Apačiai

Apačiai
Gyventojų skaičius	57 060
Populiacija šalyse	JAV
Kalba (-os)	Anglų, apačių
Giminingos etninės grupės	Atabaskai

Apačiai – bendras kelių Šiaurės Amerikos etninių gyventojų genčių pavadinimas. Šie vietiniai žmonės kalba pietų atapaskų (apačių) kalba ir yra lingvistiškai artimi atapaskams, gyvenantiems Aliaskoje ir Kanadoje. Anksčiau apačių gentys gyveno rytinėje Arizonoje, šiaurės vakarų Meksikoje, Naujoje Meksikoje, dalyje Teksaso ir Didžiųjų lygumų. Dabar apačių grupės gyvena Oklahomoje ir Teksase bei Arizonos ir Naujosios Meksikos rezervatuose. Daugelis apačių įsikūrę 65 000 km² ploto rezervate Keturių kampų valstijose JAV.

Anksčiau egzistavo nedidelė politinė sąjunga tarp apačių genčių, jos kalbėjo septyniomis skirtingomis kalbomis. Sąjungą sudarė navahai, vakarų apačiai, čirikavai, meskelerai, jikarilai, lipanai ir lygumų apačiai (dar vadinami Kajovos apačiais). Šiandien, kalbant apie apačius, jiems nebepriskiriami navahai. Tačiau navahų ir kitų apačių grupių kultūra ir kalba glaudžiai susijusios ir giminingos.

Kai kurie apačiai persikraustė į didžiuosius miestus. Didžiausios jų bendruomenės įsikūrusios Oklahoma Sityje, Kanzas Sityje, Finikse, Denveryje, San Diege ir Los Andžele. Kai kurie apačiai įsidarbino fermų ūkiuose ir persikėlė į agrokultūrinius regionus į pietų Kaliforniją, kur jų gyvena nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų.

Apačių gentys buvo labai karingos ir galingos, kariavusios su ispanais ir meksikiečiais ištisus amžius. Pirmieji apačių reidai Sonoros regione buvo užfiksuoti dar XVII amžiuje. JAV armija po daugelio susidūrimų juos vertino kaip smarkius karius ir įgudusius strategus .

Šiuolaikinės apačių grupės

Apačių gentys XVIII a. (WA – vakarų apačiai, N – navahai, Ch – čirikavai, M – meskelerai, J – jikarilai, L – lipanai, Pl – lygumų apačiai.

Šių dienų apačių pagrindinės gyvenamosios vietos.

Šių dienų apačių grupę sudaro jikarilai ir meskelerai iš Naujosios Meksikos, čirikavai iš Naujosios Meksikos ir Arizonos pasienio, vakarų apačiai iš Arizonos, lipanai iš pietvakarių Teksaso ir lygumų apačiai iš Oklahomos. Greičiausiai čia gyveno ir kitos apačių grupės, kurios nėra žinomos šiuolaikiniams antropologams ir istorikams.

Vakarų apačiai vieninteliai dabar tebegyvenantys Arizonoje. Apačių grupės gyvena keliuose rezervatuose, atskiros gentys buvo įkurtos kartu. Vakarų apačiai gyvena Baltojo kalno apačių forto (ang. Fort Apache White Moutain), San Karlo, Javapajų-apačių, Tonto-apačių ir Makdouvelo mohavų-apačių forto (ang. Fort McDowell Mohave-Apache) rezervatuose. Dalis vakarų apačių gyvena ir Javapajų-Preskoto ((ang. Yavapai-Prescott) rezervate bei už rezervato ribų Arizonoje ir visoje JAV teritorijoje. Baltojo kalno apačių giminė gyvena rytinėje centrinės Arizonos dalyje, 312 km į šiaurės rytus nuo Finikso. Tonto-apačių rezervatas buvo įkurtas 1972 metais netoli Paisono Arizonos rytuose. Įsikūręs 344 000 m² plote į šiaurės rytus nuo Fikinkso , kuriame gyvena apie 100 giminės narių. Giminei priklauso kazino. Javapajų-apačių rezervate, kuris yra į pietvakarius nuo Flagstafo Arizonoje, be apačių gyvena ir . Čia yra Verde stovykla, lankytojų centras, kur sausio pabaigoje vyksta Išėjimo dienos minėjimas su istoriniais vaidinimais ir šventė.

Čirikavai po to, kai nebebuvo laikomi belaisviais, pasidalino į dvi grupes. Vieni persikraustė į meskelerų rezervatus ir kartu su lipanais buvo įtraukti į didesnę meskelerų politinę grupę. Kiti čirikavai liko Oklahomoje ir sudarė Silo forto apačių giminę (ang. Fort Sill Apache Tribe).

Meskelerai įsikūrę rezervate pietrytinėje Naujosios Meksikos dalyje, netoli istorinio Stantono forto. Jikarilai gyvena rezervacijose įsikūrusiose Rio Ariba ir Sandovalio apygardose Naujosios Meksikos šiaurės vakaruose. Lipanai, kurių belikę labai mažai, gyvena meskelerų rezervate. Kiti lipanai gyvena Teksase. Lygumų apačiai gyvena Oklahomoje, aplink Anadarko miestą.

Genčių vardai

Vardas

Žodis apačias (apache) vartojamas anglų ir ispanų kalbose, tačiau tiksli jo kilmė nežinoma. Patys apačiai nemėgsta, kai juos taip vadina ir save įvardinti vartoja žodį inde (Ende), kuris jų kalboje reiškia žmonės.

Meskeleras.

Pirmas žinomas pavadinimo „apačiai“ įrašas ispanų kalba priklauso Juanui de Onatei, padarytas 1598 metais. Labiausiai paplitusi teorija apie žodžio apačias kilmę teigia, kad jis kilęs nuo zuni kalbos žodžio apaču ir reiškia „priešas“ . Kita teorija aiškina, kad žodis kilęs iš javapajų žodžio pače, kuris reiškia žmonės. Tačiau šios teorijos kelia abejonių, nes ispanas Onate apačių pavadinimą vartojo dar prieš atrandant ispanams zunius ir javapajus. Dar manoma, kad kilmę galima aiškinti ispanišku žodžiu mapache, reiškiančiu meškėną.

Ispaniškas apibrėžimas „Apachu de Nabajo“ (Navajo), nusakantis žmones, gyvenusius Chama regione, į rytus nuo San Juanio upės, datuojamas 1620 metais. 1640 metais taip buvo vadinami pietiniai atapaskai nuo Chamos rytuose iki San Juanio vakaruose.

Vardų įvairovė

Daugelis istorinių apačių genčių pavadinimų yra užrašyti ne apačių ir sunkiai atitinka šiuolaikinių apačių genčių ir giminių pavadinimus. Kelis amžius daugelis ispanų, prancūzų ir anglų autorių neskyrė apačių ir kitų pusiau klajoklių, kurie nepriklausė apačiams, bet kirto tą pačią teritoriją. Dažniausiai gentis pavadindavo taip, kaip jas vadino ta gentis, su kuria autorius bendraudavo. Dėl to antropologai taiko skirtingus kriterijus įvardydami smulkias apačių gentis ir gimines ir tai ne visada sutampa su šiuolaikinių apačių skirstymu į gentis. Neretai gentys, kurios dabar gyvena Meksikoje iš vis nepriskiriamos apačiams. Be to apačiai patys labai skirtingai identifikuoja save, kas irgi apsunkina antropologų darbą.

Istorija

Kraustymasis į pietvakarius

Apačių ir navahų genčių grupių gyvenančių Šiaurės Amerikos pietvakariuose kalbos yra giminingos atapaskų kalboms. Kiti atapaskų kalba šnekantys žmonės gyvena nuo Aliaskos iki pat centrinės Kanados. Kai kurios grupės aptinkamos nuo šiaurvakarinės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantės iki šiaurinės Meksikos. Lingvistiniai panašumai leidžia manyti, kad navahai ir apačiai kažkada sudarė vieną .

Archeologiniai ir istoriniai liudijimai leidžia manyti, kad pietiniai atapaskai į Š. Amerikos pietvakarius atsikėlė apie 1000 –ius mūsų eros metus. Dėl klajokliško gyvenimo būdo sunku tiksliai nustatyti migracijos laiką. Apačių būstų nepatvarumas stipriai komplikuoja tyrinėjimus, nes sunku atsekti migracijos kelius. Taip pat po savęs jie palikdavo palyginus mažai įrankių ir daiktų. Greičiausiai klajokliai atsikėlė į plotus, kuriuose tuo metu negyveno jokios kitos kultūros atstovai. Kitos atapaskų grupės, galbūt tarp jų ir pietiniai atapaskai, įsisavino daugelio savo kaimynų technologijas ir pritaikė savo kultūrose. Todėl šiandien sunku nustatyti kur tiksliai gyveno pietiniai atapaskai prieš migraciją ir dar sunkiau identifikuoti jų kaip „pietinių atapaskų“ kultūrą.

Yra kelios teorijos aiškinančios pietinių atapaskų migraciją. Viena teigia, kad į pietvakarius jie atsikraustė iš Didžiųjų lygumų. XVI a. pradžioje mobilios jų grupės gyveno palapinėse, medžiojo bizonus ir kitus žvėris, naudojo šunis savo mantos gabenimui. Tai paliudija nemažas ispanų įrašų skaičius didelėje teritorijoje XVI a.

Francisko Koronado ekspedicija 1540-1542 m.

1541 metais Francisco Koronado, keliaudamas lygumomis į rytus nuo Pueblų regiono, vadino juos „šunų klajokliais“. Jis rašė:

Po septyniolikos dienų kelionės, aš pasiekiau indėnų, sekusių tuos galvijus (bizonus), rančias. Šie vietiniai vadinami Kverechos. Jie nedirba žemės, tačiau valgo žalią mėsą ir geria nužudytų galvijų kraują. Aprangai jie naudoja galvijų odą, kuria rengiasi visi šių žemių žmonės, jie turi puikiai sukonstruotas palapines, pagamintas iš apdirbtų karvių odų, kuriose jie gyvena ir kurias pasiima su savimi kai seka paskui galvijus. Jie turi šunis, kurie tempia jų palapines, kartis ir mantą.

Lygumų šunis ispanai apibūdino kaip baltus, su juodomis dėmėmis ir „ne didesnius kaip vandens spanieliai“. Lygumų šunys buvo kiek mažesni nei šiuolaikinių kanadiečių naudojami kinkomieji šunys. Šiuolaikiniai eksperimentai nustatė, kad tokie šunys galėjo patempti apie 20 kg ilgose kelionėse ir judėdavo apie 3–8 km/val. greičiu . Ši migracijos teorija apačius sieja su Dismal upės aspektu (ang. Dismal River aspect), kultūra žinoma iš keramikos dirbinių ir namų liekanų archeologų rastų Nebraskoje, rytiniame Kolorade ir vakarų Teksase, datuojamais 1675–1725 metais. Tačiau nepaisant to, kad pirmieji rašytiniai šaltiniai apie apačius istorikams leidžia spėti apie tam tikrą migraciją iš šiaurės šešioliktame amžiuje, archeologiniai tyrinėjimai rodo, kad jie lygumose gyveno gerokai prieš pirmuosius kontaktus su baltaisiais.

Kita teorija, aiškinanti migraciją į pietus, teigia, kad ji vyko per Uolinius kalnus, kol galiausiai baigėsi pietvakarių Amerikoje. Lygumų apačių kultūra vienintelė iš apačių grupės įtakota kitų lygumų kultūrų, tuo tarpu kitų apačių kultūros žymiai artimesnės atapaskų kultūrai. Be to, Hario Hoijerio (ang. Harry Hoijer) klasifikacija, kai lygumų apačių kalba priskiriama apačiams yra diskutuotina. Kas lyg ir patvirtina tokią migracijos teoriją.

Meskelerų tipi.

Kai ispanai pasiekė apačių gyvenamas žemes, prekyba tarp Pueblo žmonių ir pietinių atapaskų buvo nusistovėjusi. Pueblai kukurūzus ir medvilninius drabužius keitė į bizonų mėsą, odą ir medžiagą akmens įrankiams. Francisco Koronado matė žiemojančius lygumų žmones šalia pueblų nuolatinėse stovyklose. Apačiai greitai suprato arklių naudą ir išmoko jais naudotis. Be kita ko, pueblai, kurie buvo priversti dirbti ispanų misijų laukuose ir prižiūrėti jų medvilnės derlių, nedidelį daiktų perteklių mainydavo su savo kaimynais apačiais.

1540 metais Francisko Koronado pranešė, kad šiuolaikinė Vakarų apačių teritorija yra negyvenama, nors kai kas ginčijo, kad jis jų tiesiog nematė. Kiti ispanai 1580 metais, pirmiausia paminėjo „Kverechos“, gyvenančius į vakarus nuo Grandės upės. Remdamiesi šiais šaltiniais, kai kurie mokslininkai darė prielaidą, kad apačiai į dabartines savo žemes pietvakariuose atsikėlė XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Kiti istorikai pažymi, kad Koronado taip pat pranešė, apie tai, kad jam su savo būriu atakavus pueblų gyvenvietes dažniausiai jų moterys ir vaikai jau buvo evakuoti, o kai kurios gyvenvietės jau buvo apleistos kai keliaujant aukštyn Grandės upe. Tai leidžia manyti, kad pusiau klajoklių pietinių atapaskų gentys žinojo iš anksto apie priešų pasirodymą ir ispanai paprasčiausiai jų nebepamatydavo. Archeologai yra aptikę gausių ir akivaizdžių įrodymų apie “proto-apačių” buvimą pietvakarinių kalnų zonoje XV a., o gal net ir gerokai anksčiau. Jų buvimas abiejuose lygumose ir kalnuotuose pietvakariuose rodo, kad egzistavo keli ankstyvosios migracijos keliai.

Konfliktas su Meksika ir JAV

Atvykus ispanams ir įsikūrus nedideliuose kaimuose per kelis amžius nusistovėjo tam tikras santykių su indėnų būriais modelis. Abi pusės tarpusavyje prekiavo ir viena kitą apiplėšinėjo. To laikmečio įrašai rodo, kad tarpusavio santykiai priklausė nuo konkretaus kaimelio ir konkretaus būrio, kurie tarpusavyje bendraudavo ar kariaudavo. Pavyzdžiui, vienas apačių būrys galėjo draugauti su vienu ispanų kaimu ir apiplėšinėti kitą. Kai kildavo karas tarp dviejų indėnų būrių, ispanai nusiųsdavo kareivius ir po mūšio abi pusės turėjo parodyti „susitarimo ženklus“ ir abi pusės keliaudavo namo. Tokie tradiciniai ir kartais klastingi santykiai tęsėsi ir po to kai Meksika tapo nepriklausoma 1821 metais. 1835 m. Meksikos vyriausybė ėmė mokėti pinigus už apačių skalpus, tačiau net ir po to kai kurie būriai vis dar prekiavo su kai kuriais baltųjų kaimais. Kai 1837 m. dėl atlygio už skalpą buvo nužudytas Mimbreno apačių lyderis Chuanas Chose Kompas, faktiniu vadu ir karo vadu tapo Mangas Koloradas. Jis ėmė rengti atsakomuosius reidus prieš meksikiečius.

Kilus karui tarp JAV ir Meksikos, daugelis apačių būrių leido JAV kareiviams laisvai kirsti jų teritoriją. Kai 1846 m. JAV įsitvirtino Meksikai priklausiusiose teritorijose, Mangas Koloradas pasirašė su ja taikos sutartį, pripažindamas ją kaip Meksikos žemių užkariautoją. Nerami taika tarp apačių ir dabar jau JAV piliečių truko iki 1860 metų, kai aukso ieškotojų antplūdis į Santa Ritos kalnus inicijavo konfliktą. Kartais šis periodas vadinamas “Apačių karais”.

Pagrindinis straipsnis – Apačių karai.

JAV rezervatų sistema nebuvo naudojama ispanų, meksikiečių ar kitų apačių kaimynų. Vyriausybė paskyrė genties atšakoms keturis rezervatus Naujosios Meksikos ir Arizonos apylinkėse, bet vos vienas kitas apačas panoro jose gyventi. Rezervatai dažniausiai buvo blogai administruojami, o būriai, kurie neturėjo jokių giminystės ryšių turėjo juose gyventi kartu. Taip pat juose nebuvo jokių kliūčių žmonėms ateiti ar išeiti iš rezervatų teritorijos. Šalia buvo įkurti kariniai fortai, kurių užduotis buvo surasti ir gražinti rezervatą palikusius apačių būrius. Rezervatų policija beveik ketvirtį amžiaus išlaikė apačių būrius rezervatų ribose.

Geronimo (dešinėje) ir jo kariai 1886 m.

Priverstinis iškraustymas

1875 m. Apie 1500 javapajų ir dilžio apačių iš Rio Verde indėnų rezervato buvo iškraustyti iš žemių, kurios indėnams JAV buvo pažadėjusi taikos susitarimu. Komisionierius L. E. Dudlis (L. E. Dudley) ir JAV armija privertė indėnus, jaunus ir senus, žiemą patvinusiomis upėmis, kalnų perėjomis ir siaurais tarpekliais keliauti į San Karlo indėnų agentūrą už 290 kilometrų. Šios kelionės metu žuvo keli šimtai žmonių. Šie indėnai internuoti išbuvo 25 metus, kai baltieji naujakuriai savinosi jų žemes. Kai buvo paleisti, tik apie 200 iš jų galėjo grįžti į savo žemes.

Pralaimėjimas

Daugelis šios eros Amerikos istorikų teigia, kad apačiai buvo nugalėti kai 5000 kareivių privertė pasiduoti Geronimo grupę, kurią sudarė apie 30-50 vyrų, moterų ir vaikų, 1886 metais. Šis būrys ir čirikavų skautai, kurie juos susekė, buvo nusiųstas kariniam įkalinimui Floridoje, o vėliau į Silo fortą, Oklahomoje.

Po karo, apačių vaikai buvo priverstinai imami baltųjų amerikiečių adaptacijos programoms.

Ikirezervatinė kultūra

Apačių portretai.

Socialinė organizacija

Visi apačiai gyvendavo „išplėstinėmis“ šeimomis, kur kiekviena atskira šeima turėdavo savo būstą. Išplėstinę šeimą sudarydavo vyras ir žmona, jų dar nesusituokę vaikai, jų ištekėjusios dukterys, tų dukterų vyrai ir ištekėjusių dukterų vaikai. Tokiu būdu, šeimų grupę jungė moteriška giminystės linija (matriarchalinis modelis) į kurią vyrai galėjo patekti po vedybų palikę savo tėvų šeimą. Kai duktė išteka, jai ir jos vyrui pastatomas naujas būstas. Tokiame kaime viršiausia buvo vyriausioji motina. Nors pas vakarų apačius taip pat buvo paplitęs matriarchatas, kartais vyriausias sūnus pasilikdavo kartu su žmona gyventi su savo tėvais. Visos gentys pripažino sororatines ir leviratines santuokas.

Visi apačių genties vyrai įvairiais lygmenimis vengė artimų žmonos giminaičių – tai ypač būdavo pastebima uošvienės ir žento atvejais. Skirtingose apačių grupėse šis vengimo lygmuo skirdavosi. Sudėtingiausia sistema buvo išplėtota čirikavų bendruomenėje, kur vyrai bendraudami su giminaičiais, kurių vengė, turėjo naudoti netiesioginę mandagią kalbą ir jiems buvo draudžiama būti šių giminaičių regėjimo lauke. Lygiai taip pat su juo elgdavosi jo moteriškos lyties čirikavų giminaitės.

Apačių nuotaka.

Kai kurios šeimos dirbdavo kartu vietinėse grupėse, kurios vykdydavo tam tikras ceremonijas, kartu prekiaudavo ir kariaudavo. Tokiai vietiniai grupei vadovavo vadas vyras, kuris turėjo didžiausią įtaką tarp grupės narių dėl savo reputacijos. Grupės vadas buvo artimiausias pagal savo socialinį vaidmenį lyderiui apačių kultūrose. Pareigos nebuvo paveldimos ir dažniausiai perimamos skirtingų šeimų narių. Vado įtakingumas buvo stiprus tiek, kiek jis buvo vertinamas – nei vienas grupės narys nebuvo verčiamas sekti vadą. Vakarų apačių gerai vertinamas vadas turėjo būti darbštus, dosnus, objektyvus, pakantus, sąžiningas ir iškalbus.

Daugelio apačių vietinės grupės susijungdavo į būrius. Būrių organizacija buvo stipresnė tarp čirikavų ir vakarų apačių, o tarp lipanų ir meskelerų ji buvo silpna. Navachų grupės į būrius nesibūrė greičiausiai dėl to, kad tai nebuvo palanku verčiantis avininkyste. Tačiau navachai turėjo organizuotas grupes, kurios buvo didesnės nei apačių išplėstinės šeimos, tačiau mažesnės nei vietinė grupė ar būrys.

Aukštesniame organizaciniame lygmenyje vakarų apačiai burdavosi į būrius, kuriuos Grenvilis Gudvinas (angl. Grenville Goodwin) pavadino grupėmis. Jis įvardino penkias vakarų apačių grupes: Šiaurės Tonto, Pietų Tonto, Cibekuje, San Karlos ir Baltųjų Kalnų. Jikarilų būriai sudarydavo moietes greičiausiai dėl šiaurrytinių pueblų įtakos. Be to, vakarų apačiai ir navahai turėjo motininių klanų sistemą, kurie toliau susiburdavo į fratres (greičiausiai darant įtaką rytų pueblams).

Genties samprata tarp apačių buvo menkai išvystyta ir buvo tiesiog priimta parodyti minimalų svetingumą ta pačia kalba kalbantiems, panašiai besirengiantiems ir panašių papročių žmonėms. Septynios apačių gentys nebuvo politiškai vieningos (nepaisant paplitusios nuomonės) ir neretai net buvo priešai vienos kitoms, pavyzdžiui, lipanai kovojo prieš meskelerus kartu su komančiais.

Giminystės sistemos

Apačių gentims buvo būdingos dvi skirtingos giminystės sistemos: čirikavų tipo ir jikarilų tipo. Čirikavų tipo sistema buvo pas čirikavus, meskelerus ir vakarų apačius, tačiau pastarųjų sistema kiek skyrėsi nuo abiejų ir buvo šiek tiek panaši į navahų sistemą.

Jikarilų sistema, kuri primena dakotų ir irokėzų giminystės sistemas, būdinga jikarilams, navahams, lipanams ir lygumų apačiams. Navahų sistema kiek skyrėsi ir turėjo panašumų su čirikavų sistema. Lipanų ir lygumų apačių sistemos buvo labai panašios.

Čirikavų sistema

Apačių vaikai 1880 m.

Čirikavai turėjo keturis skirtingus žodžius seneliams įvardinti: -chú  – močiutei iš motinos pusės, -tsúyé – seneliui iš motinos pusės, -chʼiné – močiutei iš tėvo pusės ir –nálé – seneliui iš tėvos pusės. Papildomai senelių broliai ir seserys vadinami tuo pačiu žodžiu; tokiu būdu, močiutė iš motinos pusės, močiutės iš motinos pusės seserys ir broliai vadinami –chú. Be to, senelių terminas yra abipusis, tai yra seneliai taip pat vadins savo anūkus pagal motinos arba tėvo liniją. Pavyzdžiui, kalbančiojo močiutė iš motinos pusės bus vadinama –chú ir ta pati močiutė kalbantijį taip pat vadins –chú.

Čirikavai neskiria atskiru giminystės terminu pusbrolių ir seserų nuo brolių ir seserų. Tokiu būdu tas pats žodis vartojamas broliui ir pusbroliui ar seseriai ir pusseserei įvardinti. Papildomai dar vartojamas terminas nusakyti kalbančiojo lyčiai (skirtingai nei lietuviški terminai brolis ir sesuo): -kʼis – tos pačios lyties brolis, sesuo ar pusbrolis, pusseserė ir –ląh – priešingos lyties. Tai reiškia, kad jei kalbantysis yra vyras, tai brolį jis vadins -kʼis, o seserį –ląh. Jei šnekantysis yra moteris, tai savo brolį vadins –ląh, o savo seserį -kʼis. Čirikavų santykiai su priešingos lyties broliais ir seserimis yra paremti dideliu santūrumu ir pagarba, o priešingos lyties pusbrolių ar pusseserių dažniausiai tiesiog vengdavo.

Dviem skirtingais žodžiais įvardinami tėvai, priklausomai nuo lyties: -mááʼ – motina ir –taa – tėvas. Taip pat du žodžiai nusako vaikus, priklausomai nuo lyties: -yáchʼeʼ – duktė ir -gheʼ – sūnus.

Tėvų broliai ir seserys identifikuojami kartu, nepriklausomai nuo lyties: -ghúyé – teta ar dėdė iš motinos pusės (motinos brolis ar sesuo), -deedééʼ – teta ar dėdė iš tėvo pusės (tėvo brolis ar sesuo). Šie terminai yra abipusiai kaip ir senelių bei anūkų terminai. Tai reiškia, kad -ghúyé taip pat galima pavadinti savo sūnėną ar dukterėčią.

Jikarilų sistema

Skirtingai nuo čirikavų sistemos, jikarilai seneliams įvardinti turi tik du žodžius skirtingoms lytims: -chóó – močiutė ir –tsóyéé – senelis. Nėra atskirų terminų motinos ar tėvo pusės seneliams. Šie terminai taip pat vartojami įvardinti senelių vaikams priklausomai nuo lyties. Tokiu būdu žodžiu –chóó vadinama močiutė ir jos seserys (tiek iš motinos, tiek iš tėvo pusės); žodžiu –tsóyéé vadinamas senelis ir jo broliai. Šie terminai nėra abipusiai. Yra tik vienas žodis, reiškiantis anūką, nepriklausomai nuo jo lyties” -tsóyí̱í̱.

Yra du žodžiai kiekvienam iš tėvų. Šie terminai taip pat vartoti įvardinant tėvų tos pačios lyties brolius ar seseris: -ʼnííh – motina arba teta (motinos sesuo), -kaʼéé – tėvas arba dėdė (tėvo brolis). Papildomai vartoti terminai nusakyti priešingos lyties dėdei ar tetai: -daʼá̱á̱ – dėdė iš motinos pusės (motinos brolis) ir –béjéé – teta iš tėvo pusės (tėvo sesuo).

Du terminai buvo vartojami broliams ir seserims. Jie taip pat vartoti priešingos lyties pusbroliams ar pusseserėms įvardinti: -kʼisé – tos pačios lyties brolis, sesuo ar pusbrolis, pusseserė (jei kalbantysis vyras, taip vadina brolius ir pusbrolius, jei kalbantysis moteris, taip vadina seseris ir pusseseres); -láh – priešingos lyties brolis, sesuo ar pusbrolis, pusseserė (jei kalbantysis vyras, taip vadina seserį ir pusseserę, jei kalbantysis moteris, taip vadina brolį ir pusbrolį). Taip pat yra dar trys terminai, besiremiantys kalbančiojo amžiumi: -ndádéé – vyresnioji sesuo, -´-naʼá̱á̱ – vyresnysis brolis, -shdá̱zha – jaunesnis brolis arba sesuo. Taip pat papildomai vartojami skirtingi žodžiai motinos brolių ir tėvų seserų vaikams įvardinti: -zeedń – tėvo sesers ar motinos brolio vaikas (tiek tos pačios, tiek priešingos lyties kalbančiajam), -iłnaaʼaash – vyriškos lyties tėvo sesers ar motinos brolio sūnus (vartojamas tik kalbant vyrams).

Tėvų vaikai įvardinami taip pat, kaip ir tos pačios lyties brolių ar seserų vaikai ar tos pačios lyties pusbrolių ar pusseserių vaikai: -zhácheʼe – duktė, tos pačios lyties kalbančiojo atžvilgiu brolio ar sesers duktė, -gheʼ – sūnus, tos pačios lyties brolio ar sesers sūnus. Yra atskiri terminai priešingos lyties kalbančiojo atžvilgiu brolio arba sesers vaikui: -daʼá̱á̱ – priešingos lyties brolio ar sesers duktė, -daʼ – priešingos lyties brolio ar sesers sūnus.

Gyvenamieji būstai

Apačių namo karkasas.

Čirikavų žiniuonio būstas.

Visi apačiai gyvendavo trijų tipų būstuose. Pirmasis – vigvamas, kurį naudojo gyvenantys lygumose. Antras būsto tipas – vikiupas, tam tikra lūšnelė, vigvamo rūšis. Šis namelis – tai apie 2,5 m aukščio medinis rėmas, sutvirtintas jukos pluoštais ir dengtas žolių krūmais. Šias lūšneles dažniausiai statydavosi apačiai, gyvenę kalnuose. Jei šeimos narys, gyvenęs lūšnelėje, miršta, ji sudeginama. Trečias būsto tipas – hoganas (angl. hogan), namelis iš žemių, kuriame karštu šiaurės Meksikos metų laiku puikiai laikydavosi vėsa. Tokį namuką statėsi ir navahai.

Žemiau antropologo Moriso Oplerio (Morris Olper) čirikavų namuko aprašymas:

„Namą, kuriame gyvendavo šeima, statydavo moterys. Tai paprastas apvalus, kupolo pavidalo krūmų namukas, kurio grindys buvo sulig žeme. Jis buvo apie dviejų metrų aukščio ties centru ir apie dviejų su puse metrų skersmens. Karkasui pastatyti buvo naudojamos ilgos nenudžiuvusios ąžuolų ar gluosnių šakos, kurias įbesdavo į žemę ar įkišdavo į specialiai iškastas duobutes. Šios šakos buvo išdėstytos apie 30 cm atstumu viena nuo kitos ir viršuje surištos jukos lapų pluoštu. Ant jų stogą dengdavo vietinių žolių (Andropogon gerardii ir Xerophyllum tenax) ryšuliais, surištais virvutėmis. Dūmų angą padarydavo virš centrinės laužavietės. Kailis, dengentis įėjimą buvo pakabintas ant skersinio. Į kurią pusę buvo lūšnelės anga neturėjo reikšmės. Apsaugai nuo lietaus ant viršaus buvo užmetamos kailių atplaišos. Lyjant, jei nebuvo reikalinga ugnis, net dūmų anga buvo uždengiama. Karštu, sausu oru didesnė stogo dangos dalis buvo nuimama. Tokiam namukui pastatyti prireikdavo apie trijų dienų. Toks būstas buvo šiltas ir komfortiškas, net ir sningant. Viduje buvo įrengtos lovos iš krūmų ir žolių paklodės, virš kurių buvo išskleisti rūbai…“

„Moterys buvo atsakingos ne tik už būsto vidaus įrengimą, bet ir už jo statybą, išlaikymą, remontą ir viską kas su būstu susiję. Jos rinkdavo žoles lovoms įrengti ir keisdavo jas kai šios suvysdavo ar sušlapdavo… Tačiau, anksčiau apačiai neturėjo nuolatinių namų, tad jos nesivargindavo su valymu.“

Maistas

Apačiai maistą gaudavo įvairiais būdais:

• medžiodami laukinius gyvūnus (bizonus, elnius ir kitus);
• rinkdami laukinius augalus;
• augindami naminius augalus;
• mainant su kaimynais naminius gyvulius ir žemės kultūrų produktus (ne tik prekiaujant, bet ir apiplėšinėjant);

Vakarų apačių dieta buvo sudaryta iš mėsos (35-40 proc.) ir augalinio maisto (60-65 proc.). Kadangi skirtingos apačių gentys gyveno kiek skirtingose gamtinėse sąlygose, tai turėjo įtakos ir jų mitybos skirtumams.

Medžioklė

Indėnai medžioja bizonus žiemą.

Medžioklė buvo vyrų reikalas, nors pasitaikydavo ir išimčių, priklausomai nuo medžiojamo gyvūno ir kultūros (pvz., lipanų moterys galėjo padėti medžiojant triušius, čirikavų berniukams taip pat buvo galima juos medžioti).

Prieš medžioklę dažniausiai vykdavo įmantrūs ritualai, tokie kaip pasninkavimas ir žiniuonio (ang. Medicine man) vedamos religinės apeigos prieš ir po medžioklės. Lipanų kultūroje elnią saugojo Kalnų dvasia, todėl buvo atliekamas šios dvasios pamaloninimo ritualas, kad elnio medžioklė būtų sėkminga. Žudant medžiojamus gyvūnus reikėjo laikytis tam tikrų religinių taisyklių (daugelis buvo aprašomos religiniuose pasakojimuose), kurios nurodydavo, kaip papjauti gyvūną, kaip melstis ir kaip tinkamai sunaikinti kaulus. Tarp pietų atapaskų buvo paplitusi sėkmingo grobio dalyba. Pavyzdžiui, tarp meskelerų iš medžiotojo, kuriam medžioklė buvo sėkminga, tikimasi, kad jis atiduos pusę savo grobio jį lydėjusiems kompanionams ir tiems, kuriems trūksta valgio stovykloje. Rūpinimasis kitais bendruomenės individais rodo didelį socialinį įsipareigojimą ir dosnumą. Taip buvo galima užsitarnauti pagarbą gentainių tarpe.

Labiausiai paplitęs ginklas iki europiečių invazijos buvo lankas su strėlėmis. Buvo naudojamos įvairios medžioklės taktikos. Vienu atveju maskavimuisi naudodavo gyvūnų galvas, o švilpimu viliodavo gyvūnus prieiti arčiau. Taip pat stengdavosi nuvarginti gyvūną – medžiotojai išsidėstydavo įvairiuose taškuose ir vienas nuo kito gindavo gyvūnus, kol šie pavargdavo. Panašiai elgdavosi ir stengdamiesi nuvaryti gyvūnus prie stataus šlaito, nuo kurio šie nukrisdavo.

Kai kurių gyvūnų valgymui galiojo tabu. Skirtingos gentys turėjo skirtingus tabu. Keletas labiausiai paplitusių pavyzdžių: lokiai, pekariai, kalakutai, žuvys, varlės, gyvatės, vabzdžiai, pelėdos, ir kojotai. Dviejų skirtingų tabu pavyzdys: juodasis lokys buvo lipanų maisto dalis (kaip ir bizonas, elnias ar antilopė), tačiau jikarilai niekada nevalgė lokių, nes laikė juos blogio gyvūnais. Kai kurie tabu buvo būdingi visam regionui – tokie, kaip žuvies nevalgymas, kuris buvo tabu visuose pietvakariuose, ar gyvačių laikymas blogio įsikūnijimu.

Vakarų apačiai elnius ir šakiaragius dažniausiai medžiodavo vėlyvą rudenį. Lapkričio mėnesį mėsą džiovindavo ir migruodavo į žiemines stovyklas Salto, Juodosios, Gilo ar net Kolorado upių slėniuose.

Čirikavai dažniausiai medžiodavo elnius ir šakiaragius. Be šių pagrindinių žvėrių, medžiojo amerikinius triušius (bet ne kiškius), oposumus, voveres, laukinius arklius ir mulus, elnius, pekarius, miškinius žiurkėnus.

Meskelerų svarbiausias medžiojamas gyvūnas buvo elnias. Taip pat medžiojo snieginius avinus, bizonus (tie, kurie gyveno arčiau lygumų), amerikinius triušius, elnius, arklius ir mulus, oposumus, šakiaragius ir miškinius žiurkėnus.

Pagrindiniai jikarilių medžiojami žvėrys – snieginis avinas, bizonas, elnias ir šakiaragis. Taip pat medžiojo bebrus, kiškius, burundukus, balandžius, jerubes, mulus, dygliakiaules, triušius, voveres, kalakutus ir miškinius žiurkėnus. Arklius valgydavo tik verčiami būtinybės. Audinių, pekarių, žebenkščių, laukinių kačių ir vilkų nevalgydavo, tačiau medžiodavo juos dėl tam tikrų kūno dalių, kurias naudodavo. Skunsus valgydavo tik visiškai kraštutiniais atvejais.

Lipanai maitindavosi daugiausia bizonų mėsa. Jų medžioklė trukdavo ištisas tris savaites rudenį bei po kelias dienas iki pat pavasario. Kitas svarbus medžiojamas gyvūnas buvo elnias. Gerdavo šviežią elnio kraują, kad būtų sveikesni. Taip pat medžiodavo bebrus, snieginius avinus, juoduosius lokius, antis, arklius, pumas, karvelius, prerijų šunis, šakiaragius, putpeles, triušius, voveres, kalakutus, vėžlius ir miškinius žiurkėnus.

Lygumų apačių dažniausiai medžiojami gyvūnai buvo bizonai ir elniai. Kiti medžiojami gyvūnai – barsukai, lokiai, bebrai, kojotai, vilkai, laukinės vištos, žąsys, arkliai, mulai, oposumai, ūdros, triušiai ir vėžliai.

Laukiniai augalai ir kiti maisto produktai

Apačių mergaitė su krepšiu, 1902 m.

Augalų rinkimas ir maisto gaminimas buvo moterų darbas. Vis dėlto, atliekant kai kuriuose darbus, pavyzdžiui, renkant sunkius agavos vainikus, vyrai padėdavo. Daugelis laukinių augalų buvo naudojami ne tik maistui, bet ir medicinoje bei religinėse apeigose. Kai kurie augalai buvo naudojami išskirtinai tik religiniuose ritualuose ir kaip vaistai.

Vakarų apačiai gegužės mėnesį rinkdavo agavos vaikinikus, kuriuos kepdavo ir džiovindavo. Birželio pabaigoje – liepos pradžioje rinkdavo didžiosios karnegijos, opuncijos ir lazduvių vaisius. Liepą ir rugpjūtį buvo renkami Prosobis genties (pupinių šeima) medžio ankštys, ispaniško durtuvo (jukų gentis) vaisiai ir emorio ąžuolo gilės. Vėlyvą rugsėjį augalų nerinkdavo, nes tuo metu visas dėmesys buvo skiriamas kultyvuojamiems pasėliams. Vėlyvą rudėnį rinkdavo kadagio uogas ir pinono pušų riešutus.

Pagrindinis čirikavų maistinis auglas buvo amerikinė agava. Čirikavai naudojo šio augalo vainiką (stiebagumbių pagrindą, jį kepdavo didelėse požeminėse orkaitėse ir džiovindavo saulėje) ir ūglius. Be agavų, buvo renkama daugybė kitų augalų, jų uogos, vaisiai ir kitos valgomos dalys – agaritos (Mahonia trifoliata) uogos, kadagių uogos, datilo jukos (Yucca baccata) vaisiai, paprikos, serbentai, gambelio ąžuolo gilės ir žievė (naudojo arbatai), įvairios daržovės, gudobelės vaisiai, balandos lapai, visžalių ąžuolų giles, akacijų ankštys, laukinės bulvės ir dar daug kitų augalų. Taip pat kopinėjo laukinių bičių medų.

Gausiai augančios agavos buvo ne mažiau svarbios ir meskelerų racionui, kurių vainikus rinkdavo vėlyvą pavasarį jiems pražydus. Taip pat rinko ir vartojo maistui giles, agaritos uogos, datilo jukos (Yucca baccata) vaisius, kaktusų vaisius, laukines bulves ir daugelį kitų meskelerų užimamoje teritorijoje augančių augalų, kurie nebuvo nuodingi.

Panašius augalus rinko ir kitos apačių gentys – jikarilai, lipanai. Kiek skyrėsi lygumų apačių augalų racionas. Jiems ne tokios svarbios buvo agavos.

Žemdirbystė

Naminių augalų auginimas skirtingose apačių grupėse labai skyrėsi. Daugiausia augalų augino navahai, kiek mažiau lipanai. Vakarų apačiai ir jikarilai žemdirbsyte vertėsi mažai, o čirikavai ir lygumų apačiai neaugino jokių pasėlių.

Prekyba ir plėšikavimas

Skirtingai nei europiečiai ar euroamerikiečiai, apačiai aiškiai skyrė plėšikavimus (siekiant naudos) nuo karo. Plėšikaujama buvo mažomis grupėmis, siekiant tam tikro ekonominio tikslo. Plėšikavimo metu būdavo papildomos maisto atsargos, parsigabenama tam tikrų reikalingų daiktų (ypač iš baltųjų). Karas buvo vykdomas didelėmis grupėmis siekiant tam tikros bausmės.

Prekyba taip pat buvo maisto produktų šaltinis. Savo medžioklės trofėjus, dažniausiai kailius, keisdavo į baltųjų ginklus, apyvokos įrankius ir kitus naudingus daiktus ar maistą.

Religija

Šokantys San Karlo apačiai.

Apačių padavimuose pasakojama apie du mitologinius herojus. Vienas yra iš saulės/ugnies, Priešų žudikas/Pabaisų žudikas, antrasis – iš vandens/mėnulio/griaustinio, Vandens sūnus/Gimęs iš vandens, kurie sunaikina padarus, kenkiančius žmonėms. Kituose padavimuose pasakojama apie slaptą kamuolio žaidimą, kurio metu geri ir blogi žvėrys sprendžia, ar pasaulis turi būti amžinoje tamsoje. Svarbią vietą padavimuose užima kojotas, triksteris (angl. trickster), kuriam dažniausiai būdingas nederamas elgesys (pvz., savo sesers vedimas ir panašiai). Navahai, vakarų apačiai, jikarilai ir lipanai turi savo atsiradimo istoriją, tačiau tokios neturi čirikavai ir meskelerai.

Kai kurie gyvūnai laikyti blogio įsikūnijimu ir galintys sukelti įvairias ligas: pelėdos, gyvatės, lokiai, kojotai.

Daugelis pietų atabaskų „dievų“ – tai personifikuotos gamtos jėgos, kurias žmonės naudoja savo tikslams per įvairius ritualus. Žemiau Basso pateiktas vakarų apačių diyí’ apibrėžimas:

Terminas diyí’ nusako vieną ar tam tikrą grupę nematomų jėgų, kurios kyla iš tam tikrų gyvūnų, augalų, mineralų, meteorologinių fenomenų ir mitologiniš būtybių, egzistuojančias vakarų apačių visatoje. Bet kurią iš įvairiausių jėgų gali įgyti ir žmogus, teisingai su ja elgdamasis gali naudoti įvairiems tikslams.

Šias ceremonijas išmanė žiniuoniai (šamanai), tačiau buvo įmanomas ir tiesioginis apsireiškimas individui. Ceremonijų atlikimas variavo skirtingose apačių kultūrose. Daugelį ceremonijų čirikavai ir meskelerai išmoko asmeninių religinių vizijų metu, o jikarilai ir vakarų apačiai turėjo standartizuotus ritualus. Mergaičių lytinio subrendimo (saulėtekio šokio), navachų giesmių, jikarilų ilgaamžiškumo, lygumų apačių įšventinimo ceremonijos turėjo nusistovėjusius ritualus ir buvo pagrindinės šventės apačių gentyse. Daugelyje ceremonijų buvo naudojamos kaukės, vaizduojančios religines dvasias. Navahams, vakarų apačiams ir jakariliams nemažą religinę reikšmę turėjo ir piešimas ant smėlio. Manoma, kad kaukių naudojimą ir piešimą ant smėlio apačiai perėmė iš pueblų kultūros.

Apačiai rengdavo daugybę ritualinių šokių, tokių kaip lietaus, derliaus nuėmimo ir sėjos, dvasių šokius. Daugelis jų buvo skirti maisto atsargoms praturtinti.

Išnašos

1. Census.gov Census 2000 PHC-T-18. American Indian and Alaska Native Tribes in the United States: 2000. 2000 (retrieved December 28, 2009)
2. Apache Indians Southwest 2006-10-07 iš Wayback Machine projekto.
3. Other Zuni words identifying specific Apache groups are wilacʔu•kʷe „White Mountain Apache“ and čišše•kʷe „San Carlos Apache“ (Newman, pp.32, 63, 65; de Reuse, p.385). reports that čišše•kʷe can also be used to refer to Apaches in general.
4. de Reuse, p.385
5. de Reuse, p.385
6. Cordell, p. 148
7. Henderson
8. Cordell, p.151
9. Opler 1983a, p.369
10. Basso 1983
11. Opler 1936b
12. All kinship terms in Apachean languages are inherently possessed, which means they must be preceded by a possessive prefix. This is signified by the preceding hyphen
13. Opler, 1941, pp.22-23, 385–386
14. Information on Apache subsistence are in Basso (1983: 467–470), Foster & McCollough (2001: 928–929), Opler (1936b: 205–210; 1941: 316–336, 354–375; 1983b: 412–413; 1983c: 431–432; 2001: 945–947), and Tiller (1983: 441–442).
15. Brugge, p.494
16. Landar
17. The name Mescalero is, in fact, derived from the word mescal, a reference to their use of this plant as food.
18. Opler 1983a, pp.368-369
19. Basso, 1969, p.30
20. Opler 1983a, pp.372-373

Bibliografija

• Basso, Keith H. (1969). Western Apache witchcraft. Anthroplogical papers of the University of Arizona (No. 15). Tucson: University of Arizona Press,
• Brugge, David M. (1968). Navajos in the Catholic Church Records of New Mexico 1694 - 1875. Window Rock, Arizona: Research Section, The Navajo Tribe. {{}}: Cite has empty unknown parameter: |coauthors= ()
• Brugge, David M. (1983). Navajo prehistory and history to 1850. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 489-501). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Cordell, Linda S. Ancient Pueblo Peoples. St. Remy Press and Smithsonian Institution, 1994. .
• Etulain, Richard W. New Mexican Lives: A Biographical History. University of New Mexico Center for the American West, University of New Mexico Press, 2002.
• Foster, Morris W; & McCollough, Martha. (2001). Plains Apache. In R. J. DeMallie (Ed.), Handbook of North American Indians: Plains (Vol. 13, pp. 926-939). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Goodwin, Greenville (1969) [1941]. The Social Organization of the Western Apache. Tucson, Arizona: University of Arizona Press. LCCN 76-75453.
• Gunnerson, James H. (1979). Southern Athapaskan archeology. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 9, pp. 162-169). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Haley, James L. Apaches: A History and Culture Portrait. University of Oklahoma Press, 1997. .
• Hammond, George P., & Rey, Agapito (Eds.). (1940). Narratives of the Coronado Expedition 1540–1542. Albuquerque: University of New Mexico Press.
• Henderson, Richard. (1994). Replicating dog travois travel on the northern plains. Plains Anthropologist, 39, 145-59.
• Hodge, F. W. (Ed.). (1907). Handbook of American Indians. Washington.
• Hoijer, Harry. (1938). The southern Athapaskan languages. American Anthropologist, 40 (1), 75-87.
• Hoijer, Harry. (1971). The position of the Apachean languages in the Athapaskan stock. In K. H. Basso & M. E. Opler (Eds.), Apachean culture history and ethnology (pp. 3-6). Anthropological papers of the University of Arizona (No. 21). Tucson: University of Arizona Press.
• Huld, Martin E. (1983). Athapaskan bears. International Journal of American Linguistics, 49 (2), 186–195.
• Krauss, Michael E. (1973). Na-Dene. In T. A. Sebeok (Ed.), Linguistics in North America (pp. 903-978). Current trends in linguistics (Vol. 10). The Hague: Mouton. (Reprinted 1976).
• Landar, Herbert J. (1960). The loss of Athapaskan words for fish in the Southwest. International Journal of American Linguistics, 26 (1), 75-77.
• Newman, Stanley. (1958). Zuni dictionary. Bloomington: Indiana University.
• Newman, Stanley. (1965). Zuni grammar. Albuquerque: University of New Mexico Press.
• Opler, Morris E. (1936a). A summary of Jicarilla Apache culture. American Anthropologist, 38 (2), 202–223.
• Opler, Morris E. (1936b). The kinship systems of the Southern Athapaskan-speaking tribes. American Anthropologist, 38 (4), 620–633.
• Opler, Morris E. (1941). An Apache life-way: The economic, social, and religious institutions of the Chiricahua Indians. Chicago: The University of Chicago Press.
• Opler, Morris E. (1975). Problems in Apachean cultural history, with special reference to the Lipan Apache. Anthropological Quarterly, 48 (3), 182–192.
• Opler, Morris E. (1983a). The Apachean culture pattern and its origins. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 368-392). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Opler, Morris E. (1983b). Chiricahua Apache. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 401-418). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Opler, Morris E. (1983c). Mescalero Apache. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 419-439). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Opler, Morris E. (2001). Lipan Apache. In R. J. DeMallie (Ed.), Handbook of North American Indians: Plains (Vol. 13, pp. 941-952). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Plog, Stephen. (1997). Ancient peoples of the American Southwest. London: Thames and London, LTD. .
• Reuse, Willem J., de. (1983). The Apachean culture pattern and its origins: Synonymy. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 385-392). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Schroeder, Albert H. (1963). Navajo and Apache relationships west of the Rio Grande. El Palacio, 70 (3), 5-23.
• Schroeder, Albert H. (1974a). A study of the Apache Indian: Parts 1-3. American Indian ethnology: Indians of the Southwest. New York: Garland.
• Schroeder, Albert H. (1974b). A study of the Apache Indian: Parts 4-5. American Indian ethnology: Indians of the Southwest. New York: Garland.
• Schroeder, Albert H. (1974c). The Jicarilla Apache. American Indian ethnology: Indians of the Southwest. New York: Garland.
• Sweeney, Edwin R. (1998). Mangas Coloradas: Chief of the Chiricahua Apaches. University of Oklahoma Press.
• Terrell, John Upton. (1972). Apache chronicle. World Publishing. .
• Tiller, Veronica E. (1983). Jicarilla Apache. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 440-461). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.
• Witherspoon, Gary. (1983). Navajo social organization. In A. Ortiz (Ed.), Handbook of North American Indians: Southwest (Vol. 10, pp. 524-535). Washington, D.C.: Smithsonian Institution.

Nuorodos

Vikiteka: Apačiai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Silo Forto apačių genties pirmininko Jeff Houser tinklalapis
• Kajovų-Komančių-Apačių Indėnų žemių projektas
• Apache Times 2008-11-03 iš Wayback Machine projekto. (San Karlas)
• Tonto Apačių gentis (Arizonos tarpgentinė taryba) 2004-12-10 iš Wayback Machine projekto.
• Javapajų-Apačių Nacija (Arizonos tarpgentinė taryba) 2003-08-19 iš Wayback Machine projekto.
• Baltųjų kalnų Apačių gentis (Arizonos tarpgentinė taryba) 2011-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• San Karlo Apačių gentis (Arizonos tarpgentinė taryba) 2004-12-10 iš Wayback Machine projekto.
• Oficialus Javapajų-Apačių Nacijos tinklalapis 2017-09-10 iš Wayback Machine projekto.
• Apačių kalbos pavyzdys
• Apačių mitai ir tekstai

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Straipsnis „Apačiai“ yra paskelbtas , taigi pripažintas vienu geriausių lietuviškosios Vikipedijos straipsnių. Jei matote, kaip pagerinti straipsnį nekenkiant prieš tai darytam darbui, visada prašome prisidėti.