Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Bifurkacija (iš lot. furca – šakutė) hidrologijoje – upės ir jos slėnio suskilimas į savarankiškas, nebesusiliejančias atšakas. Galima ir sezoninė bifurkacija, kai vieno baseino vandenys į kitą baseiną patenka tik potvynio ar metu.

Dauguma bifurkacijos atvejų – vietiniai, santykinai mažame plote (lyginant su bendru upės baseino plotu) vykstantys reiškiniai. Dažniausiai bifurkacija vyksta plokščiose, menku nuolydžiu pasižyminčiose vandenskyros srityse. Tipiniai natūralios upės bifurkacijos pavyzdžiai: upių deltos ir atkarpos su salomis (pavyzdžiui, Nemunas žemupyje skyla į Rusnę ir Giliją, o Rusnė – į Atmatą, Skirvytę ir daugybę smulkesnių ).

Bifurkacija gali būti sukurta ir dirbtiniu būdu, pavyzdžiui, per Žaliuosius ežerus pertekanti Riešė žemiau Žaliųjų ežerų gatvės tilto patvenkta skyla į dvi atšakas, iš kurių kairioji (natūrali vaga) nuteka į Nerį, o dešiniosios atšakos (Turniškių upelio) vanduo iš pradžių pasiekia Naujųjų Verkių popieriaus fabriką ir naudojamas jo reikmėms, o toliau teka per kelis tvenkinius ir, vėl kelis kartus išsišakodamas, net keliomis vagomis įteka į Nerį.

Garsiausia planetos bifurkacija yra Kasikjarės kanalas, kuriuo dalis Orinoko vandens nuteka į Amazonės baseinui priklausantį Rio Negrą.