Jeruzalė

Kitos reikšmės – Jeruzalė (reikšmės).

Jeruzalė (hebr. ‏יְרוּשָׁלַיִם‏‎ = Yerushaláyim, arab. القدس = al-Quds) – senas Artimųjų Rytų miestas, laikomas šventu krikščionybėje, judaizme ir islame. Miesto statusas ginčytinas: ir Izraelis, ir Palestina laiko Jeruzalę savo sostine. Vis dėlto Izraelis kontroliuoja visą miestą ir yra paskelbęs Jeruzalę savo nedaloma sostine, tačiau didžioji dalis tarptautinės bendruomenės to nepripažįsta.Knesetas, prezidentas, vyriausybė įsikūrę Vakarų Jeruzalėje.

Jeruzalė ירושלים القُدس
Šventyklos kalnas
Jeruzalė 31°47′00″ š. pl. 35°13′00″ r. ilg. / 31.78333°š. pl. 35.21667°r. ilg. / 31.78333; 35.21667 (Jeruzalė)
Laiko juosta: () ------ vasaros: ()
Valstybė	Izraelis
Apskritis	Jeruzalės apskritis
Įkūrimo data	3 tūkstm. pr. m. e.
Meras	Moshe Lion
Gyventojų (2019)	936 425
Plotas	125 km²
Tankumas (2019)	7 491 žm./km²
Tinklalapis	jerusalem.muni.il
Vikiteka	Jeruzalė
Kirčiavimas	Jerùzalė
UNESCO	(angl.) (pranc.): 148

1947 m. gruodį dėl Jeruzalės tarp Jordanijos ir kuriamos Izraelio valstybės kilo karas, kurio rezultatas – padalinta Jeruzalė (Rytų Jeruzalė liko Jordano dalis, o Vakarų Jeruzalė atiteko Izraeliui). Tačiau po 1967 m. kilusio Šešių dienų karo ir likusi Jeruzalės dalis buvo užimta Izraelio ir, skirtingai nei likęs Vakarų Krantas, buvo tiesiogiai prijungta prie Izraelio. Vis dėlto, Palestina laiko tą rytinę miesto dalį sava ir planuoja, kad ta jo dalis bus Palestinos valstybės sostinė. Palestiniečių procentas Jeruzalėje ilgainiui mažėja, nes čia atsikelia vis daugiau žydų, o palestiniečiams iš kitur į visą Jeruzalę atvykti neįmanoma dėl apribojimų. Jeruzalės ribos buvo kartą vienašališkai išplėstos, prijungiant prie miesto, taigi ir Izraelio, dar daugiau Vakarų Kranto žemių. Nors Izraelio teisės į Vakarų Jeruzalę plačiai pripažįstamos didžiosios dalies, Rytų Jeruzalė Jungtinių Tautų Organizacijos laikoma , kurią yra okupavęs Izraelis.

Jeruzalė yra šventas miestas net trims religijoms: žydams, krikščionims ir musulmonams. Tradiciškai (nuo XIX a.) Jeruzalės senamiestis skirstomas į keturis kvartalus: žydų, krikščionių, musulmonų ir armėnų. 1981 m. senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

Prie Jeruzalės stūkso Siono kalva.

Istorija

Pagrindinis straipsnis – .

Ikiistoriniai ir senovės laikai

Bronzos ir geležies amžiai

Daugiau informacijos galite rasti straipsnyje Senovės Izraelio ir Judėjos istorija.

Šiuolaikinė Jeruzalės rekonstrukcija valdant Saliamonui (X a. pr. m. e.). Viršuje matyti Saliamono šventykla.

Ankstyvajame bronzos amžiuje, apie 3000 m. pr. m. e., dabartinės Jeruzalės vietoje atsirado nuolatinė gyvenvietė. Čia apsigyveno semitų gentys – kanaaniečiai. XVIII a. pr. m. e. aplink miestą pastatyti įtvirtinimai. Apie 1550–1200 m. pr. m. e. Jeruzalė buvo Egipto vasalinis miestas-valstybė. Valdant faraonams Sečiui I ir Ramziui II buvo statomos jų vietininkų rezidencijos, tvirtovės.

Apie 1000 m. pr. m. e. izraelitų karalius Dovydas užėmė Jeruzalę ir paskelbė ją Izraelio ir Judėjos karalystės sostine. Valdant jo sūnui Saliamonui ant Šventyklos kalno pastatyta Jeruzalės šventykla (vadinama Pirmąja). Šventykla tapo religiniu žydu centru, kurioje buvo saugoma Sandoros skrynia. Apie 930 m. pr. m. e., mirus Saliamonui, 10 šiaurinių Izraelio genčių sukilo prieš Saliamono sūnų ir valstybė skilo į Izraelio (Palestinos šiaurinėje dalyje) ir Judėjos karalystes (pietinėje dalyje). Jeruzalė tapo Judėjos sostine. 586 m. pr. m. e. Babilonijos karalius Nabuchodonosaras II užėmė ir sugriovė Jeruzalę bei jos šventyklą. Judėjos valstybė panaikinta, o dauguma jos gyventojų į Babiloną.

Antrosios šventyklos laikotarpis

538 m. pr. m. e., Babiloniją nukariavus Achemenidų Persijai, Jeruzalė tapo jos provincijos centru. Persų karalius Kyras Didysis leido ištremtiems žydams grįžti į Judėją ir atstatyti šventyklą. Naujoji šventykla (vadinama Antrąja) baigta statyti 516 m. pr. m. e.

330 m. pr. m. e., Persiją užkariavus Aleksandrui Makedoniečiui, Jeruzalė atiteko Makedonijai, valdant Egipto karaliui Ptolemajui I Soterui – Ptolemajams. 198 m. pr. m. e. Ptolemajas V Epifanas prarado Judėją Seleukidų karaliui Antiochui III Didžiajam. 63 m. pr. m. e. Jeruzalę užėmė Romos karvedys Pompėjus Didysis. 40 m. pr. m. e. Erodas I Didysis paskirtas Romai pavaldžios Judėjos karaliumi. Jam valdant Jeruzalė klestėjo: statyti nauji rūmai, amfiteatrai, tiesti keliai, atnaujinta Jeruzalės šventykla. 6 m. Judėja tapo tiesiogiai Romos valdoma provincija. 30 (arba 33) m. šalia Jeruzalės, ant Golgotos kalno, buvo Jėzus Kristus.

66–73 m. vyko Judėjos gyventojų sukilimas prieš Romos valdžią, kurį romėnams galiausiai pavyko numalšinti. 70 m. imperatoriaus Vespasiano sūnus Titas sugriovė Jeruzalę ir Antrąją šventyklą.

Vėlyvoji senovė

Per 132–135 m. Jeruzalė vėl sugriauta. Numalšinę sukilimą, romėnai atstatė miestą ir pavadino jį (lot. Aelia Capitolina; iš Elijų giminės kilusio imperatoriaus Hadriano ir Romos Kapitolijuje garbinamo Jupiterio garbei). 132 m. Hadrianas sujungė Judėjos provinciją su Galilėja ir pervadino ją Sirija Palestina. Iki VII a. žydams įžengti į miestą buvo uždrausta – grėsė mirties bausmė. IV a., valdant imperatoriui Konstantinui I, mieste pastatyta krikščionių bažnyčių, pvz., Šventojo Kapo bazilika. 395 m., skilus Romos imperijai, Jeruzalė atiteko jos rytinei daliai Bizantijai. 614 m. Jeruzalę užėmė Sasanidų Persijos karalius Chosrovas II. Persai žudė krikščionis, griovė ir degino jų bažnyčias. 629 m. Bizantijos imperatorius Heraklėjas atkovojo Jeruzalę.

Omejadų kalifo Abd al Maliko įsakymu 688–692 m. pastatyta Uolos kupolo šventykla

Viduramžiai

638 m. Jeruzalę užėmė arabų kalifas Omaras. Jis pasirašė sutartį su Jeruzalės patriarchu ir garantavo Jeruzalės krikščionių ir jų šventųjų vietų saugumą. Jeruzalėje, kaip ir visoje Palestinoje, paplito arabų kalba ir kultūra, islamas. 685–715 m., valdant kalifams Abd al Malikui ir , pastatyta al Aksos mečetė ir Uolos kupolo šventykla. 1099 m. Jeruzalę užėmė kryžininkai (Pirmasis kryžiaus žygis). Miestas buvo išgrobstytas, dauguma musulmonų ir žydų išžudyta. Jeruzalė tapo Jeruzalės karalystės sostine. 1187 m. Ajubidų Egipto sultonas Saladinas užėmė miestą ir išvijo kryžininkus. 1229 m., per Šeštąjį kryžiaus žygį, Šventosios Romos imperijos imperatorius Frydrichas II iš Egipto sultono al Kamilio gavo Jeruzalę ir pasiskelbė jos karaliumi. 1244 m. Jeruzalę apiplėšė Chorezmšachai ir išvijo žydus. 1247 m. Chorezmšachus išstūmė Ajubidai.

Jeruzalė Bernhardo fon Breidenbacho žemėlapyje Peregrinatio in Terram Sanctam (1486)

1260–1517 m. Jeruzalę valdė Egipto mameliukai.

Naujieji laikai

Osmanų laikotarpis (1517–1917)

1517–1917 m. Jeruzalė priklausė Osmanų imperijai. XVI a., valdant sultonui Suleimanui Puikiajam, Jeruzalė išgyveno klestėjimo laikotarpį: aplink senamiestį pastatytos sienos ir vartai. 1832 m. Egipto paša Muchamedas Ali, siekdamas išsivaduoti iš Osmanų vasalinės priklausomybės, užėmė Jeruzalę. 1840 m. Osmanų valdžia atkurta.

Palestinos mandatas (1920–1948)

1917 m. Britanijos kariuomenė, vadovaujama feldmaršalo , užėmė Jeruzalę. 1922 m. Tautų Sąjunga Lozanos konferencijoje suteikė Didžiajai Britanijai mandatą valdyti Palestiną, Transjordaniją ir Iraką. 1920–1948 m. Jeruzalė buvo Palestinos mandatinės teritorijos administracinis centras.

Naujausieji laikai

Padalintas miestas (1948–1967)

1947 m. lapkričio 29 d. Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pritarė Palestinos padalijimo į žydų ir arabų valstybes planui, pagal kurį Jeruzalei (su Betliejumi) suteiktas specialus tarptautinis statusas (lot. corpus separatum). Žydai planui pritarė, o arabai priešinosi. Dėl netrukus Palestinoje kilusio pilietinio karo planas nebuvo įgyvendintas. Britams pasitraukus iš Palestinos, 1948 m. gegužės 14 d. Tel Avive įkurta Izraelio valstybė, o jos sostine paskelbta Jeruzalė. Kitą dieną kaimyninės arabų šalys įsiveržė į Izraelį, pradėdamos Pirmąjį arabų–Izraelio karą. Per karą miestas padalintas į dvi dalis: Rytų Jeruzalę (su senamiesčiu ir visu Vakarų Krantu) užėmė Transjordanija, Vakarų Jeruzalę – Izraelis. 1950 m. Vakarų Jeruzalę paskelbus Izraelio sostine (čia persikėlė vyriausybė ir Knesetas), Jordanija aneksavo Rytų Jeruzalę.

Izraelio valdymas (nuo 1967)

1967 m. tarp Izraelio ir jo kaimynų kilo Šešių dienų karas. Per jį Izraelis užėmė Rytų Jeruzalę ir pradėjo jos aneksiją. 1980 m. liepos 30 d. Jeruzalė paskelbta „amžina ir nedaloma Izraelio sostine“. pasmerkė Izraelio sprendimą. 1980 m. rugpjūčio 20 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją, skelbiančią, kad Izraelio sprendimas yra „tarptautinės teisės pažeidimas“, „niekinis ir negaliojantis bei turi būti nedelsiant atšauktas“.

2017 m. gruodžio 6 d. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentas Donaldas Trampas pripažino Jeruzalę Izraelio sostine. 2018 m. gegužės 14 d. JAV ambasada iš Tel Avivo perkelta į Jeruzalę.

Ekonomika

Dauguma Jeruzalės gyventojų dirba paslaugų ir administravimo sferoje. Maisto, tekstilės, avalynės, siuvimo, baldų, chemijos (plastikų, farmacijos), elektronikos pramonė, deimantų apdirbimas ir šlifavimas, juvelyrinių dirbinių, suvenyrų, kulto reikmenų gamyba; leidyklos ir spaustuvės, amatininkų dirbtuvės.

Kultūra

Jeruzalėje įsikūrusi Izraelio tiksliųjų ir humanitarinių mokslų akademija (nuo 1959 m.), Jeruzalės hebrajų universitetas (1925 m.), Hebrajų, Becalelio menų ir dizaino (1906 m.), Rubino šokio ir muzikos (1947 m.) akademijos, ješivos, mokytojų seminarija (1914 m.), armėnų dvasinė (1850 m.), žydų reformuotojų seminarijos, pranciškonų Biblistikos ir Šv. Žemės institutas (1927 m.), Jad Vašemo institutas (1953 m.); mokslinio tyrimo institutai. Taip pat veikia Izraelio nacionalinis, Dž. D. Rokefelerio Rytų šalių archeologijos, Jeruzalės istorijos, mokslo, Jad Vašemo holokausto, Biblijos kraštų, islamo meno, Italijos žydų meno muziejai, Izraelio nacionalinė biblioteka, Jad Vašemo instituto, Kneseto bibliotekos, centrinis sionistų ir valstybės archyvai. Radijo ir televizijos, filharmonijos simfoniniai orkestrai.

Gyventojai

Jeruzalė – didžiausias Izraelio miestas. 2016 m. čia gyveno 882 700 gyventojų, iš kurių 536 600 (61%) buvo žydai, 319 800 (36%) buvo musulmonai, 15 800 (2%) buvo krikščionys, o 10 300 buvo nepriskyrę savęs konkrečiai religijai (1%).

Architektūra

Jeruzalėje išlikęs istorinis senamiestis, gausu religinių, kultūros paveldo objektų. Yra Šventyklos kalnas, kur senovėje stovėjo Jeruzalės šventykla, išliko kalną juosiančios vakarinės sienos fragmentas, vadinamoji Raudų siena. Ant Šventyklos kalno stovi viena svarbiausių musulmonų šventovių – al Aksos mečetė (pastatyta 644 m.) ir Kubat as Sachra (686–691 m.). Žymus Kristaus Kančios kelias (), kuriuo galima patekti į Šventojo Kapo baziliką (IV–XII a.). Išlikę gausūs miesto įtvirtinimai su vartais, XVI a. citadele, I a. . Yra krikščionims svarbios Šv. Onos ir Šv. Jokūbo bažnyčios, Paskutinės vakarienės menė su Dovydo kapu.

1981 m. Jeruzalės senamiestis įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą, nuo 1982 m. – į .

Sportas

Populiariausi sportiniai žaidimai mieste – futbolas ir krepšinis. Nuo 2011 m. mieste rengiamas maratonas.

Futbolas

• Beitar Jerusalem FC
• Hapoel Jerusalem FC

Krepšinis

• Jeruzalės Hapoel

Šaltiniai

1. „Jeruzalės istorija“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2024-01-01. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
2. „Localities, Population and Density per Sq. Km., by Metropolitan Area and Selected Localities“. Israel Central Bureau of Statistics. 6 September 2017. Nuoroda tikrinta 19 September 2017.
3. 2003 Amended Basic Law 11 February 2016 iš Wayback Machine projekto.. Basic Law of Palestine. Retrieved 9 December 2012.
4. Smith, William (6 December 2017). „Donald Trump confirms US will recognise Jerusalem as capital of Israel“. The Guardian. iš originalo 5 October 2023. Nuoroda tikrinta 13 May 2017.
5. „Israel plans 1,300 East Jerusalem Jewish settler homes“. BBC News. 9 November 2010. „East Jerusalem is regarded as occupied Palestinian territory by the international community, but Israel says it is part of its territory.“
6. (PDF). The Question of Palestine & the United Nations. United Nations Department of Public Information. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2019-08-08. „East Jerusalem has been considered, by both the General Assembly and the Security Council, as part of the occupied Palestinian territory.“
7. „Israeli authorities back 600 new East Jerusalem homes“. BBC News. 26 February 2010. Nuoroda tikrinta 2013-09-18.
8. . JTO. 1971-09-25. Suarchyvuotas originalas 2013-08-19. Nuoroda tikrinta 2018-07-25. „Recalling its resolutions... concerning measures and actions by Israel designed to change the status of the Israeli-occupied section of Jerusalem,...“
9. Ben-Arieh, Yehoshua (1984). Jerusalem in the 19th Century, The Old City. Yad Izhak Ben Zvi & St. Martin's Press. p. 14. ISBN .
10. „Old City of Jerusalem and its Walls“. UNESCO World Heritage Convention. Nuoroda tikrinta 2010-09-11.
11. Negev, Avraham; Gibson, Shimon (2001). „Jerusalem“. Archaeological Encyclopedia of the Holy Land. New York and London. pp. 260–61. ISBN . iš originalo 23 September 2023. Nuoroda tikrinta 24 July 2018.{{}}: CS1 priežiūra: location missing publisher ()
12. Freedman, David Noel (2000). Eerdmans Dictionary of the Bible. . pp. 694–95. ISBN . „1. Ceramic evidence indicates some occupation of Ophel as early as early as the Chalcolithic period. 2. Remains of a building witness to a permanent settlement on Ophel during the early centuries (ca. 3000–2800 B.C.E.) of the Early Bronze Age“
13. „Palestina“. www.vle.lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-12-30. {{}}: Išorinė nuoroda parametre |website= ()
14. Nadav Naʼaman, Canaan in the 2nd Millennium B.C.E., p. 180.
15. Jane M. Cahill, 'Jerusalem at the time of the United Monarchy', in Andrew G. Vaughn, Ann E. Killebrew (eds.) Jerusalem in Bible and Archaeology: The First Temple Period, Society of Biblical Literature, 2003 p. 33.
16. Nadav Na'aman Canaan in the 2nd Millennium B.C.E., p. 183.
17. Merling, David (26 August 1993). . Andrews University. Suarchyvuotas originalas 17 September 2006. Nuoroda tikrinta 22 January 2007.
18. Zank, Michael. „Capital of Judah (930–586)“. Boston University. iš originalo 15 July 2015. Nuoroda tikrinta 22 January 2007.
19. Finkelstein, Israel; Silberman, Neil Asher (2002). The Bible Unearthed: Archaeology's New Vision of Ancient Israel and the Origin of Its Sacred Texts. New York: Free Press. p. 307. ISBN . OCLC 44509358. iš originalo 26 March 2023. Nuoroda tikrinta 11 August 2022.
20. Zank, Michael. „Capital of Judah I (930–722)“. Boston University. iš originalo 28 May 2013. Nuoroda tikrinta 22 January 2007.
21. „Ezra 1:1–4; 6:1–5“. Biblegateway.com. iš originalo 18 February 2023. Nuoroda tikrinta 11 September 2010.
22. Zank, Michael. „Center of the Persian Satrapy of Judah (539–323)“. Boston University. iš originalo 14 April 2016. Nuoroda tikrinta 22 January 2007.
23. Schiffman, Lawrence H. (1991). From Text to Tradition: A History of Second Temple and Rabbinic Judaism. Ktav Publishing House. pp. 60–79. ISBN .
24. Zank, Michael. „The Temple Mount“. Boston University. iš originalo 21 October 2012. Nuoroda tikrinta 22 January 2007.
25. (26 February 1993). The Historical Jesus: the life of a Mediterranean Jewish peasant (Reprinted leid.). San Francisco: HarperCollins. p. 92. ISBN .
26. Weksler-Bdolah, Shlomit (16 December 2019). Aelia Capitolina – Jerusalem in the Roman period: in light of archaeological research. BRILL. p. 3. ISBN . OCLC 1170143447. iš originalo 26 March 2023. Nuoroda tikrinta 18 May 2022.
27. Goodman, Martin (2008). Rome and Jerusalem: The Clash of Ancient Civilizations. Penguin. p. 25. ISBN . OCLC 1016414322.
28. Elizabeth Speller, Following Hadrian: A Second-Century Journey Through the Roman Empire, p. 218, , Oxford University Press, 2004, p. 218
29. Zank, Michael. „Byzantian Jerusalem“. Boston University. iš originalo 4 January 2007. Nuoroda tikrinta 1 February 2007.
30. Hidden Treasures in Jerusalem 6 January 2017 iš Wayback Machine projekto., the Jerusalem Tourism Authority
31. Jerusalem blessed, Jerusalem cursed: Jews, Christians, and Muslims in the Holy City from David's time to our own. By Thomas A. Idinopulos, I.R. Dee, 1991, p. 152
32. Rodney Aist, The Christian Topography of Early Islamic Jerusalem, Brepols Publishers, 2009 p. 56: 'Persian control of Jerusalem lasted from 614 to 629'.
33. (1996). The Illustrated Atlas of Jerusalem. Carta. p. 71. ISBN .
34. Runciman, Steven (1951). A History of the Crusades:The First Crusade and the Foundation of the Kingdom of Jerusalem. 1. Penguin Books. 3–4. ISBN .
35. Hoppe, Leslie J. (August 2000). The Holy City: Jerusalem in the Theology of the Old Testament. Michael Glazier Books. p. 15. ISBN .
36. „Main Events in the History of Jerusalem“. Jerusalem: The Endless Crusade. The CenturyOne Foundation. 2003. iš originalo 13 January 2016. Nuoroda tikrinta 2 February 2007.
37. Gilbert (1978), p. 25.
38. ; , eds. (2009). „Jerusalem“. Grove Encyclopedia of Islamic Art & Architecture: Three-Volume Set. Grove Encyclopedia of Islamic Art and Architecture. 2. . p. 348. ISBN . Nuoroda tikrinta 30 May 2014.
39. (1 September 2001). (2nd reprinted leid.). Owl Books e. pp. 312–13. ISBN .
40. . The United Nations. 22 January 1948. Suarchyvuotas originalas 26 January 2008. Nuoroda tikrinta 3 February 2007.
41. Article „History of Palestine“, Encyclopædia Britannica (2002 edition), article section written by and Ian J. Bickerton.
42. Itzhak Galnoor (1995). The Partition of Palestine: Decision Crossroads in the Zionist Movement. SUNY Press. pp. 289–. ISBN . Nuoroda tikrinta 3 July 2012.
43. Klein, Menachem (2002). „Chapter 5: Rule and Role in Jerusalem“. In Breger, Marshall J.; Ahimeir, Ora (eds.). Jerusalem: A City and Its Future. , . p. 145. ISBN . Nuoroda tikrinta 14 October 2012. „On 5 December 1948, Prime Minister Ben-Gurion claimed Jerusalem as part of Israel and eight days later the Israeli Knesset declared it the capital of Israel.“
44. Lapidoth, Ruth (30 June 1998). . Israel Ministry of Foreign Affairs. Suarchyvuotas originalas 2 April 2013. Nuoroda tikrinta 22 July 2008.
45. „Jerusalem“. Britannica. Nuoroda tikrinta 2022-01-04.
46. (PDF). United Nations. 1980. Suarchyvuotas originalas (PDF) 5 February 2009. Nuoroda tikrinta 30 July 2008.
47. „Trump Declares Jerusalem as Israel's Capital“. News.com.au. 7 December 2017. iš originalo 6 December 2017. Nuoroda tikrinta 7 December 2017.
48. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 162
49. (PDF). jerusaleminstitute.org.il. 2018. Suarchyvuotas originalas (PDF) 2019-05-10. Nuoroda tikrinta 2019-05-10.
50. Jeruzalė. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005
51. Torstrick, Rebecca L. (2004). Culture and Customs of Israel. Greenwood Press. p. 141. ISBN . „The two most popular spectator sports in Israel are football and basketball.“

Nuorodos

• Jeruzalės nuotraukos