Mykolas Kazimieras OginskisOginskiaiOginski herbas Gimė 1728 m VaršuvaMirė 1800 m gegužės 31 d 70 metų VaršuvaPalaidotas

Mykolas Kazimieras Oginskis

Oginskiai

Oginski (herbas)

Gimė	1728 m. Varšuva
Mirė	1800 m. gegužės 31 d. (~70 metų) Varšuva
Palaidotas (-a)	Povonzkų kapinėse
Tėvas	Juzefas Tadas Oginskis
Motina
Sutuoktinis (-ė)	Aleksandra Oginskienė

Žymūs apdovanojimai


Vikiteka	Mykolas Kazimieras Oginskis

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Mykolas Kazimieras Oginskis (lenk. Michał Kazimierz Ogiński 1728 m. Varšuvoje – 1800 m. gegužės 31 d. Varšuvoje) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Abiejų Tautų Respublikos karinių ir politinių veikėjų, meno mecenatas. Savamokslis dailininkas, muzikas, kompozitorius, knygų leidėjas.

Literatūrinius darbus dažnai pasirašinėjo pseudonimu Słonimski.

Giminė ir dvarai

Kunigaikštis, kilęs iš Lietuvos kunigaikščių Oginskių giminės, tėvas Juzefas Tadas Oginskis (1700–1736 m.), motina Ana Karibut-Višniovecka (1695–1732 m.) iš Lietuvos Višnioveckių giminės.

Žmona (vedė 1761 m.) kunigaikštytė Aleksandra Čartoriska (1730–1798 m.) iš Lietuvos Čartoriskių giminės, jos tėvas Mykolas Frederikas Čartoriskis (1696–1775 m.), motina Eleonora Monika Valdeštein (1707–1795 m.). Žmonos pirmasis vyras (ištekėjo 1748 m. lapkričio 21 d.) buvo Mykolas Antanas Sapiega (1711 m. kovo 10 d. Karaliaučiuje -1760 m. spalio 11 d. Slonime). Palikuonių neturėjo.

M. K. Oginskis valdė Slanimą, pasistatydino jame puošnią rezidenciją, kurioje turėjo orkestrą ir buvo įkūręs operos teatrą (veikė 1764–1784 m., jame buvo italų operos ir vietos baudžiauninkų baleto trupės).

Jis taip valdė ir Švėkšnos dvarą. 1766 m. Vilniuje nusipirko Sluškų rūmus.

Valstybės tarnyba

1748 m. Lietuvos lauko raštininkas (notaras), 1749 m. karališkojo dvaro pulkininkas, 1764–1768 m. Vilniaus vaivada. 1764 m. buvo pretendentas į Lietuvos ir Lenkijos karūną, bet pralaimėjo Stanislovui Poniatovskiui.

1770, 1780 ir 1790 m. senatorius. 1793–1795 m. paskutinis LDK iždininkas.

Veikla

1753–1761 m. ir 1782–1787 m. diplomatiniais ir tarnybiniais reikalais ne kartą lankėsi Vakarų Europoje, matė iš arti joje prasidedančią pramoninę revoliuciją ir pats stengėsi, kad Lietuva neatsiliktų. Steigė pramonės įmones ir manufaktūras Lietuvoje ir Baltarusijoje. Nutiesė kelią Pinskas – Volynė. 1777 m. įsteigė spaustuvę (veikė iki 1782 m.).

1765–1784 m. jo rūpesčiu buvo pastatytas 54 km ilgio Nemuno-Pripetės kanalas, kuriuo buvo sujungti Nemuno intakas Ščiara, Pripetės intakas Jaselda ir Dniepras. Kanalas atvėrė vandens kelią iš Baltijos jūros į Juodąją jūrą ir į Konstantinopolį. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinių. Kanalas buvo pavadintas M. K. Oginskio vardu.

Daugelį metų globojo savo trečiosios eilės pusbrolio Andriaus sūnų Mykolą Kleopą Oginskį (1765–1833 m.). Palaidotas Varšuvos Povonzkų kapinėse.

Už nuopelnus 1755 m. buvo apdovanotas Baltojo erelio ordinu.

Didysis etmonas

1768 m. vasario 29 d. - 1793 m. liepos 6 d. Lietuvos Didysis etmonas. 1771 m. prisijungė prie Baro konfederacijos. 1771 m. pralaimėjo Rusijos imperijos kariuomenei, kuriai vadovavo Aleksandras Suvorovas. Svarbiausias etmono rūpestis pirmaisiais Baro konfederacijos veiklos metais buvo atgauti etmonų teises, kurios buvo apribotos 1764 m. reformos metu. Tai, kad Prancūzija pažadėjo konfederacijos pergalės atveju grąžinti senąsias etmonų prerogatyvas, turėjo didelę reikšmę etmono sprendimui prisijungti prie konfederacijos.

Eidamas LDK didžiojo etmono pareigas M. K. Oginskis vykdė šias reformas:

bandė įgyvendinti Seimo sprendimą didinti kariuomenei algas;
užsiėmė leidybos skatinimu: išleido kavalerijos reguliamino ir rikiuotės formą pėstininkams lenkų kalba;
stengėsi pagerinti materialinį kavalerijos regimentų aprūpinimą.

Baro konfederacijai pralaimėjus pasitraukė į užsienį. Grįžo 1776 m.

Kūryba

Sukūrė operų, pats piešė ir tapė, globojo muzikus, artistus, dailininkus, išleido pasakų ir poezijos rinkinių.

„Książka in Octavo Majori“ (1781 m.)
„Powieści historyczne i moralne“ (1782 m.)
„Bajki i nie bajki“ (1788 m.)

Nuorodos

Politinis postas
Prieš tai: Karolis Stanislovas Radvila II	Vilniaus vaivada 1764–1768	Po to: Karolis Stanislovas Radvila II
Prieš tai: Mykolas Masalskis	Lietuvos didysis etmonas 1768–1793	Po to: Simonas Kosakovskis