Imperatorius Šiova

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Imperatorius Šiova (jap. 昭和 天皇 = Šiōva tennō), arba Hirohitas (jap. 裕仁 = Hirohito) (1901 m. balandžio 29 d. – 1989 m. sausio 7 d.) – 124-asis Japonijos imperatorius, valdęs 1926–1989 m. Jo valdymas sutapo su ypač sudėtingu laikotarpiu. Tai ir Japonijos militarizmo bei politikos klestėjimas, ir Antrasis pasaulinis karas Ramiajame vandenyne, ir JAV okupacija, ir galiausiai, spartus šalies klestėjimas ir ekonominis stebuklas po karo.

Šiova jap 昭和 天皇
Japonijos imperatorius
Imperatorius Šiova
Gimė	1901 m. balandžio 29 d.
Mirė	1989 m. sausio 7 d. (87 metai) Tokijas, Japonija
Tautybė	japonas
Tėvas	Imperatorius Taišio
Motina	Sadako
Sutuoktinis (-ė)	Nagako
Vaikai	Imperatorius Akihito
Japonijos imperatorius
Kelintas	124
Valdė	1926 m. gruodžio 25 d. – 1989 m. sausio 7 d. (63 metai)
Pirmtakas	Imperatorius Taišio
Įpėdinis	Imperatorius Akihito
Veikla	Japonijos imperatorius
Vikiteka	Hirohito
Parašas

Hirohitas gimė Aojamos rūmuose Tokijuje ir 1912 m. buvo paskirtas į Japonijos imperatoriškąją armiją. Jis buvo valstybės vadovas, kai šalyje vyko sparti , o jis pats buvo garbinamas kaip dieviškos kilmės asmuo. Japonijai pasidavus, Hirohitas nebuvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus, nes generolas Douglasas Makartūras manė, kad bendradarbiaujantis imperatorius padės sukurti taikią sąjungininkų okupaciją ir padės JAV pasiekti pokario tikslus. 1946 m. ​​sausio 1 d., spaudžiamas sąjungininkų, imperatorius oficialiai atsisakė savo dieviškumo. 1947 m. Japonijos konstitucija paskelbė, kad imperatorius yra tik „valstybės simbolis..., kurio padėtis kyla iš žmonių, kurie ir yra suvereni valdžia, valios“.

Japonijoje imperatorius niekada nėra vadinamas jo vardu; valdantys imperatoriai žinomi tik kaip „imperatoriai“. Hirohitas po mirties Japonijoje vadinamas Šiova – vardu, kuris sutampa su jo valdymo eros pavadinimu.

Ankstyvasis gyvenimas

Hirohitas kūdikystėje 1902 m.

Hirohitas gimė Tokijo Aojamos rūmuose (jo senelio Imperatoriaus Meidžio valdymo laikais) 1901 m. balandžio 29 d. Jis buvo pirmasis 21 metų sosto įpėdinio princo Jošihito (būsimo imperatoriaus Imperatoriaus Taišio) sūnus. Jo vaikystės titulas buvo princas Mičis.

Dešimt savaičių po gimimo Hirohitas buvo išsiųstas iš rūmų ir perduotas grafui Kavamurai Sumijošiui, kuris jį augino kaip savo anūką. Trimetis Hirohitas buvo grąžintas į rūmus, kai Kavamura mirė.

1908 m. pradėjo mokytis mokykloje. Imperatorius Meidžis tuomet paskyrė generolą Nogį Maresukę atsakingu už anūko auklėjimą. Daugiausiai dėmesio auklėdamas jaunąjį N. Maresukė skyrė fiziniam lavinimui ir sveikatai, visų pirma todėl, kad Hirohitas buvo ligotas vaikas. Jis mokė princą taupumo, kantrybės, vyriškumo, susivaldymo ir atsidavimo atliekamai pareigai.

1912 m., būdamas 11 metų, Hirohitas paskirtas į Japonijos imperatoriškąją armiją antruoju leitenantu ir Japonijos imperatoriškajame laivyne puskarininkiu. Kai 1912 m. liepos 30 d. mirė jo senelis imperatorius Meidžis, Hirohito tėvas Jošihitas užėmė sostą.

Sosto įpėdinis

Hirohitas su savo tėvu ir trimis broliais 1921 m.

1916 m. rugpjūčio 2 d. Hirohitas buvo oficialiai paskelbtas sosto įpėdiniu per investitūros ceremoniją. Būdamas sosto įpėdiniu 1921 m. nuo kovo 3 d. iki rugsėjo 10 d. buvo išvykęs į oficialių vizitų turą po Europą. Šių kelionių metu jis aplankė Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Olandiją, Belgiją ir Vatikaną. Hirohito kelionė po Vakarų Europą buvo plačiai aprašoma laikraščiuose nepaisant to, kad Japonijoje buvo kilęs nepasitenkinimas šia Hirohito kelione.

1912 m. lapkričio 25 d. tapo Japonijos regentu vietoje savo sergančio tėvo, kurį buvo paveikęs psichikos sutrikimas. Kai jis buvo regentu, šalyje įvyko daug svarbių įvykių: 1921 m. gruodžio 13 d. JAV, Japonija, Didžioji Britanija ir Prancūzija pasirašė sutartį, kuria sutiko pripažinti Ramiojo vandenyno status quo. 1922 m. rugpjūčio 28 d. Japonija išvedė kariuomenę iš Sibiro. 1923 m. rugsėjo 1 d. šalyje įvyko žemės drebėjimas, nusiaubęs Tokiją.

Valdymas

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Ankstyvasis valdymas

1926 m. gruodžio 25 d. mirus tėvui, Hirohito tapo imperatoriumi. Buvo paskelbta Taišio eros pabaiga ir Šiovos eros pradžia. Miręs imperatorius per kelias dienas buvo pervadintas Taišio vardu. Vadovaujantis japonų papročiu, imperatorius niekada nebuvo vadinamas jo vardu, jis buvo žinomas kaip tiesiog „Jo didenybė Imperatorius“.

1928 m. lapkritį įvyko monarcho karūnavimas, kuris buvo surengtas ekonominio nuosmukio sąlygomis, o Japonijos parlamentas jam vienbalsiai skyrė 7 360 000 dolerių.

Hirohito valdymo pradžią temdė vykusi finansų krizė ir didėjanti kariuomenės įtaką vyriausybei. Jau nuo 1900 m. Japonijos imperatoriškoji armija ir laivynas buvo įgavę veto teisę formuojant vyriausybę. 1921-1944 m. įvyko 64 atskiri politinio smurto incidentai.

Hirohito ir pats vos išvengė nužudymo rankine granata, kuria 1932 m. sausio 9 d. metė Korėjos nepriklausomybės aktyvistas.

Hirohito abejojo dėl karo prieš Kiniją, nes nenuvertino Kinijos karinės galios bei manė, kad pagrindinis prioritetas turėtų būti SSRS puolimo šiaurėje galimybė. Vis dėlto Hirohito palaimino sprendimą siųsti karius į Šiaurės Kiniją, tačiau manė, kad tokius veiksmus reikėtų klasifikuoti kaip incidentą, o ne karą.

Pasiruošimas Antarajam pasauliniam karui

Azijos ir Ramiojo vandenyno politinis žemėlapis

1939 m. liepos mėn. imperatorius susiginčijo su savo broliu princu Chichibubų dėl to, ar paremti Antikomiterno paktą. Tačiau, po Vermachto sėkmės Europoje, imperatorius sutiko su aljansu. 1940 m. rugsėjo 27 d. Japonija tapo trišalio pakto vadinamo Ašimi nare. Iš pradžių imperatorius griežtai prieštaravo karui su Vakarais, motyvuodamas tuo, jog nepaisant kariuomenės patikrinimų,jog Kinija bus nugalėta po vieno smūgio trimis divizijomis, taip neįvyko, o karas Kinijoje tebesitęsia. Vis dėl to, veikiamas kariuomenės, jis pradėjo labiau linkti palaikyti karo palaikytojų stovyklą ir naujuoju ministru pirmininku pasirinko griežtą generolą Hideki Tojo, kuris buvo žinomas dėl savo atsidavo imperinei institucijai. Lapkričio 3 d. imperatoriui buvo išsamiai paiškintas Perl Harboro puolimo planas. Lapkričio 5 d. Hirohito patvirtino operacijų planą dėl karo prieš Vakarus. Gruodžio 1 d. Imperatoriškoji konferencija oficialiai paskelbė karą prieš Nyderlandus, JAV ir JK.

Veikla Antrojo pasaulinio karo metu

Hirohito su savo generolais vadovaudamas generalinio štabo posėdžiui

1941 m. gruodžio 8 d. tuo pačiu metu Japonijos pajėgos smogė Honkongo garnizonui, JAV laivynui Perl Harbore ir Filipinuose bei pradėjo invaziją į Malają. Tautai visiškai atsidavus karui, imperatorius labai domėjosi pažanga ir siekė pakelti moralę. Per pirmuosius šešis karo mėnesius visi pagrindiniai veiksmai buvo pergalės. Japonijos pažanga buvo sustabdyta 1942 m. vasarą Midvėjaus mušyje ir amerikiečių pajėgoms išsilaipinus Gvadalkanale ir Tulagyje. Imperatorius kare vaidino svarbų vaidmenį ir buvo įsitraukęs į karo operacijų vykdymo priežiūrą. Hirohito spaudė Vyriausiąją vadovybę įsakyti ankstyvą puolimą Filipinuose 1941–1942 m., Japonijai pasitraukus iš Gvadalkanalo, jis pareikalavo naujo puolimo Naujoje Gvinėjoje, kuris galiausiai baigėsi nesėkmingai. Imperatorius buvo nepatenkintas karinio jūrų laivyno veiksmais karo metu, jis kritikavo jo pasitraukimą iš centrinių Saliamonų salų.

Kapituliacija

Imperatorius 1943 m. birželio 24 d.

1945 m. pradžioje, po nuostolių Leitės mūšyje, imperatorius Hirohito pradėjo eilę individualių susitikimų su aukštais vyriausybės pareigūnais, kad aptartų karo eigą. Visi, išskyrus buvusį ministrą pirmininką Fumimaro Konoe, patarė tęsti karą. Konoe bijojo komunistinės revoliucijos net labiau nei pralaimėjimo kare ir ragino imperatorių pradėti derybas. Imperatorius vis dar tikėdamas,kad pavyks pasiekti reikšmingų pergalių, kurios pagerins jo derybinės pozicijas, griežtai atmetė Konoe rekomendaciją.

Su kiekviena savaite pergalė tapo vis mažiau tikėtina. Balandį Sovietų Sąjunga paskelbė pranešimą, kad ji nepratęs savo neutralumo sutarties. Japonijos sąjungininkė Vokietija pasidavė 1945 m. gegužės pradžioje. Birželio mėn. ministrų kabinetas, iš naujo įvertinęs karo strategiją, tvirčiau nei bet kada apsisprendė dėl kovos iki paskutinio žmogaus. Ši strategija buvo oficialiai patvirtinta trumpame Imperijos tarybos posėdyje, kuriame, kaip įprasta, imperatorius nekalbėjo.

Birželio 22 d. Imperatorius susitiko su savo ministrais, sakydamas: „Noriu, kad konkretūs planai užbaigti karą, netrukdomi esamos politikos, būtų greitai išnagrinėti ir būtų dedamos pastangos juos įgyvendinti“. Bandymas susitarti dėl taikos per Tarybų Sąjungą baigėsi nesėkmingai. 1945 m. liepos 26 d. sąjungininkai paskelbė Potsdamo deklaraciją, reikalaudami besąlygiško pasidavimo. Japonijos vyriausybės taryba apsvarstė šią galimybę ir rekomendavo imperatoriui, kad ji būtų priimta tik tuo atveju, jei bus susitarta dėl vienos ar keturių sąlygų, įskaitant garantiją, kad imperatorius toliau išlaikys savo pozicija Japonijos visuomenėje. Imperatorius nusprendė nepasiduoti.

Tai pasikeitė po JAV suduoto atominio smūgio Hirošimos ir Nagasakio miestams ir sovietų karo paskelbimo. 1945 m. rugpjūčio 12 d. imperatorius pranešė imperatoriškajai šeimai apie savo sprendimą pasiduoti. Vienas iš jo dėdžių princas Yasuhiko Asaka paklausė, ar karas bus tęsiamas, jei nepavyks išsaugoti kokutų (nacionalinės valdžios). Imperatorius tiesiog atsakė: „Žinoma.“ Rugpjūčio 14 d. Japonijos vyriausybė pranešė sąjungininkams, kad priėmė Potsdamo deklaraciją.

Rugpjūčio 15 d. per radiją buvo transliuojamas Imperatoriaus pasidavimo kalbos įrašas, skelbiantis, kad Japonija priima Potsdamo deklaraciją. Istorinės laidos metu imperatorius pareiškė: "Priešas pradėjo naudoti naują ir žiauriausią bombą, kurios galia padaryti žalą išties yra neapskaičiuojama ir nusineša daug nekaltų gyvybių. Jei mes tęstume kovą, tai lemtų galutinį Japonijos tautos žlugimą ir sunaikinimą". Kalboje taip pat pažymėta, kad „karo padėtis susiklostė ne Japonijos naudai“, ir buvo įsakyta japonams „ištverti tai, kas nepakeliama“. Kalba, naudojant formalią, archajišką japonų kalbą, nebuvo lengvai suprantama daugelio paprastų žmonių.

Pasidavimui prieštaraujanti kariuomenės frakcija rugpjūčio 14 d. vakare prieš transliaciją mėgino įvykdyti perversmą. Jie užėmė Imperatoriškuosius rūmus, tačiau fizinis imperatoriaus kalbos įrašas buvo paslėptas ir išsaugotas per naktį. Perversmas nepavyko,o kalba buvo transliuojama kitą rytą.

Po Japonijos pasidavimo 1945 m. rugpjūtį, tiek kai kurios sąjungininkų šalys, tiek Japonijos kairieji darė didelį spaudimą, reikalavo, kad imperatorius atsistatydintų ir būtų apkaltintas karo nusikaltimais.Australijos vyriausybė įtraukė Hirohito į karo nusikaltėlių sąrašą ir ketino jį teisti. Generolui Douglasui MacArthurui ši idėja nepatiko, nes jis manė, kad bendradarbiaujantis imperatorius padės sukurti taikų sąjungininkų okupacinį režimą Japonijoje. Dėl to visi galimi įrodymai prieš imperatorių ir jo šeimą, buvo pašalinti iš Tarptautinio karinio tribunolo Tolimuosiuose Rytuose. MacArthuras sukūrė planą, kuris išlaikė imperatorių kaip konstitucinį monarchą ir panaudojo imperatorių, kad išlaikytų Japonijos kontrolę ir padėtų pasiekti Amerikos pokario tikslus Japonijoje.

Šeima

Jo tėvai:

• tėvas – Imperatorius Taišio (大正 天皇, Taišiō tennō), tikrasis vardas: Jošihito, jap. 嘉仁,
• motina – Sadako Kudžiō, jap. 九条 節子 Kudžiō Sadako.
• Žmona – imperatorienė Kōdžiun (香淳 皇后), buvusi princesė Nagako (jap. 良子 女王 Nagako džioō),

1924 m. vedė princesę Nagako, kartu jie turėjo septynis palikuonis:

• Princesė Šigeko (Teru no mija Šigeko Naišinnō 照宮 成子 内親王), (1925–1961);
• Princesė Sačiko (Hisa no mija Sačiko Naišinnō 久宮 祐子 内親王), (1927–1928);
• Princesė Kazuko (Taka no mija Kazuko Naišinnō 孝宮 和子 内親王), (1929–1989);
• Princesė Acuko (Jori no mija Acuko Naišinnō 順宮 厚子 内親王), (1931-);
• Imperatorius Akihito (Cugu no mija Akihito Šinnō 継宮 明仁 親王), (1933-)
• Princas Hitači (Hitači no mija Masahito Šinnō 常陸宮 正仁 親王), (1935-), vedė Hanako Cugaru 津軽 華子 (Cugaru Hanako);
• Princesė Takako (Suga no mija Takako Naišinnō 清宮 貴子 内親王), (1939-).

• Šiovos šeima 1936 m.
• Imperatorius Šiova 1946 m. pasirašo Japonijos konstituciją