Kuršas

Kitos reikšmės – Kuršas (reikšmės).

Latvijos istorinis regionas: Kuršas latv. Kurzeme
Šalis	Latvija
Herbas
Tautos	latviai
Valstybės	kuršių žemės, Kuršo hercogystė
Miestai	Liepoja, Ventspilis
Kuršas pažymėtas oranžine spalva

Kuršas (latv. Kurzeme, lyv. Kurāmō) – istorinis etnografinis regionas dabartinėje Latvijoje, atskirais laikotarpiais apėmęs ir dalį dabartinės Lietuvos teritorijos. Didesni dabartiniai centrai – Liepoja ir Ventspilis. Žiemgala ir Sėla kartais priskiriami Kuršui, nes priklausė Kuršo hercogystei.

Geografija

Vakarų Latvijoje esantis Kuršas daugmaž atitinka buvusius Kuldygos, Liepojos, Saldaus, Talsų, Tukumo ir Ventspilio rajonus.

Jei Kuršą imtume kartu su Žiemgala ir Sėla, Kuršo šiaurės rytų ribą sudaro Dauguvos upė, kuri skiria Kuršą nuo Latgalos ir Vidžemės regionų. Šiaurėje Kuršo pakrantę skalauja Rygos įlanka, o vakaruose – Baltijos jūra. Pietuose Kuršas ribojasi su Lietuva.

Kuršo plotas yra 27 286 km², iš jo 262 km² užima ežerai. Kraštovaizdyje vyrauja lygumos, pakrantės lėkštos ir pelkėtos. Kalvos apaugusios pušimis, eglėmis, beržais ir ąžuolais, gausu pelkių ir ežerų, tarp kurių įsiterpia derlingos žemės ūkio paskirties žemės. Kalvos neiškyla daugiau nei 213 m virš jūros lygio.

Jelgavos žemuma dalina Kuršą į dvi dalis, vakarinę, kuri yra derlingesnė ir tankiau gyvenama (išskyrus šiaurę), ir rytinę – mažiau derlingą ir rečiau apgyvendintą.

Per Kuršą teką beveik šimtas upių, bet tik trys iš jų – Dauguva, Lielupė ir Venta yra naviguojamos. Visos jos teka šiaurės rytų kryptimi ir įteka į Baltijos jūrą.

Dėl gausybės ežerų ir pelkių Kuršo klimatas yra drėgnas, dažni rūkai ir orų kaita.

Istorija

Senovės kuršiai

Kuršių žemės

Pagrindinis straipsnis – Kuršiai.

Ankstyvojoje istorijoje Kuršu (latv. Kursa) vadinama baltų genties kuršių apgyvendinta teritorija. Nuo Didžiojo Tautų kraustymosi laikotarpio kuršiai ėmė susidurti su skandinavais. Kuršas minimas skandinavų sagose. Pasak Hervaro sagos, apie 675 m. Kuršą ir kitus rytų kraštus užkariavo karalius Ivaras. Rimberto „Šv. Ansgaro gyvenime“ minimas 854 m. vykęs švedų karaliaus žygis į Kuršą, kurio metu kuršiams buvusi primesta švedų valdžia.

XII amžiuje kuršių apgyvendintoje teritorijoje galima aiškiai išskirti devynias žemes:

• Bandava
• Ceklis
• Duvzarė
• Mėguva
• Piemarė
• Pilsotas
• Vanema
• Ventava
• Žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos

XII a. kuršiai turėjo gana išvystytą karinę organizaciją ir perėmė vikingų vaidmenį Baltijos jūroje, plėšikavo Danijos pakrantėse, prisidėjo prie svarbaus Švedijos miesto sugriovimo. 1210 m. kuršiai bandė užimti Rygą. Pasak Henriko Latvio kronikos, kuršių laivų buvo tiek daug, kad „visa jūra apsidengė tarsi tirštu debesim“.

Kuršių užkariavimą Kalavijuočių ordinas pradėjo pajungęs lyvius, sėlius su latgaliais ir pietų Estiją. 1230 m. kuršių karo vadas Lamekinas, kontroliavęs 5 iš 9 kuršių žemių, sudarė sutartį su popiežiaus pasiuntiniu. Ši sutartis numatė kuršių krikštą ir Lamekino žemių perėjimą tiesioginėn popiežiaus protekcijon.Livonijos ordinas šią sutartį ignoravo ir tęsė Kuršo užkariavimą. Po 1236 m. Saulės mūšio Livonijos ordinas kuriam laikui prarado Kuršo kontrolę, tačiau ilgainiui ordinas valdžią ten atkūrė. Nepavyko jų iš ten išvaryti ir Mindaugui, kurio 1244–1245 m. žygis į Kuršą buvo nesėkmingas. Žemaičių bandymai įsitvirtinti Kurše 1256–1259 m. taip pat buvo nesėkmingi. 1238 m. buvo įkurta Kuršo vyskupystė, kuri įėjo į Livonijos konfederacijos sudėtį. Visa Kuršo teritorija buvo galutinai užkariauta tik 1267 m. Pietinės Kuršių žemės atiteko centralizuotai LDK, kur greitai įvyko kuršių sužemaitėjimas.

Kuršo hercogystė

Pagrindinis straipsnis – Kuršo hercogystė.

XVI a. pradžioje buvo aišku, kad iš kelių savarankiškų darinių susidedančios Livonijos konfederacijos subyrėjimas yra tik laiko klausimas. Paskutinis Livonijos ordino magistras Gothardas Ketleris perėjo į liuteronybę, paleido ordiną ir tapo pasaulietiniu kunigaikščiu. 1561 m. lapkričio 28 d. jis prisiekė Lenkijos karaliui kaip Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštis.

Nors nominaliai Kuršas buvo Abiejų Tautų Respublikos vasalas, tačiau faktiškai tvarkėsi savarankiškai. Kuršo kunigaikštystė ypač suklestėjo valdant kunigaikščiui Jakobui Ketleriui (1642–1682 m.). Jakobas vykdė merkantilistinę politiką, kūrė manufaktūras ir statė (59 karo ir 60 prekybinių laivų). Kuršo kunigaikštystė įsigijo kolonijas: Tobago salą Karibų jūroje (Naujasis Kuršas) ir Andriejaus salą (dabar Džeimso sala) Afrikoje, netoli Žaliojo Rago. Kolonijinių prekių prekyboje Kuršas lenkė Rusiją ir Švediją.

XVIII a., nuo Šiaurės karo laikų (1700–1721 m.) Kuršas pateko į Rusijos įtaką.

Kuršas nuo XIX a.

1795 m., po paskutinio Žečpospolitos padalinimo, Kuršas buvo galutinai prijungtas prie Rusijos imperijos. Iš buvusios Kuršo – Žiemgalos kunigaikštystės teritorijos buvo sudaryta Kuršo (arba Kurliandijos) gubernija. 1819 m. prie Kuršo gubernijos buvo prijungtas ir Kauno gubernijos pajūris (Palangos–Šventosios ruožas).

Nuo XIII a. didžiąją žemės dalį valdė vokiečių kilmingieji. 1863 m. Rusijos valdžia leido latviams, kurie sudarė didžiąją dalį gyventojų įsigyti žemės ir tam įkūrė specialius bankus. Taip dalis gyventojų įsigijo žemės, tačiau didžioji dalis liko bežemiais, padieniais darbininkais. Žemės ūkyje dirbo didžioji dalis gyventojų, auginti kviečiai, rugiai, bulvės, avižos. Liepoja ir Jelgava tapo pramoniniais centrais, kuriuose vyravo metalo apdirbimas, stiklo ir muilo fabrikai. Pagrindiniai uostai buvo Liepoja, Ventspilis ir Palanga, Rygos įlankos pakrantėje uostų nebuvo.

Gyventojai

Kuršiai išnyko XVI–XVII a. Šiaurinė jų dalis sulatvėjo, pietinė – sužemaitėjo. Senųjų kuršių nederėtų painioti su Kuršių Nerijoje gyvenusiais kuršininkais, iš kurių mūsų laikais liko tik vienas kitas. Šie iš tikrųjų buvo jau ne kuršiai, o latviai, atsikėlę į neriją iš Pietų Kuršo (Nycos, Bartos, Priekulės, Gramzdos) vėlesniais laikais. Kuršiai jie buvo tik geografine, bet ne etnine prasme.

1870 m. Kurše buvo 619 154 gyventojai, 1897 m. – 674 437 (iš jų 345 756 moterys), 1906 m. skaičiuojama, kad buvo 714 200 gyventojų. Iš jų 79% buvo latviai, 8,4% Baltijos vokiečiai, apie 8% – žydai, 1,4% rusai, 1% lietuviai, 1% lenkai, kažkiek lyvių.

Pagrindiniai miestai dešimtyje Kuršo apskričių buvo Kuršo sostinė Jelgava (35 011 gyv. 1897 m.), Liepoja (64 500 gyv. 1897 m.), Bauska (6 543 gyv.), Jaunjelgava (5 223 gyv.), Kuldyga (9 733 gyv.), Gruobinia (1 489 gyv.), Aizputė (3 338 gyv.), Ilūkstė (2 340 gyv.), Talsai (6 215 gyv.), Tukumas (7 542 gyv.) ir Ventspilis (7 132 gyv.).

75 proc. gyventojų buvo liuteronai, kiti priklausė stačiatikių ir katalikų bažnyčioms. Kurše buvo nedidelė žydų bendruomenė.

Kuršas per Pirmąjį pasaulinį karą ir po jo

Pirmojo pasaulinio karo metu Kurše vyko karo veiksmai tarp Rusijos ir Vokietijos imperijų. Po Rusijos atsitraukimo 1915 m. Kuršą ėmė valdyti Vokietijos armijos Oberosto vadas, Prūsijos karinis didvyris Paulas fon Hindenburgas (rusų administracija iš Kuršo pasitraukė į Tartu ir niekada nebegrįžo). Sėkmingai Vokietijai vystantis įvykiams Rytų fronte Ober osto administracijai atiteko didelės teritorijos, Kuršo apskritis (į kurią įėjo ir dalis Žiemgalos) tapo viena iš trijų Oberosto apskričių.

Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje Rusijos valdžiai žlungant likusioje Latvijos dalyje tarp 1917 m. rugsėjo ir 1918 m. kovo baltvokiečiai ėmė kurti provincijų tarybas, kurios konkuravo su latvių siekiais kurti nepriklausomą valstybę. Pagal Brest-Litovsko taikos sutartį Rusijos bolševikų vyriausybė formaliai atsisakė Kuršo Vokietijos naudai. Baltijos Vokiečių landesratas 1918 m. kovo 18 d. paskelbė apie Kuršo ir Žiemgalos kunigaikštystės sukūrimą, kunigaikštystės karūna pasiūlyta Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II. Tą patį mėnesį Vilhelmas II pripažino kunigaikštyste Vokietijos vasale. Ši kunigaikštystė 1918 m. rugsėjo 22 d. buvo įjungta į Jungtinę Baltijos Kunigaikštystę. 1918 m. lapkričio 18 d. Latvija paskelbė nepriklausomybę, o 1918 m. gruodžio 7 d. Vokietijos kariuomenė perdavė valdžią Latvijos Laikinajai vyriausybei, vadovaujamai Karlio Ulmanio.

Kuršas per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo

Sovietų armija įžengė į Latviją 1940 m. birželio 17 d. pagal 1939 m. Molotovo-Ribentropo pakto susitarimą.

1940 m. rugpjūčio 5 d. Sovietų Sąjunga aneksavo visa regioną.

Prasidėjus operacijai „Barbarossa“, 1941 m. vasarą Vokietijos Vermachto armijos grupė, vadovaujama lauko maršalo Wilhelmo Ritterio von Leebo, užėmė Kuršą kartu su likusia Baltijos jūros pakrante. 1944 m. Raudonoji armija, įveikusi Leningrado apgultį, vėl užkariavo Baltijos regioną kartu su didžiąja dalimi Ukrainos ir Baltarusijos. Virš 200 000 vokiečių karių liko įstrigę vadinamojoje Kuršo kišenėje, užblokuoti Raudonosios armijos ir jos Baltijos laivyno.

Vokietijos generalinio štabo viršininkas pulkininkas Heinzas Guderianas kreipėsi į Adolfą Hitlerį su prašymu leisti evakuoti Kuršo kariuomenę per jūrą, kad būtų galima toliau ginti Vokietiją. Hitleris atsisakė ir įsakė Vermachto, Waffen-SS, Luftwaffe ir Kriegsmarine pajėgoms Kuržemėje tęsti srities gynybą. Hitleris manė, kad taip reikia, norint apsaugoti Kriegsmarine povandeninių laivų bazes palei Baltijos pakrantę. 1945 m. sausio 15 d. susikūrė armijos grupė Heeresgruppe Kurland, vadovaujama generolo pulkininko dr. Lothar Rendulic. Kuržemės armijos grupė priešinosi iki 1945 m. gegužės 8 d. Grupė kartu su paskutiniu jos vadu generolu pulkininku Carlu Hilpertu pasidavė Leningrado fronto (sustiprinto II Baltijos fronto) vadui maršalui Leonidui Govorovui. Tuo metu grupę sudarė maždaug 31 divizijos liekanos. Po 1945 m. gegužės 9 d. maždaug apie 200 000 Kuršo armijos grupės karių buvo perkelti į sovietų kalėjimo stovyklas rytuose. Didžioji jų dalis niekada negrįžo į Vokietiją (Haupt, 1997).

Po Antrojo pasaulinio karo Kurlandas liko Latvijos TSR dalimi Sovietų Sąjungoje. Kuršas nebebuvo administracinis vienetas, o Liepojos sritis, viena iš trijų Latvijos sričių, maždaug atitiko Kuršžemę.

Iširus Sovietų Sąjungai, Kuršas tapo nepriklausomos Latvijos dalimi. Nors Kurlandas šiandien nėra administracinis vienetas, Kuržemės planavimo regionas, kurio plotas 13 596 kvadratiniai kilometrai (5249 m²), o 2008 m. gyveno 301 621 gyventojų, apima didžiąją dalį tradicinio regiono. Kuržemės likusi dalis priskirta Rygos ir Žiemgalos (Zemgale) regionams.

Nuorodos

1. Zigmas Zinkevičius. Lietuviai, praeities didybė ir sunykimas. Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.45.
2. Lietuvos istorija. II t. Geležies amžius. P.315
3. „Courland – historical region, Europe“. britannica.com. Nuoroda tikrinta 18 March 2018.
4. J.Kiaupienė, Ingė Lukštaitė Lietuvos istorija V tomas. Vilnius, 2013. P.134.
5. Kettler, Gotthard (d. 1587) In: Allan V.Murray The Crusades. An Encyclopeadia. Vol. I. Oxford, 2006. P.710
6. Poland, Partitions of (1772, 1793, 1795). In: Gregory Fremont-Barnes (ed.) ENCYCLOPEDIA OF THE AGE OF POLITICAL REVOLUTIONS AND NEW IDEOLOGIES, 1760–1815. London, 2007. P. 585