Kitos reikšmės Katra reikšmės KatraKatros upė ties Pogarenda Lietuvos Baltarusijos siena Ilgis 109 kmBaseino plotas 2010

Kitos reikšmės – Katra (reikšmės).

Katra
Katros upė ties Pogarenda (Lietuvos–Baltarusijos siena)
Ilgis	109 km
Baseino plotas	2010 km²
Vidutinis debitas	11,4 m³/s
Ištakos	Gardino sritis
Žiotys	Nemunas
Šalys	Baltarusija, Lietuva

Vikiteka	Katra

Katra (blrs. Котра) – upė pietryčių Lietuvoje (Varėnos raj.) ir Baltarusijoje (Gardino ir Ščiutino raj.); dešinysis Nemuno intakas. Ilgis 109 km.

Vaga

Tai viena seniausių Lietuvos upių, kurios slėniu nutekėjo Nemuno ledynmečio ankstyvųjų tirpimo stadijų vandenys. Vėliau slėnis buvo užpildytas smėlio sąnašomis ir jo aukštupio vietoje susiformavo kaskadinių ežerų virtinės. Pastarieji galutinai užpelkėjo ankstyvaisiais viduramžiais.

Dar XX a. pradžioje Katra ištekėjo iš Pelesos ežero (buvusio į pietryčius nuo Dubičių, dabar pelkė). Vėliau sparčiai graužiantis Ūlos aukštupiui ir po 6-7 dešimtmečių sovietinės melioracijos dalį Katros aukštupio baseino prisijungė Ūla (nudrenuodama ten buvusius Dubo, Pelesos ir kitus ežerus). Ūla taip pat prisijungė ir dalį paties Katros slėnio aukštupio. Ties Paramėliu yra šių upių bifurkacija – Ūla teka į rytus, Katra – į vakarus. Pastaruoju metu ši slėnio atkarpa baigia visiškai supelkėti. Katra teka į pietvakarius Lietuvos–Baltarusijos valstybine siena Čepkelių raisto pietiniu pakraščiu, o vėliau teka per Baltarusiją. Žemupyje kerta Gardino-Mastų geležinkelį. Įteka į Nemuną 534,7 km nuo jo žiočių (į pietryčius nuo Gardino). Katros žiotys yra skiriamoji riba tarp Nemuno aukštupio ir vidurupio.

Lietuvos pusėje Katra patenka į Čepkelių rezervatą bei Katros botaninį-zoologinį draustinį, Gudijos – į Katros valstybinį rezervatą. Upė minima XIV a. kryžiuočių ordino žvalgų pranešimuose. Prie Katros rasta daug akmens amžiaus stovyklaviečių. Gyvenvietės prie Katros: Paramėlis, Katra, Pogarenda (Lietuva), Beržtai, Katra (Gudija).

Baseinas

Katros baseinui priklauso daugiau negu pusė Čepkelių raisto ploto. Su pelke upė jungiasi 1931 m. iškastu 4,5 km ilgio kanalu.

Intakai:

kairieji – Nizelė , , Žečka, , , ;
dešinysis – Pyranka.

Hidrologija

Upės vidutinis nuolydis aukštupyje ir vidurupyje 25 cm/km, žemupyje – 22 cm/km. Vidutinis debitas 22 km nuo žiočių: didžiausias 278 m³/s, vidutinis 11,4 m³/s, minimalus vasarą 2,15 m³/s, minimalus žiemą 1,82 m³/s. Upės kodas:LT/10010170.

Pavasarį į upę plūstantis pelkių vanduo užtvindo negilų užpelkėjusį slėnį, kuris vietomis jungiaasi su Čepkelių pelkiniu masyvu. Vasarą vandens kiekis, atitekantis iš pelkių, sumažėja ir Katra vėl grįžta į savo vagą, o sausringomis vasaromis visai nusenka.

Katros bifurkacija

XX amžiuje susiformavo retas hidrografinis reiškinys – bifurkacija, kai Ūlos upė, ardydama nuo viduramžių Rudnios kaime statytas užtvankas, grauždamasi gilyn ir tokiu būdu ilgindama vagą, ilgindama savo aukštupį perskrodė takoskyrą su Katra ir prisijungė jos intaką Dubę – patraukė jos vandenis į savo pusę. Ilgainiui Ūlos link ėmė vandenis plukdyti ir buvęs Katros intakas Pelesa bei pats Katros aukštupys. Susidariusios dvi Katros upės dabar išteka iš vienos vietos ir teka priešingomis kryptimis – viena į Ūlą, kita – į Nemuną. Naujoji Katra, tekanti į Ūlą, yra tik 7 km ilgio.

Dabartiniu metu vandenskyra Katros vagoje, o kartu ir ištakos yra tarp Paramėlio ir Katros kaimų. Šiame ruože ištisinės vagos vietomis netgi nėra, ji tarsi „sutrūkinėjusi“ – telkšo išplatėję vingiai, kurie kartais labiau panašūs į mažus pailgus 8-10 m pločio ir keleto šimtų metrų ilgio ežerėlius.

Katros vaga, tekanti link Ūlos netoli Dubičių

Ekologija

Katros slėnis pelkėtas, upės krantai neryškūs, vaga nevienodo pločio ir labai vingiuota. Būdingos viksvinės žemapelkės. Pakrantėse auga juodalksnynai, veši eutrofiniai aukštieji žolynai, aliuvinės pievos. Prie Katros sutinkamas brastinis tilvikas, slanka, perkūno oželis, griežlė, retas paukštis stulgys.

Etimologija

Aleksandro Vanago upėvardis laikomas labai archajišku ir kildinamas iš ide. *kataro- „griovys, upelis, srautas“ (plg. it. Catarona, Po intakas, gr. Καταρβάτης upė ). Tačiau tokia etimologija labai abejotina – indoeuropiečių prokalbės žodynuose toks žodis neteikiamas, be to, atstatytas tik sugretinus kelis pasklidus upėvardžius. Simas Karaliūnas siūlė vesti iš liet. katãryti/katãlyti („mušti, plakti, perti“ ← rus. колотить, колотать). E. Boguslavskis teigė, kad Katra, kaip Zelva, Ditva, Žižma – finougriškas vietovardis (R. Kunsko sietas su suom. kaataa „išpilti, užlieti“). Pavadinimas galėtų būti ir iš įvardžio – liet. katrà, katarà, rus. котора(я), ukr. котра („kuri [iš dviejų]“). Toks pavadinimas galėtų būti suteiktas dėl raizgaus Katros aukštupio baseino.

Nuorodos

Kotra. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 499 psl. (lenk.)
Katros paminėjimai kryžiuočių žvalgų pranešimuose

ČEPKELIŲ VALSTYBINIO GAMTINIO REZERVATO PLANAVIMO SCHEMA. TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ. Vilnius, 2018.
Katra. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 240
Gintautas Kibirkštis. „Katra – upė, tekanti į dvi priešingas puses“. Šalcinis, 2007 m., nr. 61, p. 4.
Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.
Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 29–30.

[čepk-1] ČEPKELIŲ VALSTYBINIO GAMTINIO REZERVATO PLANAVIMO SCHEMA. TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ. Vilnius, 2018.

[2] Katra. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 240

[šalc-3] Gintautas Kibirkštis. „Katra – upė, tekanti į dvi priešingas puses“. Šalcinis, 2007 m., nr. 61, p. 4.

[4] Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.

[5] Šarūnas Šimkus. Varėnos krašto vietovardžių etimologinis žodynas. – Vilnius, Liutauras Leščinskas, 2023. // psl. 29–30.