Jeruzalės karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Jeruzalės karalystė – krikščionių karalystė Levante, įkurta 1099 m., po Pirmojo kryžiaus žygio. Ji egzistavo beveik du šimtmečius (1099–1291 m.), kol mameliukai užėmė paskutinę jos valdą Akrą.

Regnum Hierosolimitanum Roiaume de Jherusalem Jeruzalės karalystė
nebėra
← 1099 – 1291
Vėliava Herbas
Location of Jeruzalės karalystė Jeruzalės karalystė ir kitos kryžiuočių valstybės (įvairūs žalios spalvos atspalviai) Artimuosiuose Rytuose 1135 m.
Sostinė	Jeruzalė (1099–1187 m.) Tyras (1187–1191 m.) Akra (1191–1229 m.) Jeruzalė (1229–1244 m.) Akra (1244–1291 m.)
Valdymo forma	Feodalinė monarchija
Era	Viduramžiai
- Pirmasis kryžiaus žygis	1099 m.
- Antrasis kryžiaus žygis	1145
- Jeruzalės apgultis	1187
- Trečiasis kryžiaus žygis	1189
- Ramlos sutartis	1191
- Akros apgultis	1291 m.

Iš pradžių karalystė buvo tik per kryžiaus žygį užimtų miestų rinkinys. Galios viršūnėje karalystė užėmė dabartinę Izraelio ir Palestinos teritoriją. Ji tęsėsi nuo dabartinio Libano šiaurėje iki pietuose. Jai priklausė kai kurios dabartinės Jordanijos ir Sirijos sritys. Be to, buvo bandymų išplėsti karalystę į Fatimidų Egiptą. Jos karaliai turėjo tam tikrą autoritetą kitose kryžiuočių valstybėse: Tripolio grafystėje, Antiochijos kunigaikštystėje ir Edesos grafystėje.

Daug tradicijų ir institucijų kryžiuočiai su savimi atsivežė iš Vakarų Europos ir visąlaik buvo su ja artimi politiniai ir geneologiniai ryšiai. Tačiau tai buvo gana maža karalystė ir jai dažnai trūko karinės ir finansinės paramos iš Europos. Jeruzalės karalystė turėjo glaudesnius santykius su kaimynine Armėnijos karalyste ir Bizantijos imperija, iš kurių perėmė rytietiškus bruožus, be to, karalystei darė įtaką anksčiau buvusios musulmoniškos institucijos. Socialiniu atžvigiu kryžiuočiai nebendraudavo su musulmonais ir Rytų krikščionimis, kuriuos jie valdė.

Iš pradžių Islamo pasaulis nekreipė dėmesio į karalystę, bet XII a. viduryje kaimyninės musulmonų valstybės susivienijo ir pradėjo atkariauti prarastą teritoriją. 1187 m. Saladinas užėmė pačią Jeruzalę ir XIII a. pradžioje karalystę sudarė tik siaura Viduržemio jūros pakrantės juosta, kurioje buvo tik keli miestai. Šiuo laikotarpiu valstybė kartais buvo vadinama „Akros karalyste“, o ją valdė Lusignano dinastija iš kryžiuočių Kipro karalystės. Sustiprėjo ryšiai su Tripoliu, Antiochija ir Armėnija. Karalystėje vis didesnę įtaką turėjo Italijos miestai-valstybės, tokie kaip Venecija ir Genuja bei Šventosios Romos imperatorių ambicijos. Tuo tarpu kaimynines teritorijas sujungė Ajubidų ir Mameliukų dinastijos, o karalystė visai prarado reikšmę regione, į kurį XIII a. vidury įsiveržė Chorezmšachai ir mongolai. Mameliukų sultonai Baibars ir al-Ashraf Khalil užėmė visas likusias kryžiuočių tvirtoves ir karalystė išnyko.