Pompėjus Didysis

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

„Pompėjus“ nukreipia čia. Apie kitus Pompėjus žiūrėkite Pompėjų giminė.

Gnėjus Pompėjus Didysis (Gnaeus Pompeius Magnus 106 m. pr. m. e. rugsėjo 29 d. – 48 m. pr. m. e. rugsėjo 29 d.) – žymus Romos ir politikas. Nors kilęs iš provincijos, jis tapo žymiu visuomenės veikėju, o Kornelijus Sula suteikė jam pravardę Magnus (Didysis).

Pompėjaus biustas

Jis buvo Marko Licinijaus Kraso priešas ir Julijaus Cezario sąjungininkas. Šie trys politikai dominavo vėlyvojoje respublikoje dėl jų sąjungos, vadinamos Pirmuoju triumviratu. Po Kraso mirties Pompėjus ir Cezaris pradėjo varžytis dėl valdžios Romoje.

Jaunystė ir politinis debiutas

Jo tėvas Pompėjus Strabonas buvo labai turtingas žmogus iš Piceno regiono Italijoje ir jo šeima nepriklausė toms, kurios vadovavo Romos politikai. Tačiau Pompėjus Strabonas lipo per tradicinius , būdamas kvestorium 104 m. pr. m. e., pretoriumi 92 m. pr. m. e., konsulu 89 m. pr. m. e. Pompėjus vos buvo baigęs mokyklą, kai buvo pakviestas tarnauti tėvui per Sąjungininkų karą. Dar būdamas septyniolikos metų jis kovojo 89 m. pr. m. e. su italais ir dalyvaudamas visuose tėvo kariniuose ir politiniuose reikaluose. Taip tęsėsi iki Strabono mirties po dvejų metų. Pagal Plutarchą, simpatizavusį Pompėjui, tuo metu jis buvo labai populiarus ir panašus į Aleksandrą Didijį.

Jo tėvas mirė 87 m. pr. m. e. konflikte tarp Gajaus Marijaus ir Kornelijaus Sulos, palikdamas jaunąjį Pompėjų atsakingą už šeimos reikalus ir turtą. Kol kelerius metus Marijaus grupuotė valdė Italiją, Pompėjus, priklausęs aristokratų frakcijai, laikėsi nuošaly. Sugrįžęs į Romą, jis buvo apkaltintas karo grobio pasisavinimu, bet greitai išteisintas. Tam turėjo įtakos jo sužadėtuvės su teisėjo dukra . Kai 84 m. pr. m. e. tapo žinoma, kad Sula grįžta iš į Italiją, Pompėjus nuvyko į Piceną, kur surinko tris legionus, paveldėtus iš tėvo. Jis prisijungė prie Sulos jam atvykus iš Graikijos 83 m. pr. m. e. Sula tikėjosi problemų iš režimo ir suprato, kad 23 metų Pompėjus ir trys jo veteranų legionai yra naudingi. Kai Pompėjus (atskleidęs savo karinius sugebėjimus kovoje su jį apsupusiais Marijaus daliniais) galiausiai prisijungė prie Sulos, jis buvo pastarojo sveikinamas su imperatoriaus titulu. Ši sąjunga iškėlė Pompėjaus karjerą, ir Sula, visiškai valdęs Romą kaip diktatorius, privertė Pompėjų išsiskirti ir vesti jo podukrą , kuri buvo nėščia nuo savo vyro, kad pririštų jaunąjį sąjungininką prie savęs.

Sicilija ir Afrika

Nors dėl jauno amžiaus Pompėjus buvo privatus (neturėjo cursus honorum politinio ar su juo susijusio posto), tačiau turtingas žmogus ir talentingas generolas, vadovaujantis trims veteranų legionams. Be to, jis troško šlovės ir galios. Per likusią karo Italijoje laiką Pompėjus tapo vienu sėkmingiausiu Sulos generolu ir, kai karas Italijoje priartėjo prie pabaigos, Sula pasiuntė Pompėjų prieš Marijaus šalininkus Sicilijoje ir Afrikoje. Su malonumu patenkindamas žento norus ir norėdamas sutvirtinti savo kaip diktatoriaus pozicijas, Sula iš pradžių jį pasiuntė į Siciliją.

82 m. pr. m. e. Pompėjus lengvai užėmė Siciliją, kuri buvo pagrindinis grūdų tiekėjas Romai. O stingant grūdų kiltų badas ir nepasitenkinimas valdžia. Pompėjus numalšino pasipriešinimą griežtom priemonėm: nužudė Gnėjų Papirijų Karboną ir jo sąjungininkus. Nors piliečiai piktinosi jo metodais, jis atsakė viena žymiausių savo citatų: „Ar nenustosite cituoti įstatymus mums, turintiems kalavijus prie šonų?“ Sutriuškinęs priešus Sicilijoje, 81 m. pr. m. e. jis persikėlė į Afrikos provinciją, kur jis nugalėjo Gnėjų Domicijų Ahenobarbą ir Numidijos karalių Hiarbą po įnirtingo mūšio.

Po to tęsėsi pergalės ir Pompėjaus kariai paskelbė jį imperatoriumi. Jis gavo pravardę adulescentulus carnifex („paauglys skerdikas“) dėl jo žiaurumo susidorojant su likusiais priešais. Tais pačiais metais grįžus į Romą, jį entuziastingai sveikino žmonės, o Sula pavadino jį Magnus (Didžiuoju). Daugelis komentatorių mano, kad tai buvo Sulos žiaurus ir ironiškas pokštas. Prireikė daug laiko, kol Pompėjus privertė visus jį taip vadinti.

Pompėjus, nepasitenkinęs tokiais nuopelnais, reikalavo triumfo už pergales Afrikoje. Iš pradžių Sula nesutiko, tada Pompėjus atsisakė paleisti savo legionus ir pasirodė prie Romos vartų su savo reikalavimais. Sula nusileido, įveiktas Pompėjaus įkyrumo. Tačiau norėdamas nuvertinti jo triumfą, Sula iš pradžių triumfavo pats, po to leido triumfuoti , o Pompėjų paliko trečią, tikėdamasis, kad iki to laiko triumfai romėnams nusibos. Pompėjus ketino įžengti į Romą tempiamas dramblio. Tačiau jis netilpo pro vartus.

Kvintas Sertorijus ir Spartakas

Pompėjaus karinės šlovės troškimas ir nenoras užsiimti tradicine politine karjera tęsėsi. Po Lepido (kurio kandidatūrą siekiant konsulo posto prieš Sulos norą anksčiau palaikė) maišto pareikalavo prokonsulo galių (nors pats dar nebuvo konsulu) žygiui į Ispaniją kovoti su Kvintu Sertorijum, Marijaus šalininkų generolu. Tačiau aristokratija, bijanti jauno ir sėkmingo generolo, nenorėjo jam suteikti galių. Pompėjus atsisakė paleisti savo legionus, kol jo noras nebus patenkintas. Bet Sertorijus sėkmingai priešinosi Kvintui Cecilijui Metelui Pijui, vienam iš gabiausių Sulos generolų, ir prireikė pasiųsti jam ką nors į pagalbą. Tad Senatas be didelio entuziazmo pasiuntė Pompėjų į Ispaniją su prokonsulo titulu ir su tokiom galiom kaip Metelo.

Pompėjus buvo Ispanijoje penkerius – šešerius metus (76–71 m. pr. m. e.), bet nei jis, nei Metelas nesugebėjo pasiekti aiškios pergalės kovoje su Sertorijum. Bet kai Sertorijaus pareigūnas Markas Perperna Ventonas išdavikiškai jį nužudė 72 m. pr. m. e., karas greitai pasibaigė. Pompėjus lengvai nugalėjo Perperną pirmam mūšy ir visa Ispanija buvo užimta 71 m. pr. m. e. pirmoj pusėj.

Per kelis mėnesius po Sertorijaus mirties Pompėjus atskleidė vieną iš reikšmingiausių savo talentų: nukariautos provincijos organizavimą ir valdymą. Sąžiningi ir dosnūs santykiai išplėtė jo klientūrą per visą Ispaniją ir Pietų Galiją. Kai Krasas kovojo su Spartaku, Pompėjus 71 m. pr. m. e. grįžo į Italiją su savo armija. Žygyje į Romą jis susidūrė su Spartako armijos likučiais, kurie bandė pabėgti. Į nelaisvę paėmė apie 5000 buvusių Spartako karių. Taip Pompėjus prisiėmė, be kitų nuopelnų, Spartako maišto užbaigimo garbę. Tai labai įsiutino Krasą.

Grįžimas į Romą ir išrinkimas konsulu

Nepatenkinti oponentai, ypač Krasas, teigė, kad Pompėjus išsiugdė talentą pasirodyti karo žygyje pavėlavęs ir prisiimti visus nuopelnus už sėkmingą pabaigą. Auganti nesantaika tarp Kraso ir Pompėjaus neišnyko visą dešimtmetį. Romoje Pompėjus buvo kandidatas į konsulo vietą ir nors jis nebuvo sulaukęs teisėto amžiaus, nėjo žemesnių pareigų valstybėje (pvz.: pretoriaus) jo išrinkimas buvo nulemtas. Jo karinė sėkmė pakerėjo žmones, gerbėjai jį laikė geriausiu to meto generolu, o aristokratija žiūrėjo į jį su pavydu. Daug žmonių nustojo jį laikyti aristokratų grupuotės nariu ir tikėjosi per jį atstatyti Sulos atimtas teises ir privilegijas.

71 m. pr. m. e. gruodžio 31 d. Pompėjus įjoja į Romą triumfo vežime kaip paprastas raitelis švęsdamas antrą neteisėtą triumfą už pergales Ispanijoje. Tais metais, būdamas tik 35 m. jis buvo išrinktas konsulu su milžiniška Romos gyventojų parama ir 70 m. pr. m. e. tarnavo kartu su Krasu.

Būnant konsulu Pompėjus atvirai atsiskyrė nuo aristokratijos ir tapo labai populiarus. 69 m. pr. m. e. liaudis jį dievino, o optimatai buvo įtarūs dėl jo ketinimų. Jis pasiūlė ir priėmė įstatymą, sugrąžinusį tribūnams Sulos atimtą galią. Jis su savo milžiniška įtaka prisidėjo prie Lex Aurelia, pasiūlyto pretoriaus Lucijaus Aurelijaus Kotos, kad teisėjai būtų renkami iš senato, raitelių, iždo tribūnų, o ne tik iš senato, kaip įsakė Sula. Priimant abu sprendimus Pompėjų labai rėmė Cezaris, su kuriuo užsimezgė artimesni ryšiai. Sekančius dvejus metus Pompėjus liko Romoj. Jo pirmavimą valstybėje padidino du prokonsuliniai vadovavimai, neturėję precedento Romos istorijoje.

Karas su piratais

67 m. pr. m. e. praėjus dvejiems metams po buvimo konsulu, Pompėjus buvo paskirtas laivyno, turėjusio kariauti su Viduržemio jūrą kontroliuojančiais piratais, vadu. Šis paskyrimas, kaip viskas jo gyvenime, buvo apsuptas ginčų. Konservatyvios senato grupuotės bijojo jo galios. Optimatai darė viską, kad išvengtų paskyrimo. Cezaris buvo vienas iš senatorių nuo pat pradžių palaikiusių Pompėjų. Liaudies tribūnas , pasiūlęs Lex Gabinia, suteikiančią Pompėjui vadovavimą kare su piratais ir absoliučią kontrolę jūroje ir 50 mylių nuo kranto į žemyno gilumą, padarė Pompėjų viršesnį už kitus armijos vadus Rytuose. Aristokratija karštai pasipriešino įstatymui, bet jis buvo priimtas.

Tuo metu piratai buvo Viduržemio jūros šeimininkai ir plėšdavo ne tik Azijos ir Graikijos pakrančių miestus, bet užpuldavo ir pačią Italiją. Vos gavęs paskyrimą, Pompėjus pradėjo pasiruošimus ir baigė prieš žiemos pabaigą. Jo planai atnešė neįtikėtiną sėkmę. Pompėjus padalino Viduržemio jūrą į trylika sričių, kuriose vadovavo jo atstovai. Per keturiasdešimt dienų jis išnaikino piratus vakaruose, atstatydamas ryšius tarp Italijos, Afrikos ir Ispanijos. Po to jis apgulė pagrindinius piratų įtvirtinimus Kilikijoje ir sumušęs laivyną įtikino didžiąją jų dalį, pažadėjęs atleisti, pasiduoti. Dauguma jų apsistojo Solyje, nuo tada vadinamame Pompėjopoliu.

Jis užtruko visą vasarą, kol išvalė jūrą nuo piratų. Per tris trumpus mėnesius Pompėjaus kariai išlaisvino jūras nuo piratų parodydami ypatingą tikslumą, drausmę ir organizacinius sugebėjimus. Karo greitumas parodė, kad Pompėjus buvo talentingas generolas ant žemės ir jūroje su gerais logistiniais sugebėjimais.

Pompėjus Rytuose

Per likusią metų dalį ir kitų pradžią Pompėjus lankė Kilikijos ir Pamfilijos miestus, skirdamas pareigūnus naujai užkariautose srityse. Jam nesant Romoje (66 m. pr. m. e.), Pompėjus buvo paskirtas vietoj Lucijaus Licinijaus Lukulo kariauti su Mitridatu IV iš Ponto. Lukulas, geros kilmės patricijus, davė suprasti, kad jis įniršęs, jog jį pakeičia „nauju žmogum“, tokiu kaip Pompėjus. Atsakydamas šis pavadino Lukulą „Kserksu su toga“. Lukulas atšovė pavadindamas Pompėjų „maitvanagiu“, nes jis maitinasi kitų darbais, turėdamas galvoj karą su Mitridatu ir Spartako sukilimą. Įstatymą su nauju Pompėjaus paskyrimu pasiūlė tribūnas ir buvo paremtas Cicerono kalboje, kuri išliko iki mūsų laikų (pro Lege Manilia). Gabinijaus įstatymui priešinosi aristokratija, bet jis ir vėl buvo sėkmingai priimtas. Mitridato galia buvo palaužta ankstesnių Lukulo pergalių ir Pompėjui teliko užbaigti karą. Pompėjui taip pat buvo leista nukariauti ir reorganizuoti visą regioną. Cezaris ir vėl parėmė Pompėjų.

Atvykstant Pompėjui, Mitridatas atsitraukė link Armėnijos, bet buvo nugalėtas. Tačiau Tigranas, Armėnijos karalius, atsisakė jį priimti į savo valdas. Mitridatas metėsi į Kolchidės vidurį, o iš ten į savo valdas Kimerų Bospore. Pompėjus su armija tuomet patraukė prieš Tigraną, kuris pasidavė be kovos, ir jam buvo leista sudaryti taiką su Romos respublika. 65 m. pr. m. e.

Norėdamas išlaikyti valdžią jis buvo sudaręs sąjungą su Julijum Cezariu, vedęs jo dukrą, tačiau jai mirus vėliau abu dėl daugelio politinių nesutarimų tapo aršiais varžovais. Abu karvedžiai kovėsi pilietiniame kare. Pompėjui nesisekė ir jis buvo priverstas bėgti į Egiptą, tačiau čia, vos tik jam išlipus į krantą (48 m. pr. m. e.), bijodami Cezario jį nužudė jauno Egipto karaliaus patarėjai. Pompėjaus galva buvo nusiųsta Cezariui dovanų.

Romos konsulas
Anksčiau valdė:	Gnėjus Pompėjus Didysis (70 m. pr. m. e.) kartu su Marku Licinijumi Krasu	Vėliau valdė: Kvintas Hortenzijus
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Romos konsulas
Anksčiau valdė:	Gnėjus Pompėjus Didysis (55 m. pr. m. e.) kartu su Marku Licinijumi Krasu	Vėliau valdė:
Straipsnių serijos apie Senovės Romą dalis

Vikiteka: Gnėjus Pompėjus Didysis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Gnėjus Pompėjus Didysis