Manufaktūra

Manufaktūra (lot. manufactura rankų darbas, iš manus 'ranka' + facio 'darau') – pramoninės gamybos rūšis, paremta samdomuoju rankų darbu ir darbo pasidalijimu, kai atskirus produkcijos gamybos etapus atlieka darbuotojai, specializuojantys atskiruose darbo baruose; šį būdą taikanti įmonė. Samdomieji amatininkai dažniausiai rankomis atlikdavo tam tikras operacijas, be to, manufaktūroms nebuvo taikomi reglamentai (statutai); šie veiksniai lėmė smarkiai padidėjusį darbo našumą.

Terminas

Iki pramonės revoliucijos daugelyje Vakarų Europos valstybių manufaktūra buvo tapatinama su fabriku. XVI–XVIII a. manufaktūra vadinta ne gamybos organizavimo forma, bet visa apdirbamoji gamyba apskritai. XIX a. Karlas Marksas manufaktūra ėmė vadinti istorinį ekonominį reiškinį – kapitalistinės gamybos vieną ankstyvųjų rūšių, kai individualaus kapitalisto (savininko) valdomoje įmonėje kiekvienas darbininkas atlieka tam tikrą operaciją, bet jo darbas dar paremtas amatininkiška technika (t. y. nenaudojamos mašinos).

Manufaktūrų tipai

Skiriama išsklaidytoji, centralizuotoji ir mišrioji manufaktūra.

Išsklaidytosios manufaktūros savininkas darbui samdydavo amatininkus namudininkus, kurie dalimis gamino vieną produktą, juos aprūpindavo žaliava ir darbo įrankiais, o vėliau parduodavo jų pagamintus gaminius.

Centralizuotoji manufaktūra – stambi verslo įmonė, kurioje dirbo daug amatininkų, atliekančių įvairias operacijas. Tokios manufaktūros buvo steigiamos tekstilės gaminių, cukraus, popieriaus, stiklo gamyboje, kasyboje, metalurgijoje. Šių manufaktūrų savininkais dažniausiai tapdavo turtingi pirkliai, kartais – buvę cechų meistrai; kai kuriose šalyse (pvz., Prancūzijoje) manufaktūras t. p. steigė valstybė.

Mišriosios manufaktūros atveju žaliavos pirminį apdirbimą atlikdavo amatininkai namudininkai, vėliau pusgaminiai būdavo tiekiami į manufaktūros dirbtuves – jose būdavo atliekamos sudėtingesnės baigiamosios gamybos operacijos, kurių neįmanoma atlikti namie; tokioms operacijoms buvo būtini sudėtingesni įrenginiai ir kapitalas.

Kai kurie ekonomistai pateikia kitokią manufaktūrų klasifikaciją. Pagal ją skiriamos:

• manufaktūros, kurias steigdavo į miestą ar šalį iš svetur atvykę amatininkai, platinę tam tikros gamybos ar amatų rūšies žinias ir įgūdžius;
• manufaktūros, kuriose buvo naudojamas ir įdarbinami įstatymų nesilaikantys piliečiai;
• manufaktūros, kurios palengva išsiplėtojo iš tam tikrai vietovei būdingų tradicinių amatų.

Kai kuriose valstybėse, pvz., JAV ir kitose išsivysčiusiose šalyse, manufaktūra dažniausiai vadinama ne praeityje egzistavusi ir atgyvenusi, o bet kuri darbo pasidalijimu ir daugiau rankų darbu paremta gamybos forma – pvz., aukštos klasės automobilių, juvelyrinių dirbinių, nedidelio skaičiaus unikalių aukštųjų technologijų įrenginių gamyba ir kita.

Istorija

Pirmosios manufaktūros pradėjo kurtis XIII a. Flandrijoje ir Italijoje, XIV–XV a. Italijos miestuose–valstybėse, suklestėjo XVI–XVII a. Olandijoje, paplito Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. XVII–XVIII a. manufaktūros tapo labiausiai paplitusiomis bendrovėmis Didžiojoje Britanijoje. Tai buvo verpimo manufaktūros, kurios ir tapo pirminio kapitalizmo pradžia Briugėje, Sienoje, Florencijoje. Florencijoje buvo vilnos audimo, Venecijoje ir Genujoje – laivų statybos manufaktūros, Toskanoje ir Lombardijoje – vario ir sidabro rūdynai.

Didžiosios Britanijos manufaktūrose buvo audžiami vilnoniai audiniai, gaminama avalynė, metalo dirbiniai – adatos, peiliai, spynos, viela. Dažnai tokios manufaktūros kurdavosi vienuolynų pastatuose, kuriuos po Reformacijos savininkai pirkdavo iš karaliaus. Tokiose patalpose galėdavo būti įrengta iki 200 audimo staklių, kurias prižiūrėdavo 200 žmonių, jiems padėdavo ir verpstes ruošdavo 200 vaikų, gretimose patalpose 100 moterų šukuodavo vilną, 100 mergaičių ją verpdavo. Didelės manufaktūros statė laivus, vėliau atsirado anglies, geležies rūdos, alavo, švino gamybos manufaktūros.

Dėl manufaktūrų XVI a. pradėjo mažėti cechų reikšmė. Amatų dirbtuvės nebegalėjo konkuruoti su manufaktūromis, kurios naudojo naują techniką. Daug amatininkų ir bežemių valstiečių tapo samdomaisiais darbininkais. XVII a. manufaktūroms prireikė didelio skaičiaus darbuotojų. Darbo sąlygos manufaktūrose, ypač centralizuotose buvo sunkios: darbo diena truko 14–16 val., buvo priimti įstatymai, numatantys griežtas bausmes už darbo drausmės nesilaikymą. Dėl nedidelio darbo užmokesčio daugelis šeimų buvo priverstos į manufaktūras išleisti dirbti moteris ir vaikus, net mažamečius, kurių darbas buvo apmokamas mažiau negu vyrų.

Manufaktūros Lietuvoje

Abiejų Tautų Respublikoje manufaktūros tipo bendrovių atsiradimas siejamas su pirmosiomis necechinėmis dirbtuvėmis – iš pradžių, XVI a. – metalo apdirbimo, stiklo gamybos. 1547 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas suteikė privilegiją Vilniuje steigti stiklo manufaktūrą ir prekiauti stiklo dirbiniais. Ši stiklo manufaktūra buvo pirmoji Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje. Nuo XVIII a. I pusės manufaktūras pradėjo steigti Lietuvos , daugiausiai Radvilos, savo dvaruose, dabartinės Baltarusijos teritorijoje:

• 1722 m. Nalibokuose taurių ir indų manufaktūrą įsteigė Ona Kotryna Sanguškaitė-Radvilienė. Čia dirbo meistrai iš Saksonijos. 1862 m. carinės Rusijos valdžia manufaktūrą uždarė;
• Palenkės Bialoje Ona Kotryna Sanguškaitė-Radvilienė 1738 m. įsteigė pirmąją Abiejų Tautų Respublikoje fajanso indų manufaktūrą, labai prisidėjusią prie tuo metu dar naujos, bet greitai didikų tarpe išpopuliarėjusios – kavos gėrimo mados, išplitimo. Šiame mieste O. Radvilienė XVIII amžiaus I pusėje įsteigė ir daugiau manufaktūrų – 1721, 1732, 1738 m. audinių ir verpimo, 1733 m. – kilimų dirbtuves;
• 1736 m. Slucke Onos Kotrynos Sanguškaitės-Radvilienės sūnus Mykolas Kazimieras Radvila (Žuvelė) įsteigė kontušo juostų manufaktūrą. Ją 1844 m. uždarė carinės Rusijos valdžia;
• 1775 m. Celiachanuose Mykolas Kazimieras Oginskis įsteigė fajanso indų ir vazų manufaktūrą, kuri veikė iki XIX amžiaus pradžios.

Vaza. Celiachanų manufaktūra. XVIII a. II pusė

Žymiausias manufaktūrų Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII amžiaus II pusėje organizatorius buvo karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio karališkųjų ekonomijų valdytoju paskirtas grafas Antanas Tyzenhauzas. Pasikvietęs specialistų jis statė vėjo ir vandens malūnus, kūrė , kalves, , odų dirbtuves, popieriaus fabrikus, pramonės centru pavertė Gardino priemiestį Gorodnicą. Kūrėsi palivarkai su manufaktūromis, o aplink juos – valstiečių kaimai.

Šiaulių ekonomijoje iš valstiečių atimtoje žemėje įkurtas 21 palivarkas, 1765–1768 m. pastatyti 4 vėjo malūnai, 2 alaus daryklos, suremontuoti 3 vandens malūnai. Žagarėje pastatytas vadinamasis vokiškas miestelis meistrams ir kvalifikuotiems darbininkams gyventi. Gruzdžiuose įrengta spirito varykla ir verpykla. Didelės manufaktūros įkurtos Gardine; jose dirbo apie 1500 darbininkų. Alytaus ekonomijoje Bartninkų palivarke veikė gelumbės audykla, metalo liejykla.

Dauguma Abiejų Tautų Respublikos manufaktūrų sunyko kraštą okupavus Rusijos imperijai, pradėtos steigti XIX a. pirmoje pusėje greitai tapo gamyklomis.

Dabartis

Manufaktūros dar pilnai nėra prapuolusios iš istorijos. Daug besivystančių valstybių ekonomikų toliau paremtos įvairių versijų manufaktūromis. Pvz: didžioji dalis drabužių Indijoje pasiuvama nedidelėse manufaktūrose.

Taip pat manufaktūrų yra ir išsivysčiusiose valstybėse. Tokia sistema išsilaiko prabangos prekių sektoriuje (Pvz: unikalių automobilių gamyba, siuvimas mados namuose, juvelyrų darbas ir t. t.). Manufaktūrose pagaminama didelė dalis aukštų technologijų (angl. „hi-tech“), taip pat didelė dalis kosminės pramonės ir unikalių įrenginių. Panašus gamybos charakteris išsilaikė gaminant laboratorijų įrangą ir sintezuojant cheminius junginius, kurie naudojami nedideliais kiekiais.

Literatūra

• I. M. Kulischer. Allgemeine Wirtschaftsgeschichte des Mittelalters und der Neuzeit. Berlin, 1929.

Šaltiniai

1. Benjaminas Pladis, Rimantas Zagreckas. Manufaktūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 230 psl.
2. http://www.cechbialski.com.pl/index1.php?id=historia 2013-02-26 iš Wayback Machine projekto.
3. http://wnetrzahistoryczne.com/2014/05/08/zapomniana-manufaktura-fajansu-w-telechanach-i-kanal-oginskiego/
4. Benjaminas Pladis, Rimantas Zagreckas. Manufaktūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 231 psl.