1863-1864 m. sukilimas

1863–1864 m. sukilimas
Priklauso: ATR-Maskvos karai
Jono Mateikos paveikslas „Sulaikyti sukilėliai"
Data 1863 m. sausio 22 d. – 1864 m. birželio 18 d. Vieta buvusi Abiejų Tautų Respublika, tuometinė Rusijos imperija Rezultatas Carinės Rusijos pergalė
Konflikto šalys
sukilėliai	Rusijos imperija
Pajėgos
apie 200 000 sukilėlių per visą sukilimą	nėra duomenų
Nuostoliai
10 000–20 000	nėra duomenų

1863–1864 m. sukilimas (kartais vadinamas Sausio sukilimu) – buvusio Abiejų Tautų Respublikos tautų nacionalinio ir socialinio išsivadavimo sukilimas prieš Rusijos imperijos valdžią XIX amžiuje. Laisvės kovos vyko Rusijos imperijos okupuotose Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje bei jų etnografinėse dalyse – Baltarusijoje ir Ukrainoje.

Padėtis prieš sukilimą

Artūras Grotgeris. Lithuania. Ciklas „Ženklas". „Tėvynė šaukia".

Per Europą ritantis 1848 m. „Tautų pavasariui", Rusijos imperijos caras Nikolajus I prisidėjo prie revoliucijų numalšinimo. 1853 m. caras įsivėlė į Krymo karą, kurį pralaimėjo. Karui nesibaigus, caras mirė. Krymo karas ir Nikolajaus I mirtis susilpnino Rusijos imperijos pamatus. Į sostą įžengė Aleksandras II, kuris pradėjo liberalesnes reformas. Pagal 1856 m. caro amnestijas ėmė grįžti iš užsienio emigrantai, tremtiniai iš Sibiro.

Lietuvos geopolitinė padėtis tuo laikotarpiu nebuvo lengva. Po 1807 m. Tilžės taikos Sūduva buvo atimta iš prūsų ir atiduota Varšuvos kunigaikštystei, kuri po 1815 m. Vienos kongreso pateko kaip Lenkijos Kongreso karalystės autonomija Rusijos imperijos žinion. Šioje autonomijoje, taip pat ir visoje Suvalkijoje veikė Napoleono kodeksas. Lietuvoje po 1831 m. sukilimo buvo uždarytas Vilniaus universitetas, jo turtas perduotas naujai įsteigtam Kijevo universitetui, Dvasinė akademija iškelta į Sankt Peterburgą. Visoje Lietuvos teritorijoje nuo 1800 m. buvo įvestas Julijaus kalendorius (nors Lietuva viena pirmųjų iš Europos valstybių dar Stepono Batoro laikais buvo perėjusi prie naujojo). 1840 m. buvo panaikintas III Lietuvos statutas (paliktas galioti Ukrainoje) ir įvesti Rusijos imperijos įstatymai. Taip pat Lietuva buvo pavadinta „Šiaurės-Vakarų kraštu“ (rus. Се́веро-За́падный край). Rusijos imperijos įstatymais susiaurintos bajorijos teisės, daugeliui, t. y. beveik 90 proc. smulkiosios bajorijos jos atimtos, nemaža dalis vargingų bajorų su šeimomis iškeldinta į Rusijos imperijos gilumą ir Sibirą. Miestiečiai skurdo, krašte nuolat stovėjo kariuomenės daliniai, buvo uždaryta daug bažnyčių, įsteigta naujų cerkvių, privežta kolonistų. Rusijos imperija buvo viena iš nedaugelio valstybių Europoje, kurioje tebegyvavo nepanaikinta baudžiava.

Troškimas nusikratyti svetima valdžia vertė lietuvius palaikyti ryšius su Varšuva, Krokuva, Poznane ir emigrantais Vakaruose. Bruzdėjimams įtakos turėjo ir 1859 m. kilęs Austrijos-Italijos karas, kuriame Napoleonas III užstojo italus. Revoliucines idėjas kurstė ir emigracijoje gyvavusios organizacijos: Maskvos ir Sankt Peterburgo universitetuose veikusi studentų „Ogol“ organizacija, kuriai priklausė būsimieji sukilimo vadai Konstantinas Kalinauskas, Titas Dalevskis, Boleslovas Kajetonas Koliška (organizaciją rėmė Zigmantas Sierakauskas), taip pat Paryžiuje veikęs kunigaikščio Adomo Čartoriskio ir Vladislavo Zamoiskio politinis bei kultūros centras „Lamberto viešbutis“, revoliuciniai demokratai (prof. Joachimas Lelevelis, generolai Juozapas Visockis, Liudvikas Mieroslavskis), kurie dalyvavo visuose to meto Europoje vykusiuose revoliuciniuose sąjūdžiuose.

1861 m. vasario 19 d. caras Aleksandras II paskelbė manifestą, kuriuo panaikino baudžiavą. Valstiečiai gavo asmeninę laisvę teisę disponuoti žeme ir ją išsipirkti. Reformą buvo pavesta atlikti per dvejus metus. Dvarininkams turėjo likti ne mažiau kaip trečdalis turėtos žemės, jei daugiau kaip du trečdalius sudarė valstiečių dirbama žemė, perteklius iš valstiečių buvo atimamas. Dėl to nuvilnijo valstiečių bruzdėjimai, kurie buvo malšinami kareivių pagalba.

Politinės bajorų, miestiečių, inteligentijos demonstracijos 1861 metais vyko Lenkijoje. 1861 m. vasario 27 d. per demonstraciją Varšuvoje žuvo keletas žmonių, o per balandžio 8 d. demonstraciją – jau keliasdešimt. Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje buvo laikomos gedulingos mišios už Lenkijos aukas. Lietuvoje manifestacijos prasidėjo 1861 m. pavasarį, solidarizuojantis su Lenkija, ypač gausios jos buvo, minint Liublino unijos metines. Demonstracijos vyko Vilniuje, Kaune, Trakuose, vėliau persimetė į kitus miestus. Jose dalyvavo iš Paryžiaus, Sankt Peterburgo, Kijevo grįžusi universitetų studentija. Lietuvos bajorijos lyderiai teikė imperijos valdžiai peticijas, reikalaudami Lietuvai kultūrinės autonomijos (vienas svarbiausių tikslų – atkurti Vilniaus universitetą).

Sukilimo pradžia

Lenkijoje sukilimas prasidėjo 1863 m. sausio 22 d. ir kartais yra vadinamas Sausio sukilimu. Sukilimą Varšuvoje pradėjo Lenkijos „raudonieji“ – čia įsikūrusi išleido atsišaukimą, kuriame skelbiama, jog valstiečiai gaus žemę neatlygintinai, o ponai gaus kompensaciją iš tautos iždo, kadangi atkuriama Lenkijos-Lietuvos valstybė.

Lietuvoje sukilimas prasidėjo 1863 m. vasario 1 d., kai pasiskelbė įvedąs savo valdžią ir taip palaikė Lenkijoje jau prasidėjusią kovą prieš carinę Rusiją.

Lietuvos provincijos komitete vyravo kairiųjų pažiūrų raudonieji. Kitų tikslų siekiantys baltieji, veikiami , vietoje Lietuvos provincijos komiteto 1863 m. kovo 11 d. įsteigė . Balandžio mėnesį skyriaus pagrindu susidarė koalicinė baltųjų ir raudonųjų valdžia.

Lietuvos provincijų valdymo skyrius leido atsišaukimus, kuriuose žadėta, kad valstiečiams žemės nereikės išsipirkti, kad jos gaus prie sukilimo prisidėję trobelninkai bei padieniai darbininkai; Lietuvoje sukilimui vadovavo daugiausia bajorai, taip pat keli kunigai (Konstantinas Kalinauskas, Zigmantas Sierakauskas, Antanas Mackevičius ir kiti).

1863 m. birželio 26 d. vietoje Lietuvos provincijų valdymo skyriaus įsteigtas . Iki to laiko beveik visas kraštas buvo atsidūręs sukilėlių rankose, nes iš pradžių sukilime gana aktyviai dalyvavo lietuvių valstiečiai (siekę visų pirma realių socialinių laisvių), o Rusijos imperijos kariuomenė tvirčiau laikėsi tik didesniuose miestuose.

Sukilimo eiga

• Mūšių vietos lietuviškose gubernijose
• Mūšių vietos Lenkijos karalystėje
• Rusai karia sukilėlius prie Šiaulių (Stanisław Witkiewicz, apie 1870 m.)
• Konstantinas Kalinauskas
• Zigmantas Sierakauskas
• Michailas Muravjovas

Buvo užgrobti ginklų sandėliai, žandarų nuovados. Pradėti naikinti caro policininkai ir kiti okupacinės administracijos atstovai.

1863 m. vasario 2 d. dalgiais ginkluotas iš valstiečių suburtas sukilėlių būrys susikovė su husarų eskadronais ties Čystos Būdos kaimu ir buvo nugalėti.

Sukilėlių būriai būrėsi ir kitose apskrityse, vėliau pradėjo jungtis į vieną kariuomenę. Apie 2500 sukilėlių sutelkęs Zigmantas Sierakauskas balandžio 7 d. paskelbtas Lietuvos sukilėlių vyriausiuoju vadu. Balandžio 21 d. jo vadovaujamas būrys Raguvos miškuose laimėjęs Genėtinių mūšį, privertė trauktis Rusijos imperijos karius. Vėliau Z. Sierakausko sukilėliai patraukė Biržų link, siekdami išplėsti sukilimą Lietuvoje ir Kurše. Gegužės 7 d. Sierakausko būriai vėl privertė caro kariuomenės dalinį trauktis ties Medeikiais, bet jau gegužės 8 d. ties Gudiškiu po 4 valandas trukusio mūšio sukilėliai buvo nugalėti.

1863 m. gegužės 7–9 d. vyko Biržų kautynės, kuriose Zigmanto Sierakausko vadovaujami apie 2500 sukilėlių pralaimėjo caro kariuomenės daliniui.

Sukilėliai laukė pagalbos iš užsienio, bet vadovaujama ekspedicija iš Londono baigėsi nesėkmingai, kai dėl audros jūroje 1863 m. birželio 11 d. šalia Juodkrantės žuvus daliai savanorių, kiti pasitraukė į Švediją, iš kur buvo sugrąžinti į Didžiąją Britaniją.

1863 m. gegužės 13 d. liberalių pažiūrų Vilniaus generalgubernatorius Vladimiras Nazimovas pakeistas Michailu Muravjovu, kuris vėliau buvo pramintas Koriku.

Atvykęs su Rusijos kariuomenės pastiprinimais, naujas generalgubernatorius įsakė sušaudyti du kunigus ir vieną bajorą bei ėmėsi kitų  – karti sukilėlius, o iš Žemaitijos ištrėmė net 66 kunigus. Jo nurodymu Vilniuje nužudyti nelaisvėje laikyti vadai Sierakauskas ir Koliška, žiauriai bausti kiti sukilėliai bei sukilimo rėmėjai. Sukilimą malšino apie 140 tūkst. Rusijos kareivių.

1863 m. liepą sukilėlių karo vadu paskelbtas Konstantinas Kalinauskas, jis stengėsi į sukilimą įtraukti daugiau liaudies žmonių, pradėti keisti sukilėlių vadus.

Kunigas A. Mackevičius su savo būriu, nors ir sumuštas reguliarios rusų kariuomenės prie Biržų, išsilaikė ilgiausiai, bet pakliuvo į nelaisvę ir buvo viešai pakartas Kaune, Ožeškienės gatvėje 1863 m. gruodžio 28 d. Ten dabar stovi Evangelikų reformatų bažnyčia, įrengta atminimo lenta.

1863 m. liepą-lapkritį vyko mūšiai Vilniaus, Kauno bei Augustavo gubernijose. Iki gruodžio mūšiai Vilniaus ir Augustavo gubernijose baigėsi, tačiau gubernijose susirėmimai tęsėsi iki 1864 m. rugsėjo mėn., čia veikė apie 20 . Organizuotas sukilimas baigėsi 1864 m. pradžioje suėmus ir kovo 22 d. įvykdžius mirties bausmę K. Kalinauskui, tačiau 1864 m. vasarą dar veikė 20 sukilėlių būrių.

Pasekmės

Aleksandro Neviškio koplyčia sukilimo numalšinimo atminimui Vilniuje

Rusijos okupacinė armija ginkluotą pasipriešinimą galutinai numalšino 1864 m. rudenį.

Sukilimo metu Lietuvoje įvyko 321 mūšis su okupacine Rusijos kariuomene. Iš viso caro kariuomenės Vilniaus karinėje apygardoje buvo apie 145 000 karių, 60 kazokų šimtinių, dalis jų malšino sukilimą. Jėgų santykis mūšių metu dažnai būdavo 1:10 ar net 20 Rusijos naudai.

Sukilimo metu okupacinė Rusijos vyriausybė nuteisė mirties bausme, katorga ar ištrėmė 21 712 žmonių.

Po sukilimo Vilniuje pastatytos atminimo koplyčios pagerbti sukilimo malšinime žuvusius rusų karius (neišlikusi Šv. Aleksandro Neviškio koplyčia, kapinių Šv. Jurgio koplyčia), patį generalgubernatorių Muravjovą „už tvarkos ir ramybės įvedimą“ (senamiesčio Šv. arkangelo Mykolo koplyčia).

1866 m. vasario 4 d. sudaryto Kauno gubernijoje nusavintų valdų sąrašo fragmentas

Iš Sibiro grįžęs sukilėlis (fotogr. Stanislovas Filibertas Fleris).

Po sukilimo toliau vykdytos represijos, 1864 m. įvestas Spaudos draudimas. Padaryta ir nuolaidų valstiečiams, papildyta ir pataisyta 1861 m. reforma, sumažintas privalomosios žemės išpirkos mokestis. Sukilimas paspartino baudžiavos liekanų likvidavimą, kapitalizmo raidą, nacionalinį sąmonėjimą.

Sukilimas minimas ir lietuvių literatūroje, rašytojo J. Biliūno apysakoje „Liūdna pasaka“, Žemaitės (Julijos Žymantienės) „Autobiografijoje“.

Po sukilimo Lietuvoje uždaryti 46 vienuolynai ir prie jų veikusios mokyklos, 10 katalikų bažnyčių paverstos stačiatikių cerkvėmis:

• 1863 m. – Vilniaus vizitiečių vienuolynas
• 1863 m. – Kauno benediktinių vienuolynas (uždarytas tik noviciatas)
• 1864 m. – Trinitorių vienuolynas Antakalnyje (Vilniuje)
• 1864 m. – Kauno bernardinių vienuolynas
• 1864 m. – Kauno šaričių vienuolynas
• 1864 m. – Paparčių domininkonų vienuolynas
• 1864 m. – Tytuvėnų bernardinų vienuolynas (bažnyčią tikintieji su vyskupo Motiejaus Valančiaus pastangomis išsaugojo)
• 1864 m. – Vilniaus bernardinių vienuolynas
• 1864 m. – Vilniaus Laterano reguliariųjų kanauninkų vienuolynas
• 1864 m. rugsėjo 12 d. – Dotnuvos bernardinų vienuolynas
• 1864 m. –
• 1865 m. – Palėvenės vienuolynas (bažnyčia palikta katalikams)
• 1865 m. – Vilniaus Šv. Juozapo sužadėtinio bažnyčia ir vienuolynas
• 1866 m. – Kruonio Švč. Mergelės Marijos, Angelų Karalienės, bažnyčia

Sukilimo vadų palaikų likimas

Pagrindinis straipsnis – 1863-1864 m. sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės.

2017 m. pradžioje Vilniaus Gedimino kalne atsitiktinai buvo rasti 20-ties asmenų palaikai, kuriuos ekspertai identifikavo ir priskyrė sukilimo dalyviams, nužudytiems Vilniaus Lukiškių aikštėje. Tarp nužudytųjų buvo ir Konstantinas Kalinauskas bei Zigmantas Sierakauskas. Aukų kūnai po egzekucijos buvo slapta išgabenti ir užkasti vienoje duobėje tuo metu uždaroje Gedimino kalno teritorijoje. 2019 m. lapkričio 22 d. suorganizuotos tarptautinės sukilimo vadų ir dalyvių valstybinės laidotuvės, atminimo įamžinimas centrinėje Rasų kapinių koplyčioje.

Šaltiniai

1. Leonas Mulevičius. 1863–1864 sukilimas, Lenkijos ir Lietuvos 1863–64 sukilimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 185-186 psl.
2. Red. A.Šapoka. Lietuvos istorija. Vilnius: Mokslas, 1989. .
3. Tomas Venclova. Lietuvos istorija visiems. II dalis, Vilnius: R.Paknio leidykla, 2019. .
4. Dr. Kostas R.Jurgėla. Lietuvos sukilimas 1862-1864 metais. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1970 m.
5. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Čikaga: Lithuanian Historical Society, 1987.
6. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė. Lietuvos istorija. Vilnius: Vyturys, 1990.
7. S.Tatyščev. Dyplomacya rosyjska w kwestyi polskiej (1853-1863). Varšuva, 1901.
8. Tamara Bairašauskaitė. Lietuvos bajorų savivalda: XIX a. pirmojoje pusėje, Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2003. .
9. Augustinas Jonulaitis. 1863-1864 m. sukilimas Lietuvoje. Kaunas: Lietuvos valstybės spaustuvė, 1921.
10. L.Bičkauskas-Gentvila. 1863 metų sukilimas Lietuvoje. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958.
11. Zita Medišauskienė, Dalius Staliūnas. 1863-1864 m. sukilimas: istorija ir atmintis. Vilnius: Lietuvos istorijos institutas, 2016. .

Nuorodos

Vikiteka: 1863–1864 m. sukilimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• 1863 m. sukilimas Lietuvoje – bendra kova už Abiejų Tautų Respublikos atkūrimą 2013-01-29 iš Wayback Machine projekto.
• 1863–1864 m. laisvės kovos Lenkijoje ir Lietuvoje 2006-06-15 iš Wayback Machine projekto.
• A. Mackevičius 2006-05-04 iš Wayback Machine projekto.
• 1863 m. tremtiniai Rusijoje 2022-05-14 iš Wayback Machine projekto.
• Virtuali sukilimo dokumentų paroda www.archyvai.lt 2013-10-29 iš Wayback Machine projekto.