Lietuvos valstybės vėliavaNaudojimasNacionalinė vėliavaKraštinių santykis3 5Priimta1918 m balandžio 25 d pirmą kartą 198

Lietuvos valstybės istorinė vėliava
Lietuvos valstybės vėliava

Naudojimas	Nacionalinė vėliava
Kraštinių santykis	3:5
Priimta	1918 m. balandžio 25 d. (pirmą kartą) 1988 m. lapkričio 18 d. (atkurta santykiu 1:2) 2004 m. liepos 8 d. (dabartinė versija)
Aprašas	Audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos
Sukūrė	Jonas Basanavičius Tadas Daugirdas Antanas Žmuidzinavičius

Naudojimas	Laivyno ir istorinė vėliava
Kraštinių santykis	3:5
Priimta	2004 m. liepos 8 d.
Aprašas	Audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas Vytis

Lietuvos valstybės vėliava – Lietuvos tautinė vėliava, oficialus valstybės simbolis – trispalvė vėliava, oficialiai naudota tarpukario nepriklausomybės metais, sovietų okupacijos metu uždrausta ir vėl naudojama nuo 1989 m. kovo 20 d.

Lietuvos valstybės vėliava

Aprašymas

Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymo 2 straipsnyje teigiama:

Lietuvos valstybės vėliava – oficialus Lietuvos valstybės simbolis, tautinė vėliava – audeklas iš trijų lygių horizontalių spalvų juostų: viršutinės – geltonos, vidurinės – žalios, žemutinės – raudonos.

Lietuvos heraldikos komisijos patvirtintos Lietuvos vėliavos spalvos:

Valstybės vėliavos proporcijos ir spalvos
Spalvų sistema	Geltona	Žalia	Raudona
CMYK	0.30.100.0	100.55.100.0	25.100.100.0
Pantone	1235 C	349 C	180 C
RGB	253,185,19	0,106,68	193,39,45
	#FDB913	#006A44	#C1272D

Vėliavos protokolas

Lietuvos valstybės vėliavos audeklo pločio ir ilgio santykis turi būti 3:5. Paprastai prie, virš ar ant pastatų keliama Lietuvos valstybės vėliava yra 1 metro pločio ir 1,7 metro ilgio. Lietuvos valstybės vėliava gali būti ir kitokių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų matmenų, tačiau šių vėliavų audeklo pločio ir ilgio santykis visada turi atitikti santykį 3:5.

Kai Lietuvos valstybės vėliava iškeliama vertikaliai, heraldinėje dešinėje pusėje turi būti geltona juosta, viduryje – žalia, kairėje – raudona (heraldinė dešinė yra paprasta kairė stebėtojui. Tai reiškia, kad geltona juosta vertikaliai pakabintoje vėliavoje, žiūrovui turėtų būti kairėje pusėje.).

Minint gedulą, Lietuvos valstybės vėliava nuleidžiama 1/3 stiebo ilgio. Jeigu Lietuvos valstybės vėliava keliama ne ant stiebo, ji keliama su gedulo ženklu – prie vėliavos koto prisegamas 10 cm pločio juodas kaspinas, kurio galai siekia vėliavos apačią.

Vėliavos kėlimas

Vėliavos iškėlimo vietos

Lietuvos valstybės vėliava nuolat iškeliama prie, virš arba ant Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento rezidencijos, Vyriausybės ir ministerijų, Konstitucinio Teismo ir kitų teismų, Generalinės prokuratūros, Lietuvos banko, Vyriausiosios rinkimų komisijos, Gedimino pilies bokšte Vilniuje, pastatų, pasienio kontrolės punktuose.

Valstybinių švenčių dienomis valstybės vėliava keliama prie, virš arba ant kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat gyvenamųjų namų.

Lietuvos valstybės vėliava taip pat keliama prie, virš arba ant , konsulinių įstaigų ir jų padalinių, taip pat specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, valstybinių aukštųjų, aukštesniųjų, valstybės ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų (paprastai prasidėjus mokslo metams ir nuleidžiama jiems pasibaigus) pastatų; savarankiškų karinių dalinių teritorijose, laivuose, įregistruotuose Lietuvos Respublikos ar įplaukusiuose į jos teritorinius vandenis ir uostus; prie, virš arba ant pastatų, kuriuose vyksta balsavimas, rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą, savivaldybių tarybas ar Europos Parlamentą ir Respublikos Prezidento rinkimų, taip pat referendumo, dieną.

Lietuvos valstybės vėliava taip pat keliama tarptautinių viešųjų renginių vietose, sporto arenose per Lietuvos čempionatus ir pirmenybes, tarptautines sporto varžybas ir kt.

Lietuvos valstybės vėliava nuolat pastatoma Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Konstitucinio Teismo, Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų posėdžių salėse; Seimo Pirmininko (ir jo pavaduotojų), aukščiausiųjų valstybės pareigūnų (Prezidento, Ministro Pirmininko, ministrų), Konstitucinio Teismo pirmininko ir teisėjų, kitų teismų pirmininkų, Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos pirmininko, karinių dalinių vadų, diplomatinių atstovybių, konsulinių įstaigų, specialiųjų misijų, esančių užsienio valstybėse, vadovų darbo kabinetuose.

Vėliavos iškėlimo progos

2007 m. vasario 16 d. ant Signatarų namų iškeltos valstybinės vėliavos

Lietuvos valstybės vėliava prie valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų iškeliama šiomis dienomis:

Data	Pavadinimas
Sausio 1 d.	Lietuvos vėliavos diena
Sausio 13 d.	Laisvės gynėjų diena
Vasario 16 d.	Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Vasario 24 d.	Estijos nepriklausomybės diena
Kovo 11 d.	Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
Kovo 29 d.	Lietuvos įstojimo į NATO diena
Gegužės 1 d.	Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą diena
Gegužės 9 d.	Europos diena
Birželio 14 d.	Gedulo ir vilties diena (su gedulo ženklu)
Birželio 15 d.	Okupacijos ir genocido diena (su gedulo ženklu)
Liepos 6 d.	Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena
Liepos 15 d.	Žalgirio mūšio diena
Rugpjūčio 23 d.	Europos diena stalinizmo ir nacizmo aukoms atminti ir Baltijos kelio diena
Rugpjūčio 31 d.	Laisvės diena
Rugsėjo 23 d.	Lietuvos žydų genocido diena (su gedulo ženklu)
Spalio 25 d.	Konstitucijos diena
Lapkričio 18 d.	Latvijos nepriklausomybės paskelbimo diena
Lapkričio 23 d.	Lietuvos kariuomenės diena

Lietuvos valstybės vėliava prie, virš arba ant kitų valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, kitų įstaigų, įmonių ir organizacijų, taip pat gyvenamųjų namų, keliama valstybinių švenčių dienomis:

Data	Pavadinimas
Vasario 16 d.	Lietuvos valstybės atkūrimo diena
Kovo 11 d.	Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena
Liepos 6 d.	Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) diena

Istorinė valstybės vėliava

Greta valstybės vėliavos Lietuvos Respublikos Seimas 2004 m. liepos 8 d. įteisino Lietuvos valstybės istorinę vėliavą. Jos prototipas – per 1410 m. Žalgirio mūšį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės naudotos vėliavos. Pasak J. Dlugošo, 30 iš 40 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pulkų turėjo raudonas vėliavas su išsiuvinėtu šarvuoto raitelio, iškėlusio kalaviją, atvaizdu; kitų dešimties pulkų vėliavose buvo išsiuvinėti Gediminaičių stulpai.

Istorinė vėliava ant Karo muziejaus Kaune.

Lietuvos valstybės istorinė vėliava – istorinis valstybės simbolis – audeklas, kurio raudoname lauke vaizduojamas sidabrinis šarvuotas raitelis ant balto žirgo, dešinėje rankoje laikantis virš galvos iškeltą sidabrinį kalaviją. Raitelio kairįjį petį dengia mėlynas skydas su dvigubu auksiniu kryžiumi, žirgo balnas, , kamanos ir diržai mėlyni, kalavijo rankena, kamanų žąslai, balno kilpa ir , makšties bei žirgo aprangos metaliniai sutvirtinimai – auksiniai. Vėliavos pločio ir ilgio santykis – 3:5.

Lietuvos valstybės istorinę vėliavą numatyta nuolat iškelti virš Lietuvos valdovų rūmų Vilniuje, Trakų pilyje ir Karo muziejaus skverelyje Kaune. Istorinę vėliavą taip pat numatyta nuolat iškelti: vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – prie Signatarų namų pastato Vilniuje, kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, liepos 6 d. – Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dieną – prie Respublikos Prezidento rezidencijos, liepos 15 d. – Žalgirio mūšio dieną – prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, spalio 25 d. – Konstitucijos dieną prie Lietuvos Respublikos Seimo rūmų, Prezidento rezidencijos ir Vyriausybės.

Istorija

Nuo XVIII a. pabaigos Europoje įsivyravo tendencija valstybėms susikurti nacionalines vėliavas, kurios paprastai būdavo įvairių spalvų juostų deriniai. Lietuvos valstybės vėliava – tautinė vėliava – kurta dviem etapais. Pirmuoju tautinių spalvų ieškojo demokratiškai nusiteikusi bajorija, siekianti atkurti Lietuvos ir Lenkijos unijinę valstybę, antruoju – lietuvių inteligentija, žadinusi tautinę savimonę, o vėliau kūrusi savarankišką Lietuvos valstybę.

Pirmosios žinios apie Lietuvos tautines spalvas siekia T. Kosciuškos 1794 m. sukilimo laikus: Lietuvos tautinės aukščiausiosios tarybos 1794 m. gegužės 18 d. sprendimu mėlyna ir žalia tautine kokarda pasipuošė apie 3000 uniformuotų Vilniaus gvardiečių. Kokardos, segamos prie uniforminių kepurių ir kitų galvos apdangalų, iki 1863 m. sukilimo simbolizavo tautiškumą. Mėlyna spalva reiškė pastovumą, žalia – viltį.

Diskusija dėl Lietuvos ir Lenkijos tautinių spalvų vėl atgijo per 1830-1831 m. sukilimą. Buvo siūloma mėlyna, balta ir raudona, balta ir raudona simbolizavo Lenkiją, mėlyna – Lietuvą. Taip pat buvo siūloma balta ir raudona arba tik balta vėliava. 1831 m. vasario 7 d. Lenkijos karalystės seimas nutarė tautine laikyti baltą ir raudoną Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės herbų spalvos kokardą. Šį sprendimą kritikavo kairiųjų atstovas Joachimas Lelevelis, pavadinęs baltą ir raudoną Seimo spalvomis, atstovaujančiomis aristokratijai ir monarchijai, todėl vieni sukilėliai dėvėjo baltą ir raudoną, kiti – baltą, raudoną ir mėlyną kokardą.

Dar kartą tautinių spalvų problema iškilo per 1863 m. sukilimą – sukilėlių jungtiniame herbe Lenkijos erelis pieštas raudoname, Lietuvos raitelis – mėlyname (turėjo būti raudoname), o Rusios arkangelas Mykolas – baltame lauke. Šias spalvas imta naudoti ne tik kokardose, bet ir vėliavose, vadinti jas tautinėmis spalvomis. Numalšinus 1863 m. sukilimą tautinės vėliavos kūrimu ėmė rūpintis nauja, daugiausia valstiečių kilmės, lietuvių inteligentija.

Lietuvos vėliava, naudota 1918–1940 m. (santykis 2:3)

Pirmosios vėliavos, naudotos kaip tautinės, dėl Rusijos valdžios vykdomos priespaudos ir persekiojimų atsirado ne Lietuvoje, o užsienyje. Jau nuo XVII a. buvo žinoma Mažosios Lietuvos žalia, balta ir raudona vėliava. Ją 1829 m. perėmė Karaliaučiaus studentų korporacija „Lituania“, 1885 m. Birutės draugija Tilžėje. Nuo 1914 m. ją dažnai kėlė JAV lietuviai, pabėgėliai į Rusiją, 1918 m. lietuviai kariai Pirmojo pasaulinio karo Rumunijos fronte. Ypač daug vėliavų bei tautinių juostų sukūrė JAV lietuvių draugijos. 1894 m. sukurta mėlyna ir balta, balta ir mėlyna vėliava su raiteliu viduryje. Pastaroji – audeklas, padalytas į 2 lygias baltos (prie koto) ir mėlynos spalvos dalis, 1900 m. Susivienijimo lietuvių Amerikoje suvažiavimo paskelbta tautine. Kitos lietuvių draugijos turėjo mėlyną (1898 m., Vestvilis, Ilinojaus valstija), raudoną, geltoną ir mėlyną (1900 m., Niujorkas), raudoną, baltą ir mėlyną (1905 m., Čikaga), baltą, raudoną ir mėlyną (data nežinoma, Čikaga), raudoną, žalią ir mėlyną (data nežinoma, Baltimorė), raudoną, žalią ir geltoną (1912 m., Baltimorė), mėlyną, baltą ir raudoną (1914 m., pretendavo į tautines spalvas), geltoną, žalią ir raudoną (1914 m., Čikaga) ir kitokių vėliavų. Tokią įvairovę lėmė lietuvių grupelių susiskaldymas ir išsibarstymas – tautinės vėliavos idėjai įgyvendinti trūko stipraus vienijančio centro, galinčio suvienodinti tą ar kitą vėliavos variantą.

Pirmą kartą pačioje Lietuvoje kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus Seime 1905 m. Jonas Basanavičius „Vilniaus žiniose“ prieš pat šį visuomenės atstovų susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti LDK vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudono lauko vėliavas daugeliui visuomenės veikėjų LDK vėliava neatrodė priimtina kaip atsikuriančios valstybės simbolis. Be to, J. Basanavičiaus pasiūlymas daug kam buvo nepriimtinas, nes Vytis raudoname lauke visada buvo valstybės vėliava.

Lietuvių konferencijos, išrinkusios Lietuvos Tarybą, prezidiumo ir sekretoriato nariai. Už jų – Lietuvos istorinė vėliava.

Rimtos diskusijos dėl šalies vėliavos Lietuvoje atsinaujino tik 1917 m. 1917 m. birželio 6 d. lietuvių visuomenės veikėjų pasitarime J. Basanavičius vėl siūlė vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, bet daugeliui susirinkusiųjų Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės valstybės vėliava neatrodė tinkama būti tautine vėliava, be to, ji laikyta perdėm sudėtinga, nelengvai pasiuvama. Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žaliai raudonos Lietuvos vėliavos projektą. Ja per konferenciją buvo papuošta Vilniaus miesto teatro salė. Šios dvi spalvos labiausiai dominavo tautiniuose drabužiuose, juostose. Tam pritarė ir JAV lietuviai. Tačiau konferencijos dalyviams A. Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.

Per konferenciją buvo parengtas dar vienas Lietuvos vėliavos projektas – archeologo Tado Daugirdo, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika. Jis pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą. Lietuvių konferencija dėl vėliavos galutinai nieko nenusprendė, bet pavedė tai išspręsti sudarytai Lietuvos Tarybos komisijai, į kurią įėjo J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius ir T. Daugirdas. Komisija nusprendė A. Žmuidzinavičiaus vėliavos projektą papildyti dar viena – geltona spalva. Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje; vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas. Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba ir nutarė ją, gavus Vokietijos okupacinės administracijos leidimą, iškelti Vilniuje, Gedimino pilies bokšte. Spaudoje pasirodžius nepagarbiam straipsniui apie Vokietijos vėliavos nuleidimą ir lietuviškosios pakėlimą, vokiečiai į bokštą sugrąžino savo vėliavą, o trispalvę leido kelti žemiau arba šone. Lietuvos Tarybos Prezidiumas šios teisės atsisakė. Vokiečiams pasitraukus iš Vilniaus 1919 m. sausio 1 d. vakare Vilniaus komendanto K. Škirpos iniciatyva Lietuvos trispalvė antrą kartą iškelta Gedimino pilies bokšte, prie jos pastatyta sargyba, vėliava pagerbta šūvių salve. Trispalvė pilies bokšte plevėsavo iki sausio 6 d., kai Vilnių užėmė Raudonoji armija. 1997 m. liepos 3 d., Lietuvos Respublikos Seimas sausio 1 d. paskelbė Lietuvos vėliavos diena.

1940 m. Mstislavo Dobužinskio siūlytas vėliavos variantas.

1922 m. pirmojoje Lietuvos Valstybės Konstitucijoje ir 1928 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyta viena valstybės vėliava – geltonos, žalios, raudonos spalvos derinys be herbo. Ypač smarki diskusija kilo 1936 m.: vieni siūlė geltoną juostą dėti į vidurį – to reikalaujanti heraldika. Kiti tinkamiausia laikė Mažosios Lietuvos žalią, baltą ir raudoną vėliavą. Mstislavas Dobužinskis siūlė geltoną, raudoną ir baltą arba baltą, raudoną ir geltoną vėliavą, atitinkančią jo kurto herbo spalvas. Siūlyta net statmenų juostų žalia, balta ir žalia vėliava su raudonu dvigubu kryžiumi viduryje. 1938 m. Konstitucijoje trispalvė išliko, jos spalvos įvardytos Lietuvos tautinėmis spalvomis. 1940 m. gegužės 8 d. Valstybės herbo komisija pateikė Prezidentui M. Dobužinskio siūlomą geltonos, raudonos ir baltos vėliavos, kurios vienoje pusėje per vidurį pavaizduotas valstybės herbas, kitoje – Gediminaičių stulpai, projektą. Tolesnius sprendimus 1940 m. birželio nutraukė TSRS okupacija.

Lietuvos TSR vėliava, naudota 1953–1988 m.

1940 m. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vietoje trispalvės valstybine vėliava paskelbė raudoną vėliavą su auksiniu pjautuvu ir kūju kairiajame kampe. 1953 m. liepos 19 – 1988 m. spalio mėn. LTSR administracijos naudotoje vėliavoje buvo raudonos, baltos ir žalios horizontalios juostos, atitinkamai 8/12, 1/12 ir 3/12 vėliavos pločio.

Okupaciniu laikotarpiu įvairiomis progomis (ypač vasario 16 d.) žinomų ir nežinomų disidentų tautinė trispalvė kai kuriuose objektuose, viešose vietose būdavo iškeliama slapta kaip pasipriešinimo režimui ženklas.

Trispalvės pakėlimas Šiauliuose 1989 m. Vasario 16-ąją

Devinto dešimtmečio pabaigoje Lietuvos pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyvių, Sąjūdžio ir kituose viešuose visuomenės renginiuose pradėta kelti tautinę vėliavą. 1988 m. spalio 7 d. ji oficialiai iškelta Vilniaus Gedimino pilies bokšte. Visuomenės spaudžiama 1988 m. lapkričio 18 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos vienuoliktojo šaukimo dešimtoji sesija pakeitė LTSR Konstituciją ir geltonai, žaliai ir raudonai vėliavai suteikė valstybės vėliavos statusą. Vėliavos spalvos (geltona, artima oranžinei, sodriai žalia ir raudona, artima purpurinei) atkurtos iš nepriklausomos Lietuvos vėliavų, kurias išsaugojo muziejai ir pavieniai asmenys. Geltona reiškia saulę, šviesą ir gerovę, žalia – gamtos grožį, laisvę ir viltį, o raudona – žemę, drąsą, už Tėvynę pralietą kraują. Lietuva pirmoji iš „sąjunginių respublikų“ atkūrė savo istorinę vėliavą. Sprendimas dėl vėliavos keitimo galiojo ir TSRS, todėl Maskvoje lietuviška trispalvė kabėdavo šalia kitų „sąjunginių respublikų“ vėliavų. Kadangi visų jų viršuje buvo raudona spalva, vėliavas kabinę darbininkai ne kartą yra suklydę ir pakabinę apverstą lietuvišką trispalvę.

Lietuvos vėliava, naudota 1988–2004 m. (santykis 1:2)

1989 m. sausio 25 d. LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumas patvirtino vėliavos spalvinį etaloną ir iš sovietinių vėliavų perimtas ilgio ir pločio proporcijas (1:2). 1991 m. Lietuvos vėliavą Gedimino pilyje Vilniuje saugojo Romualdas Šimanskas su kitais gynėjais. 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos piliečių referendumu priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija įtvirtino tautinės trispalvės kaip valstybinės vėliavos statusą (15 str.). 2004 m. liepos 8 d. Lietuvos Respublikos Seimas atkūrė senąsias vėliavos proporcijas (3:5).

2019 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu K. Škirpos alėjos pavadinimas pakeistas į Trispalvės.

Kitos Lietuvos vėliavos

Pagrindinis straipsnis – Sąrašas:Lietuvos vėliavos.

Valdžios institucijų vėliavos

Respublikos Prezidento vėliava
Krašto apsaugos ministro vėliava
Policijos vėliava
VSAT vėliava

Kariuomenės vėliavos

Istorinės vėliavos

LDK vėliava (XV a.)
LDK vėliava (XVI a.)
ATR vėliava (XVII a.)
Lietuvos vėliava Vilniaus konferencijoje (1917)
Lietuvos vėliava (1918–1940)
Vidurinės Lietuvos vėliava (1920–1922)
Lietuvos SSR vėliava (1953–1988)
Lietuvos vėliava (1988–2004)

Etnografinių regionų vėliavos

Aukštaitijos vėliava
Dzūkijos vėliava
Suvalkijos vėliava
Žemaitijos vėliava
Mažosios Lietuvos vėliava

Apskričių vėliavos

Panašios vėliavos

Vėliava	Šalis	Skirtumai
	Ganos vėliava	Skiriasi spalvų išdėstymas, Ganos vėliava turi žvaigždę
	Etiopijos vėliava	Skiriasi spalvų išdėstymas, Etiopijos vėliava turi emblemą
	Bolivijos vėliava	Skiriasi spalvų išdėstymas, proporcijos
	Bolivaro departamento (Kolumbija) vėliava	Skiriasi spalvų tonai, proporcijos
	Šanų valstijos (Mianmaras) vėliava	Turi apskritimą ir vietoje geltonos spalvos yra oranžinė spalva
	Birma 1943–1945	Turi apskritimo formos emblemą
	Lobezo miesto Lenkijoje vėliava	Skiriasi spalvų tonai, jų išdėstymas
	Mianmaras (nuo 2010)	Skiriasi spalvų tonai, Mianmaro vėliava turi žvaigždę
	Erės salos vėliava	Skiriasi spalvų tonai, proporcijos
	miesto ir savivaldybės (Nyderlandai) vėliava	Skiriasi spalvų tonai, proporcijos

Šaltiniai

„Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas“. 1991 m. birželio 26 d. įstatymas Nr. I-1497. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba - Atkuriamasis Seimas. Nuoroda tikrinta 2024-03-08.
(liet.) [1] 2008-02-14 iš Wayback Machine projekto.
Lithuanian Government - flag standard. Nuoroda tikrinta 23 sausio 2008 2008-02-27 iš Wayback Machine projekto.
(liet.) Lithuanian Heraldry Commission
(PDF). www.urm.lt. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2022-03-08. Nuoroda tikrinta 2023-07-08. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
„Lietuvos valstybės vėliava“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-07-08. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės vėliavos ir kitų vėliavų kėlimo ir naudojimo
Edmundas Rimša. Lietuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 10 psl.
Edmundas Rimša. Lietuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 8 psl.
Edmundas Rimša. Lietuva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XII (Lietuva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 9 psl.
„Aistros dėl Lietuvos vėliavos spalvų“. "Savaitės komentarai". Delfi. 2007-03-12. Nuoroda tikrinta 2024-03-12.
https://vilnius.lt/lt/2019/07/24/sostines-taryba-apsisprende-k-skirpos-aleja-pervadina-i-trispalves/ 2019-07-27 iš Wayback Machine projekto.

Literatūra

Lietuvos valstybinė vėliava Gedimino kalne (sud. Liuda Gaigalienė, Vitalija Jočytė). – Vilnius: Lietuvos nacionalinis muziejus, 2008. – 96 p.: iliustr. –

Nuorodos

Vikiteka: Lietuvos vėliava – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Lietuvos valstybės vėliava | lrs.lt
Lietuvos valstybės istorinė (herbinė) vėliava | lrs.lt
LR Valstybinės vėliavos ir kitų vėliavų įstatymas
Nutarimas dėl Lietuvos Valstybės vėliavos ir kitų vėliavų kėlimo ir naudojimo
Siūlymas dėl Lietuvos Valstybės vėliavos pakeitimo 2010-05-16 iš Wayback Machine projekto.