Krymo karasPriklauso Francio Robudo panoraminis paveikslas Sevastopolio apsiaustis 1904 m Data 1854 1856 m Vieta Krymo p

Krymo karas

Priklauso:

Francio Robudo panoraminis paveikslas Sevastopolio apsiaustis (1904 m.).

Data	1854–1856 m.
Vieta	Krymo pusiasalis, Balkanai, Juodoji jūra, Baltijos jūra, Ramusis vandenynas
Rezultatas	Sąjungos pergalė, pasirašyta

Konflikto šalys

Didžiosios Britanijos imperija

Vadovai ir kariniai vadai

Napoleonas III

Viktorija

Viktoras Emanuelis II

Nikolajus I

Aleksandras II

Pajėgos

300000 turkų
400 000 prancūzų
250 000 britų
18 000 sardiniečių

700 000 rusų
4000 bulgarų

Nuostoliai

374 600 žuvo iš visoPrancūzų: 100 000
iš jų 10 240 nužudyti mūšiuose; 20 000 mirė nuo sužeidimų; 70 000 – nuo ligų
Britų: 2755 nužudyti mūšiuose; 2019 mirė nuo sužeidimų; 16 323 – nuo ligų
Sardiniečių: 36 nukentėjo
Italų: 2050 mirė dėl visų išvardytų priežasčių
Turkų: 250 000
buvo sužeista 200 000;
iš viso žuvo 50 000

522 000 buvo nužudyti, sužeisti ir mirė nuo ligų,
iš kurių žuvo nuo 60 000 iki 110 000

Kiti nuostoliai:
143 000 mirė ir 81 000 buvo sužeisti, iš kurių 25 000 žuvo mūšiuose; 16 000 mirė nuo sužeidimų;
89 000 mirė nuo ligų

Krymo karas truko nuo 1853 m. spalio iki 1856 m. vasario mėnesio, kur viena iš kariaujančių pusių buvo Rusijos imperija, o kita – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Sardinijos karalystės sąjunga. 1855 m. į karą prieš Rusiją įsijungė ir Švedijos-Norvegijos karalystė.

Konfliktas daugiausia vyko Kryme ir Juodojoje jūroje.

Karas

Karo pradžia

Konfliktą išprovokavo XIX a. 6-ame dešimtmetyje kilęs ginčas religiniais klausimais. Pagal XVIII a. sudarytas sutartis Prancūzija buvo katalikybės, o Rusijos imperija – stačiatikybės gynėja Osmanų imperijoje. Tuo tarpu katalikų ir stačiatikių vienuoliai keletą metų ginčijosi dėl kelių bažnyčių Palestinoje priklausomybės. XIX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje abi šalys pateikė sultonui reikalavimus, kurių vienu metu nebuvo įmanoma įgyvendinti. 1853 m. sultonas nusprendė prancūzų naudai, nepaisydamas vietos stačiatikių vienuolių protestų.

Rusijos caras Nikolajus I su specialiąja misija į Portą pasiuntė diplomatą . Pagal ankstesnes sutartis sultonas pasižadėjo „ginti krikščionių bažnyčią ir jos šventyklas“, tačiau Menšikovas bandė išsiderėti naują sutartį, pagal kurią Rusija galėtų įsikišti, jei manytų, kad sultono globa yra nepakankama.

Tuo pačiu metu britų vyriausybė atsiuntė lordą Stratfordą, kuris sužinojo apie Menšikovo pastangas. Diplomatinėmis priemonėmis Lordas Stratfordas įtikino sultoną atmesti siūlomą sutartį, kuri grėsė nepriklausomybės praradimu. Netrukus po žlugusios Menšikovo misijos, caro armija įžengė į Moldovą ir Valakiją (Osmanų imperijos kunigaikštystes, kuriose Rusijai buvo pripažįstamos stačiatikių globos teisės), pasinaudojusi tuo pretekstu, kad sultonas nesugebėjo išspręsti ginčų dėl bažnyčių Šventojoje žemėje. Nikolajus tikėjosi, kad Europos didžiosios valstybės labai neprieštaraus dėl kelių kaimyninių Osmanų imperijos provincijų aneksijos, ypač atsižvelgiant į Rusijos vaidmenį malšinant 1848 m. revoliucijas.

Šaltiniai

Vikiteka: Krymo karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.315
Napoleon III, Pierre Milza, Perrin edition, 2004
John Sweetman, Crimean War, Essential Histories 2, Osprey Publishing, 2001, , p.89
Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317
Clive Pointing, The Crimean War: The Truth Behind the Myth, Chatto & Windus, London, 2004, , p.344
Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317
The Osprey Companion to Military History, R Cowley and G Parker (eds.), Osprey Publishing, 1996, , p.116
Dupuy and Dupuy The Encyclopedia of Military History, Macdonald and Jane’s, 1970, p.829 gives the following figure for the Russian casualties: 256,000 total, of which 128,000 battle casualties
Royle. The Books „Crimea“ and The Great crimean war"
Clive Pointing, The Crimean War: The Truth Behind the Myth, Chatto & Windus, London, 2004, , p.344 gives the number of Russian dead as 475,000 which is much too high, probably a result of confusing the number of dead and wounded with the number of dead
Зайончковский А. М. Восточная война 1853–1856. СПб:Полигон, 2002
Восточный вопрос. Энциклопедический Словарь Ф. А. Брокгауза и И. А. Ефрона

Šis straipsnis apie karą yra . Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.

[1] Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.315

[canalacademie.com-2] Napoleon III, Pierre Milza, Perrin edition, 2004

[autogenerated1-3] John Sweetman, Crimean War, Essential Histories 2, Osprey Publishing, 2001, , p.89

[4] Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317

[5] Clive Pointing, The Crimean War: The Truth Behind the Myth, Chatto & Windus, London, 2004, , p.344

[6] Военная Энциклопедия, М., Воениздат 1999, т.4, стр.317

[7] The Osprey Companion to Military History, R Cowley and G Parker (eds.), Osprey Publishing, 1996, , p.116

[8] Dupuy and Dupuy The Encyclopedia of Military History, Macdonald and Jane’s, 1970, p.829 gives the following figure for the Russian casualties: 256,000 total, of which 128,000 battle casualties

[9] Royle. The Books „Crimea“ and The Great crimean war"

[10] Clive Pointing, The Crimean War: The Truth Behind the Myth, Chatto & Windus, London, 2004, , p.344 gives the number of Russian dead as 475,000 which is much too high, probably a result of confusing the number of dead and wounded with the number of dead

[11] Зайончковский А. М. Восточная война 1853–1856. СПб:Полигон, 2002

[12] Восточный вопрос. Энциклопедический Словарь Ф. А. Брокгауза и И. А. Ефрона