archipelagas susiformavo maždaug prieš 17–18 tūkst.m. Archeologiniai radiniai liudija, kad žmonės keliomis bangomis atsikraustė iš žemyno ir Pietryčių Azijos paleolito laikotarpiu (30–10 tūkst. m. pr. m. e.), kada salos dar buvo susijungę su žemynu, ir supo vidinę Japonijos jūrą. Tai buvo ainu ir malazijiečių-polineziečių protėviai.

Japonija buvo apgyvendinta jūros keliu iš Kinijos, Korėjos, Sachalino pusiasalio ir toliau į pietus esančių regionų.

Džiomon kultūra

Pagrindinis straipsnis – Džiomon laikotarpis.

Džiomono keramika (10 000–8 000 m. pr. m. e.), ankstyviausias žinomas keramikos tipas pasaulyje, Tokijo nacionalinis muziejus, Japonija

Prasidėjus atšilimui, po paskutiniojo ledynmečio, apie 12 000 metų pr. m. e. susikūrė Džiomon kultūra. Tai buvo pusiau sėslūs medžiotojai-rinkėjai, pirmų žinomų keramikos dirbinių gamintojai. Jie gamino keramiką su virvelių raštu (iš ko ir kilo pavadinimas – jomon reiškia 'virvės raštas').

Džiomon kultūra klestėjo iki III–II a. pr. m. e. Gyventojai (apie 0,5 mln.) vertėsi medžiokle, žvejyba, miško produktų rankiojimu. Rengėsi drabužiais, pagamintais iš žievės.

Jajoi kultūra

Pagrindinis straipsnis – Jajoi laikotarpis.

Japonijoje betarpiškai po akmens amžiaus sekė geležies amžius. Jajoi (Yayoi) kultūrai (III–II a. pr. m. e. – II–III a.), paplitusiai centrinėse salose, būdingi geležiniai ir bronziniai įrankiai, ginklai bei papuošalai, paplinta audimas ir užliejamasis ryžių auginimas. Civilizacinis šuolis siejamas su kinų kultūra, kuri nuo I a. sparčiai plito dėl gausių migrantų iš Korėjos pusiasalio. Užsimezgė ir betarpiški kontaktai: 57 m. Hanų rūmuose lankėsi pirmoji misija iš Japonijos. Specialistų nuomone, gyventojų skaičius priartėjo prie 6 mln.

Kofun – pilkapių laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – Kofun laikotarpis.

III–VI a. laikotarpis vadinamas Kofun (pilkapių) periodu. Pamažu gentinių susivienijimų pagrindu formuojasi ankstyvosios valstybės – Hanų kronikose minima, kad buvo daugiau nei 100 valstybių. Valdovai buvo laidojami milžiniškuose pilkalniuose, kuriuos pagal kinų tradiciją saugojo molinės karių skulptūros (haniva). Iš viso surasta daugiau nei 10 tūkst. pilkapių, ypač daug jų Jamato, arba Naros, lygumoje (į pietus nuo dab. Kioto). Apie IV a. vidurį Jamato karalystė kontroliavo didesnę šalies dalį, kur išliko autonomiški gentiniai susivienijimai uji, siuntė diplomatines misijas į Kiniją ir surengė keletą karinių ekspedicijų į Korėjos pusiasalį. Jamato valstybėje plinta per Korėją patekę kinų raštas (hieroglifai), budizmas, daoizmas, konfucianizmo etika ir politiniai idealai.

Asuka

Pagrindinis straipsnis – Asuka laikotarpis.

Siekdami imituoti Tangų imperiją, Jamato valdovai VII a. pradėjo seriją reformų. Princo-regento Šiotoku 604 m. „17 straipsnių konstitucijoje“ buvo apibrėžtos valdovo, ministrų ir liaudies pareigos, įteisintas budizmo vaidmuo. VII a. vid. ir antroje pusėje sustiprinta centrinė valdžia: žemė paskelbta valstybės nuosavybe, įvesta centralizuota mokesčių sistema, naujas administracinis padalijimas, reguliarūs dirbamos žemės ir gyventojų surašymai. Visiems gyventojams, vyresniems nei 6 metų, buvo išskiriamas žemės plotas, už kurį reikėjo mokėti nuomos mokestį valstybei. Imituojant Kinijos imperinę biurokratinę sistemą, valdovas paskelbiamas imperatoriumi (tenno), sukuriamas formaliai jam pavaldus biurokratinis aparatas ir vyriausybė, kurią sudarė 8 ministerijos (valdymo, personalo, karo, liaudies reikalų, bausmių, iždo, centro, rūmų reikalų). Reali valdžia priklausė įtakingiems klanams, o imperatorius buvo daugiau vienybės simbolis. 689 m. metais įvestas karinis šaukimas, kiek vėliau priimami Tangų pavyzdžio įstatymų kodeksai. 702 m. pasirodo naujas šalies pavadinimas – Nihon, arba Nippon („saulės pradžia/šaltinis“).

Nara

Pagrindinis straipsnis – Nara laikotarpis.

710 pastovia sostine tampa Nara, todėl laikotarpis iki 784 m. vadinamos Naros periodu.

Tai buvo kultūros suklestėjimo laikotarpis: buvo atlieta įspūdinga iki šiol išlikusi Naros vienuolyno Budos skulptūra, sudaryta milžiniška (4500 eilėraščių) poezijos antologija (Manyoshu), istorinės kronikos ↑ Kodžiki (Kojiki) ir Nihon shoki, anot kurių Japonijos istorija prasidėjo 660 m. pr. m. e. IX a. pabaigoje Japonijos rūmai nutraukė reguliarius ryšius su Kinija, kurie po Tangų imperijos žlugimo japonams nebebuvo tiek svarbūs.

Heian

Pagrindinis straipsnis – Heian laikotarpis.

Nutrūkus formaliems ryšiams su Kinija, Japonijos politinė, socialinė ir kultūrinė raida įgijo daugiau specifinių kultūros bruožų. IX a. atsirado japoniškos budistinės sektos ir . X a. kinišką hierioglifiką papildė fonetiniai hiragana ir katakana skiemenynai. Apie 1000 m. rūmų dama parašė Gendži pasakojimą (Genji monogatari) – pirmąjį romaną pasaulinėje literatūroje.

Nors viduramžių Japonijos politinė sistema buvo Kinijos imperinės sistemos imitacija, japoniškasis feodalizmas turėjo daugiau bendrų bruožų su Europos feodaline sistema, negu su kitų regiono šalių socialine-politine sąranga. Jau IX a. labai sustiprėjo aristokratijos įtaka, kurios nariai paveldėdavo ne tik aukštus valstybinius postus, tačiau ir žemės valdas šioen. IX–X a. ypač galinga buvo Fudživarų (Fujiwara) šeima. Jie pastatė naują sostinę – Heian (dab. Kiotas), susigiminiavo su imperatoriais ir praktiškai pavertė juos savo marionetėmis. Provincijos aristokratija nustojo mokėti mokesčius centrinei vyriausybei, sukūrė savo profesionalias kariuomenes. Laikui bėgant, samdiniai riteriai sudarė atskirą samurajų (buši) luomą, kuris tapo ištikimu ir svarbiu aristokratijos galios ramsčiu.

Kamakura

Pagrindinis straipsnis – Kamakura laikotarpis.

Susilpnėjus Fudživarų įtakai, iškilo Minamoto ir Taira šeimos. Minamoto Yoritomo XII a. pabaigoje Kamakuroje įsteigė paralelią karinę vyriausybę, vadinama bakufu, Vakaruose daugiau žinoma pavadinimu. Šiogūnas valdė, pasiremdamas asmeniniais vasalais gokenin. 1232 m. šiogūnas paskelbė naują teisinį kodeksą, kuris formalizavo samurajų bei funkcionierių pareigas ir pakeitė ankstyvesnius kodeksus, sudarytus pagal kiniškus pavyzdžius. Po Yoritomo mirties 1199 m. įsitvirtino šeimos šiogūnų dinastija, valdžiusi iki 1333 m.

1274 ir 1282 m. Japonijoje bandė išsilaipinti milžiniška mongolų kariauna (atitinkamai 40 tūkst. ir 140 tūkst.), tačiau abu kartus didelę dalį laivų sunaikino audros, vėliau pavadintos kamikadzė („dieviškas vėjas“). Nuo to laiko iki pat XIX a., Japonija nepatyrė karinės intervencijos.

Muromači

Pagrindinis straipsnis – Muromači laikotarpis.

Mongolų invazijos susilpnino Hodžio dinastijos galią, ir 1333 m. ją po trumpo karo nuvertė Ašikaga, kurie valdė iki 1573 m. Jų laikams būdinga trijų pakopų feodalinė sistema: centrinės valdžios vasalai savo ruožtu turėjo savo vasalus, tiesiogiai nepavaldžius siogūnui. Tokia sistema nebuvo stabili: XIV a. antroje pusėje siogūnui teko ilgai kariauti su imperatoriumi, siekusiu atstatyti savo valdžią, tuo pasinaudoję provincijos feodalai faktiškai tapo nepriklausomais. Šalis grimzdo į anarchiją, 1467–77 m. karas tarp dviejų pretendentų į siogūno sostą visiškai nuniokojo sostinę Kiotą. Nors nominaliai egzistavo ir siogūnatas, ir imperatoriaus rūmai, iš tikro šalis buvo suskaldyta į daugybę nepriklausomų valdų, kuriose karaliavo kunigaikščiai daimio, turėję gerai įtvirtintas pilis, savo kariuomenes, įstatymus ir nuolat kariavę tarpusavyje. Nežiūrint politinių konfliktų, Ašikagų laikais suklestėjo menas (teatras no, kaligrafija, tušo tapyba, architektūra).

Momojama

Pagrindinis straipsnis – Momojama laikotarpis.

Galingesnieji daimyo siekė pajungti savo valdžiai visus kitus ir tokiu būdu suvienyti šalį. 1569 m. vienas jų, talentingas karvedys Oda Nobunaga, užėmė Kiotą ir 1573 m. nušalino Ašikagų siogūną. Nobunagą nužudė vasalas Akeči Micuhide, tačiau jo generolas Tojotomi Hidejoši (Toyotomi Hideyoshi) sėkmingai tęsė žygius ir 1590 m. baigė šalies suvienijimą (nebuvo prijungta tik Hokaido sala). 1592 m. japonų kariauna išsilaipino Korėjoje, ir tik mirus Hidejoši (1598 m.) kinams pavyko ją iš ten išstumti.

Edo

Pagrindinis straipsnis – Edo laikotarpis.

Ilgus amžius trukusioje daimių kovoje pergalę šventė Tokugava Iejasu, kuris 1601 m. Sekigaharos mūšyje sumušė savo priešus. Jis sostinę įsteigė Edo mieste ir nuo 1603 m. pasiskelbė šiogūnu, pradėdamas naują šiogūnų dinastiją. Aukščiausias statusas buvo pripažintas imperatoriui, gyvenusiam Kiote, nors jo galios liko vien simbolinėmis.

Pirmieji Tokugavų šiogūnai siekė sukurti centralizuotą valdymo sistemą, griaudami daimio pilis, siekdami juos nusilpninti ekonomiškai. Susiformavo būdinga Tokugawų šiogūnatui bakuhan sistema – bakufu (centrinės valdžios) ir han (daimio valdų) derinys, šiek tiek primenantis federaciją, daugelio istorikų apibūdinamas kaip centralizuotas feodalizmas, arba karinė feodalinė sistema.

Kitas labai svarbus Edo laikotarpio bruožas – šalies užsidarymas. Tai buvo padaryta vengiant Vakarų, ypač krikščionybės įtakos. 1635 m. įsakymu buvo galutinai sustabdyta šalies prekyba su užsieniu, uždaryti visi uostai. Daugiau nei 200 metų šalis vystėsi be tiesioginių kontaktų su kitomis šalimis, išskyrus labai ribotus santykius su Kinija ir Nyderlandais.

Vietoj to, japonai patys pradėjo intensyvią kolonizaciją, kurdami kolonijas Hokaido (tuomet vadinamoje Ezo) saloje, apgyvendintoje ainu genčių, taip pat imdami duoklę iš Riūkiū karalystės pietuose.

Edo laikotarpis – labai taikus. Čia reiškėsi tiek visuotinis klestėjimas (augantis gyventojų skaičius, miestai, prekyba, puikūs keliai ir pan.), tiek uždarumas. Visuomenė buvo griežtai padalinta į keturis luomus, čia sudarytos visos sąlygos klestėti oficialiajai ideologijai – neokonfucianizmui (šušigaku) bei budizmui. Taikos sąlygos sudarė pagrindus suklestėti rafinuotai ir įvairialypei kultūrai.

Nuo XVIII a. vidurio labai sustiprėjo stagnacija, socialiniai prieštaravimai tarp tarp išaugusių miestų ir biurokratinio feodalizmo. Tai sąlygojo valstiečių sukilimus. Nors buvo imamasi reformų, dauguma jų buvo nesėkmingos. XIX a. prie vidaus neramumų prisidėjo ir išorinis spaudimas: užsienio valstybės aktyviai mėgino atidaryti Japonijos rinką savo prekėms, kol 1853 m. Japonija buvo priversta atidaryti savo uostus. Tai dar labiau stiprino nepasitenkinimą šiogūno valdžia, kol 1867 m. lapkričio 9 d. paskutinis Japonijos šiogūnas Keiki buvo priverstas atsistatydinti ir perduoti visą valdžią imperatoriui Mutsuhito. 1868 m. suformuota nauja vyriausybė, o šiogūnatas likviduotas. Tais pačiais metais imperatorius persikėlė į šiogūno rūmus, o Edo buvo pervadintas Tokijumi – „Rytine sostine“.

Meidži (1868–1912)

Pagrindinis straipsnis – Meidži laikotarpis.

Po imperatoriaus Meidži pasodinimo į sostą ir jo perkėlimo iš Kioto į Edo (nuo tada vadinamas Tokijumi, prasidėjo Meidži laikotarpis. Šiuo metu padėti pagrindai kokybiškai naujai Japonijos istorijai.

Valstybėje pradėtos nuodugnios visuomenės, administracijos, politikos reformos. Imperatoriaus valdžia besiremianti iškilusi politikų grupė sparčiai griovė feodalinę sistemą ir siekė transformuoti Japoniją į modernią valstybę, savo galia nenusileidžiančią išsivysčiusioms Vakarų šalims: panaikinama feodalinė žemėvaldos sistema, luomai, prasidėjo intensyvi šalies industrializacija.

Šalis sparčiai vėrėsi Vakarams, mat visos reformos buvo vykdomos pagal vakarietiškus modelius. Japonai perėmė naujausias technologijas, samdė užsienio inžinierius ir specialistus. Teisė ir politinė sistema vystoma pagal vokišką modelį. Į šalį atkeliavo vakarietiškos mados, meno stiliai, architektūra.

Ilgainiui vystėsi japoniškas identitetas, kas išaugo į japoniškąjį nacionalizmą. Šintoizmas buvo paskelbtas nacionaline religija, o budizmas persekiojamas.

Sustiprėjusi ekonomiškai, Japonija pradėjo ekspansyvią užsienio politiką: prasidėjo Kinų-japonų karai, Rusijos–Japonijos karas. 1895 m. balandžio 17 d. Šimonoseki sutartimi prijungta Formoza (Taivanas), Liaotongo pusiasalis ir Penghu (Peskadorų) salos, 1905 m. rugsėjo 5 d. – pietinis Sachalinas, įgyta įtaka Mandžiūrijoje. 1879 m. galutinai prijungta Riūkiū karalystė, o 1910 m. formaliai aneksuota Korėja.

Militarizmo laikotarpis (1912–1945)

Pagrindiniai straipsniai – Taišio laikotarpis ir Šiova laikotarpis.

Japonija Pirmajame pasauliniame kare

Japonija tapo pirmąja Rytų valstybe, turėjusia kolonijas ir įgijusia modernios didžiosios valstybės statusą. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse imperijos plotas sudarė 678 000 km², gyventojų buvo 73 mln. Būdama pagal sutartį Britanijos sąjungininke, Japonija kare palaikė Antantę. Karo pradžioje Japonija pateikė ultimatumą Vokietijai ir, pradėjusi karo veiksmus, per keletą mėnesių užėmė jos nedideles valdas Kinijoje (Dziadžou ir Čingdao uostamiestį) ir Ramiajame vandenyne (Maršalo, Karolinos ir Marianų salas). Tuo jos karinės operacijos pasibaigė. Japonija labai pasipelnė, parduodama sąjungininkėms amuniciją ir kitas prekes. 1915 m. Japonija įteikė Kinijai taip vad. „21 reikalavimą“, ir nors ne visi buvo priimti, ženkliai sustiprino savo įtaką Kinijoje.

Karinės galios augimas ir Antrasis pasaulinis karas

1918–1922 m. Japonija dalyvavo intervencijoje prieš Sovietinę Rusiją Sibire, todėl Maskva, bijodama tolimesnės japonų ekspansijos, buvo įsteigusi buferinę Tolimųjų Rytų respubliką (DVR – Dalnevostočnaja respublika). Japonija, šalia D. Britanijos, Prancūzijos ir Italijos, buvo 1924 m. Klaipėdos konvencijos garantų.

Japonijos galia ir ekspansyvi politika kėlė nerimą Vakarų valstybėms. Todėl po karo serija Vašingtono konferencijos (1921–22 m.) sutarčių buvo siekiama sukurti naują tarptautinę tvarką Ramiojo vandenyno regione. Japonija sutiko apriboti savo karinio laivyno plėtrą, pasitraukė iš Kinijos, Sibiro ir šiaurinės Sachalino dalies. 1922 m. Devynių valstybių sutartis siekė užkirsti kelią karui regione, įpareigojo signatares gerbti Kinijos nepriklausomybę ir vientisumą. 1925 m. Japonija oficialiai pripažino SSRS, 1928 m. tarp 14 kitų valstybių pasirašė Kellogo-Briando paktą, 1930 m. – Londono karinių laivynų sutartį.

Taišio laikotarpis žymėjo savotišką taikingą metą, tačiau atėjus į vadžią imperatoriui Hirohitui, ėmė kilti kariškių ir nemažos politinio elito dalies nepasitenkinimas. Po pasaulinės 1929–30 m. depresijos, jis dar labiau padidėjo. Sustiprėjo kairiosios socialistinės ir ypač dešiniosios radikalios nacionalistinės srovės, vyriausybės pareigūnų vietas užėmė kariškiai. Nuo 1932 m. iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos Japoniją valdė militariniai nepartiniai kabinetai. Parlamento įtaka vis mažėjo, o 1940 m. buvo uždraustos politinės partijos, kurias formaliai pakeitė skėtinė organizacija „Pagalbos imperiniam valdymui asociacija“. Visgi režimas neįgijo būdingų totalitarizmui bruožų, išliko nepakeista konstitucija, imperatoriaus institucija.

Visi šie reiškiniai 1937–1945 m. sukėlė Antrąjį pasaulinį karą, kurio metu Japonija vykdė intensyvius užkariavimus Ramiajame vandenyne.

Po karo (1945–1989 m.)

Pagrindinis straipsnis – Šiova laikotarpis.

Kare žuvo 1,15 mln. Japonijos kariškių ir apie 950 tūkst. civilių, miestai sugriauti, pramonė žlugusi. Japonija neteko ne tik buvusių kolonijų (Taivano, Korėjos), bet ir pietinio Sachalino, Kurilų salų (jos buvo perduotos Sovietų Sąjungai). Riūkiū salynas iki 1972 m. kontroliuotas JAV.

1945–1952 m. šalis buvo okupuota, formaliai – sąjungininkų (JAV, SSRS, Kinijos ir Britanijos sandraugos), tačiau iš tikro visus klausimus sprendė Tokijuje įsteigtas amerikiečių Generalinis štabas, kuriam vadovavo Sąjunginių valstybių aukščiausios vadovybės vadas generolas Douglas MacArthur. Okupacinė kariuomenė atliko valdymo funkcijas ne betarpiškai, o per Japonijos vyriausybę ir biurokratiją.

Okupacijos svarbiausias tikslas buvo demilitarizuotos ir demokratinės valstybės sukūrimas, dėl ko pradėtos reformos: demobilizuota armija, uždraustos nacionalistinės organizacijos, militaristinė ir nacionalistinė propaganda, šintoizmas neteko valstybinės religijos statuso. Pagal 1946 m. Konstituciją suverenitetas paskelbtas priklausančiu tautai, imperatoriui paliktas simbolinis vaidmuo, atsisakyta ginkluotųjų pajėgų. Vietoj to JAV įsipareigojo užtikrinti Japonijos saugumą ir tuo tikslu laikyti savo ginkluotąsias pajėgas Japonijos teritorijoje (žr. bei Jošidos doktrina). Dar kartą, panašiai kaip Meidži laikotarpiu buvo perimamos Vakarų institucijos, normos, vertybės.

Po 1955 m. išryškėjo dvi politinės jėgos: Japonijos socialistinė partija (JSP) ir Liberalų demokratų partija (LDP). Pastaroji tapo dominuojančia jėga. Frakcijų kova liko sunkiai sprendžiama vidaus politikos problema. Per 1972–1962 m. laikotarpį pasikeitė 6 LDP vyriausybės vadovai, nesiliovė skandalai dėl politinės korupcijos.

Dėl okupacijos metu įvykdytų radikalių reformų, šalies augo nepaprastai sparčiai – kasmet 10–15 proc. Industrinė politika stimuliavo aukštos kokybės hi-tech vartojimų prekių gamybą, skirtų vidinei rinkai ir eksportui. Per trumpą laikotarpį Japonija tapo pirmaujančia šalimi. Šioks toks ekonominės plėtros sulėtėjimas jaučiamas 8-ajame dešimtmetyje, kilęs dėl fiksuoto dolerio kurso atsisakymo, energetinės krizės. Japonijos BVP augimas sumažėjo dvigubai – iki 4–5 proc. kasmet, ir dar labiau sulėtėjo 10-ajame dešimtmetyje. Japonijos ekonomika atsidūrė stagnacijos būklėje.

Ekonominiai pokyčiai sąlygojo socialinę kaitą: japonai tapo urbanizuota tauta, išaugo išsilavinimo lygis, stabilizavosi gyventojų skaičius. Išsaugodama daugelį tradicinių bruožų, japonai, ypač jaunoji karta perėmė daug Amerikos kultūros ir gyvenimo būdo elementų. Tačiau Japonijos ekonominis stebuklas turėjo Vakaruose sunkiai įsivaizduojamų pusių: sausakimšas transportas, didelė dalis labai mažų (12 m²) butų, parkų stoka.

Heisei (nuo 1989 m.)

Pagrindinis straipsnis – Heisei laikotarpis.

1993 m. po rinkimų pirmą kartą buvo suformuota koalicinė vyriausybė, kurioje nedalyvavo LDP. Tačiau 8 partijų koalicija buvo netvirta, ir nuo 1994 m. LDP dalyvauja koalicinėse vyriausybėse su socialistais ir naujomis partijomis. 2003 m. lapkričio 9 d. rinkimuose LDP surinko 49,38 proc. balsų, Japonijos demokratinė partija – 36,88, atitinkamai šios partijos gavo 237 ir 177 vietų (iš 480) Atstovų rūmuose. Nežiūrint politinių konfliktų, frakcionalizmo, dažnokos ministrų kabineto kaitos ir epizodiškų skandalų, parlamentinė demokratija ir konstitucionalizmas Japonijoje per pokario dešimtmečius tapo esmingiausiais politinės sistemos bruožais.

Japonijos bandymai sutvarkyti karo palikimą pablogino tarptautinius santykius. Korėja ir Kinija nusprendė, kad atsiprašymai (imperatoriaus 1990 m. ir Murajamos pareiškimas 1995 m.) buvo netinkami ir nenuoširdūs. Nankino ir kitų žudynių neigimas bei mokinių vadovėlių perrašymas sukėlė protestus Azijoje. Dažni politikų apsilankymai Jasukuni šventykloje, kur palaidoti karo nusikaltėliai, taip pat sukėlė pasipiktinimą. 2015 m. įsakymas, išplėtęs armijos vaidmenį užsienyje, vadinamas „Karo įstatymu“.

2011 m. kovo 11 d. Japoniją sukrėtė didžiausias jos istorijoje žemės drebėjimas, nusiaubęs Tohoku regioną. Dėl cunamio iš Fukušimos atominės elektrinės pradėjo tekėti radioaktyvios atliekos.

Išnašos

Teach Yourself Japanese Message Board 2013-01-16 iš Wayback Machine projekto.
Obe, Mitsuru (2015 m. rugsėjo 18 d). „Japan Parliament Approves Overseas Military Expansion“. The Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2015 m. lapkričio 27 d.

• • r

Azijos šalių istorija

[1] Teach Yourself Japanese Message Board 2013-01-16 iš Wayback Machine projekto.

[2] Obe, Mitsuru (2015 m. rugsėjo 18 d). „Japan Parliament Approves Overseas Military Expansion“. The Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2015 m. lapkričio 27 d.