Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Sardinijos karas

Napoleonas III prie Solferino

Data	1859 m. balandžio 27 d. – 1859 m. liepos 12 d.
Vieta	Lombardija
Rezultatas	Prancūzų ir sardiniečių pergalė Lombardija prijungta prie Prūsijos Savoja ir Nica prijungtos prie Prancūzijos

Konflikto šalys

Sardinijos karalystė

Prancūzija

Austrijos imperija

Vadovai ir kariniai vadai

Viktoras Emanuelis II

Napoleonas III

Pranciškus Juozapas I

Pajėgos

184,000

198,000

Nuostoliai

* 10,071 mirę

24,594 sužeisti

* 12,568 mirę

26,149 sužeisti

Sardinijos karas arba Antrasis Italijos Nepriklausomybės karas buvo vienas iš trijų . Karas 1859 m. vyko tarp Austrijos imperijos ir Pjemonto-Sardinijos karalystės, kurios sąjungininku buvo Prancūzija ir Napoleonas III. Austrijai pralaimėjus šį karą buvo sudarytos sąlygos Italijos suvienijimui.

Priešistorė

Po 1848 ir 1849 m. kovų ir revoliucijų Pjemonto-Sardinijos vyriausybė ėmė vykdyti reformas ir politinius bei karinius pasirengimus Italijos išlaisvinimo kovai atnaujinti. Šią politiką daugiausia formavo naujasis ministras pirmininkas Kamilas Kavūras.

Pjemontiečiai po savo pralaimėjimo austrams , suprato, kad negali be stiprių sąjungininkų nugalėti tokių didelių valstybių kaip Austrija. Dėl to Kamilas Kavūras pabandė užmegzti artimesnius ryšius su kitomis didžiosiomis Europos valstybėmis įsitraukdamas į Krymo karą. Taip jis sugebėjo atkreipti Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos vyriausybių, kurias laikė savo galimomis sąjungininkėmis prieš Austriją, dėmesį į Italijos klausimą.

Napoleonas III, stengdamasis išsilaikyti Prancūzijos soste, 1858 m. pasirašė su Sardinija slaptą sutartį, kuria Prancūzijai buvo pažadėta Savoja ir Nica, su sąlyga, kad prancūzai palaikys Sardiniją, jei pultų austrai. Sardinijos ministras Kavūras pradėjo energingai rengtis karui. 1859 m. balandžio mėn. Austrija įteikė Sardinijai ultimatumą, reikalaudama nusiginkluoti. Sardinija atsisakė.

Karo eiga

Balandžio 27 d. austrų kariuomenė peržengė Pjemonto sieną. Prancūzija turėjo apie 600 000 karių, Sardinija apie 86 000, o Austrija apie 675 000. Jėgos buvo lygios, tačiau vietos ir laiko sąlygos buvo palankesnės austrams. Austrams susitikus jungtinę italų ir pancūzų kariuomenę, prie kurios prisidėjo ir Garibaldžio savanoriai pirmosios stambios kautynės įvyko birželio 4 d. ties Madženta, kur austrai buvo sumušti. Napoleonas austrų nepersekiojo ir savo dėmesį nukreipė Milanui užimti, kas jam pavyko birželio 8 d. Po to, Napoleonas nusprendė žygiuoti paskui austrus. Abi pusės nieko nežinojo vieni apie kitus. Birželio 23-24 d. naktį, nenumanydami, kad juos skiria tik 5 km ir ryte nusprendę pakeisti vietą, abu priešininkai birželio 24 d. netikėtai susidūrė ties Solferinu. Čia įvyko pagrindinės kautynės, kuriose iš austrų pusės dalyvavo 120 000 karių, o iš sąjungininkų - 123 000. šiose atsitiktinėse kautynėse prancūzai veikė sumaniau: jie drąsiai puolė priešakinius punktus ir tinkamai panaudojo artileriją. Austrų kariuomenei pagrindinis kautynių smūgis teko pėstininkams, pajėgos į kautynes buvo įvedamos dalimi, vadai nerodė iniciatyvos. Austrai buvo sumušti ir pasitraukė.

Sulaukę pastiprinimo iš Prancūzijos, sąjungininkai turėjo daugiau karių nei austrai. Prancūzų laivynas ruošėsi pulti Veneciją ir austrų užnugaryje išlaipinti desantą, o Alpėse sėkmingai veikė Garibaldis. Austrijoje tuo tarpu kilo nepasitenkinimas Meternicho politika. Besirengiant puolimui Napoleonas netikėtai pasiūlė taiką, kuri liepos 12 d. buvo pasirašyta Vilafrankoje. Napoleonas pabūgo Prūsijos, kuri birželio 15 d. pradėjo rinkti savo kariuomenę prie Reino, be to pačioje Prancūzijoje pradėta bijotis kylančio italų nacionalinio judėjimo, kuris galėjo užgožti popiežių. 1859 m. lapkričio 10 d. Ciūriche buvo patvirtinta taikos sutartis, kuria Lombardija atiduota Sardinijos karalystei.

Vikiteka: Sardinijos karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga