Gilija

Gilija
Kurėnas Gilijoje tarpukariu
Ilgis	43 km
Vidutinis debitas	128 m³/s
Ištakos	Nemunas
Žiotys	Kuršių marios
Šalys	Kaliningrado sritis

Gilija (vok. Gilge, nuo 1946 m. rus. Матросовка) – upė Mažosios Lietuvos Pamario krašto Pakalnės ir Labguvos apskrityse (nuo 1945 m. Kaliningrado sritis), Nemuno kairioji šaka.

Žvejo namas Gilijoje, XX a. 3 deš.

Prasideda apie 10 km žemiau Tilžės (rus. Sovetsk), prie Panemunės gyvenvietės, kur Nemunas šakojasi į Rusnę ir Giliją. Teka į vakarus, nuo Skiepų (Mostovoje) – į pietvakarius. Žemiau Kryžionų (Zapovednoje) nuo Gilijos atsišakoja (Tovarnaja) ir Kryžionų kanalas (Primorskij kanal). Gilija įteka į Kuršių marias prie Gilijos (Matrosovo) kaimo, Tovelė – prie buvusio Tovės kaimo, kanalas jungiasi su Nemunynu. Ilgis 43 km.

Vagos plotis 50–95 m, gylis 3–4 m, vidutinis nuolydis 0,06 m/km, srovės greitis 0,1-0,2 m/s. Vidutinis debitas ties Skiepais 128 m³/s. Per Giliją nuteka 13-22 % Nemuno vandens. Beveik visa vaga reguliuota, supilti pylimai saugo apylinkes nuo potvynių. Pastatyta keletas siurblinių, kurios į upę pumpuoja už pylimo susitelkusį polderių vandenį. Reguliavimo darbai vyko su pertraukomis nuo XVII a. iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Ilgą laiką Gilija buvo svarbi vandens kelio Nemunu į Karaliaučių dalis. Prie Gilijos įvairiu laiku veikė 5 hidrologinės stotys; Skiepuose viena tebeveikia.

Upėvardis kildinamas nuo žodžio gilus („einantis tolyn žemyn“).

Šaltiniai

1. Algirdas Rainys. Gilija. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 653 psl.
2. Aleksandras Vanagas. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas, 1981.