Dzūkija Dainava etnografinis regionas Pietų Aukštaitijoje Lietuvos Respublikai priklausančios Dzūkijos dalies autochtona

Dzūkija (Dainava) – etnografinis regionas Pietų Aukštaitijoje. Lietuvos Respublikai priklausančios Dzūkijos dalies autochtonai yra vad. dzūkai, kalbantys daugiausia lietuvių kalbos aukštaičių tarmės pietų aukštaičių, arba vad. „vakarinių dzūkų“/„dzūkų trakiškių“ patarme. Pietinė, priklausanti Baltarusijai ir Lenkijai Dzūkijos dalis XIX-XX a. buvo iš esmės polonizuota, todėl daugumą jos gyventojų sudaro lenkai ir baltarusiai.

Lietuvos etnografinis regionas Dzūkija (Dainava)

Vėliava
Šalis	Pietryčių Lietuva, rytų Gudija, šiaurės rytų Lenkija
Tautos	Lietuviai (dzūkai)
Kalba	Lietuvių kalba, pietų aukštaičių patarmė
Miestai	Alytus

Regiono vardas ir samprata

Anot kalbininkų, Dzūkijos vardas kilo iš kt. etnokultūrinių regionų lietuvių viso pietrytinio etnolingvistinės Lietuvos pakraščio (=XX a. 3-7 dešimtmečių lietuvių tarmių kartoschemų „dzūkų tarmės“ arealo) gyventojams XVIII ar XIX a. duotos pravardės, pašiepiančios vietos šnektoms itin būdingą dzūkavimo reiškinį; literatūroje terminas Dzūkija vartojamas nuo XIX a., o pačių dzūkų kalboje (kaip dzūkų savivardis) – tik nuo XX a.

Lietuvoje Dzūkijos etnokultūrinis regionas dažnai įvardijamas ir „istorizuotu“ (rašytojo Vinco Krėvės kūrinių išpopuliarintu) Dainavos terminu, – nepaisant to, kad XIII–XVI a. istorijos šaltiniai liudija pastarąjį terminą viduramžių lietuviams tereiškus jotvingių kraštą, o archeologijos, toponimikos, etnografijos ir kt. mokslinių disciplinų duomenys rodo, kad nuo VI–VII a. šios genties atstovų gyventa tik dab. (lingvistinės) Dzūkijos pietvakariuose, t. y. Seinų, Lazdijų, Druskininkų ir iš dalies Merkinės bei Marcinkonių apylinkėse.

Dabar Dzūkija dažniausiai suvokiama kaip pietų aukštaičių patarmės arealas, t. y. kaip buv. Trakų kunigaikštystės (siaurąja prasme, t. y. be Gardino ir Žemaičių kunigaikštysčių), kurią tikriausiai jau XIII a. ribojo Nemuno, Neries, Vokės bei Merkio slėniai, ir buv. Gardino kunigaikštystės šiaurinės dalies teritorija; kita vertus pastaruoju metu bandoma gaivinti ir senąją dialektologinę, t. y. nuo Seinų iki Daugpilio besidriekiančios [1] „Dzūkijos“ sampratą.

2016 m. Etninės kultūros valstybės globos pagrindų įstatyme įtvirtintas Dzūkijos (Dainavos) etnografinio regiono pavadinimas.

Dzūkijos teritorija

Istorinė (gyvavusi iki XIX a. vidurio) Dzūkija apima Varėnos rajoną, Alytaus rajoną, Alytaus savivaldybę, beveik visą Kaišiadorių rajoną, rytinę Prienų rajono dalį, Trakų rajoną, Vilniaus miestą ir rajoną, Šalčininkų rajono dalį, Lazdijų rajoną, Elektrėnų savivaldybę, Druskininkų savivaldybę taip pat dalį dab. Lenkijos Palenkės vaivadijos (bet ne Suvalkai( 1), Seinai, Punskas) ir dalį dab. Baltarusijos Gardino srities (Gardinas, Ščiutinas, Rodūnia, Lyda ir kt.). Rytuose ir šiaurės rytuose Dzūkija ribojasi su (Rytų) Aukštaitija, vakaruose – su Suvalkija (Sūduva).

Dzūkijos gamta

Didžiąją Dzūkijos dalį užima miškai (Gudų giria ir. kt.),– todėl rečiausiai gyvenamose krašto dalyse gyventojų tankumas yra mažesnis nei 10 žm./km². Be didžiulių miškų, regione dar yra didžiausia Lietuvos Respublikos teritorijoje pelkė – Čepkelių raistas. Didžiausios Dzūkijos upės yra Nemunas, Neris, Merkys, Juodoji Ančia, Ūla, Katra, Ditva ir Strėva.

Dzūkijos miškai

Svarbiausios Dzūkijos gyvenvietės

Didžiausi istorinės Dzūkijos miestai yra Gardinas, Lyda, Suvalkai (nors jis priskiriamas Suvalkijai) ir Alytus,– pastarasis dažnai pavadinamas „Dzūkijos sostine“, bet dab. Dzūkijos istorinio prototipo (iki 1413 m. gyvavusios Trakų kunigaikštystės) politinio centro funkcijas visuomet atlikdavo kita gyvenvietė (iš pradžių – tikriausiai Merkinė, kuri bent iki XV a. buvo pusę Trakų kunigaikštystės apėmusios Merkinės žemės centras, nuo XIII a. pab. (?) – Senieji Trakai, nuo XIV a. 8 dešimtmečio – Trakai).

Alytaus vaidmenį padidino XVI a. įkurta Alytaus ekonomija, taip pat 1775 m. iš Trakų ir Merkinės į Alytų perkelti pavieto teismai. Nuo XIX a. politiškai, ekonomiškai, administraciškai ir kultūriškai pradėjo dominuoti Alytus, vėliau susiformavo mažesnieji Dzūkijos centrai – Varėna ir Lazdijai.

Dzūkijos nacionaliniai parkai

Iš penkių Lietuvos nacionalinių parkų du yra Dzūkijoje: 1991 m. į rytus nuo Varėnos esančioje teritorijoje įsteigtas Dzūkijos nacionalinis parkas, o 1992 m. Trakuose ir jų apylinkėse ėmė veikti Trakų istorinis nacionalinis parkas.

Šaltiniai

„Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..

Nuorodos

Vikižodynas

Laisvajame žodyne yra terminas Dzūkija

Vikiteka: Dzūkija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Alma Ragauskaitė (2016). Lietuvos etnokultūrinis regionavimas (Disertacija)
Dzūkija (Dainava). Etninės kultūros globos taryba 2020-03-21 iš Wayback Machine projekto.
Dzūkijos Nacionalinis Parkas
Dainava (baltų žemė)

[LRS-1] „Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas. 1999 m. rugsėjo 21 d. Nr. VIII-1328“. Nuoroda tikrinta 2019 m. sausio 8 d..