Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Jaša Heifecas (1901 m. vasario 2 d. – 1987 m. gruodžio 11 d.) – pasaulinio garso smuikininkas, virtuozas, .

Jaša Heifecas buvo vienas garsiausių XX a. smuikininkų, dažnai vadinamas smuiko karaliumi arba XX a. Paganiniu. Pasižymėjęs išskirtiniu virtuoziškumu ir emocionalumu jis tapo atlikėjo idealu daugeliui pasaulio koncertų salių klausytojų. Pradėjęs savo gyvenimo kelią Vilniuje, šį miestą Jaša Heifecas išgarsino visame pasaulyje ir tapo vienu ryškiausių Lietuvos sostinės ambasadorių.

Vaikystė

Gimė Vilniuje. Sulaukęs vos trejų metų iš savo tėčio Ruvimo Heifeco gavo smuikelį ir buvo pradėtas mokyti groti. 1906 metais gabus vaikas priimamas į Vilniaus imperatoriškos rusų muzikos draugijos mokyklą, kur smuiką studijuoja pas mokinį . Nepaprastai spartus J. Heifeco kūrybinis brendimas leido jam greitai baigti mokyklą. Puikiai išlaikęs baigiamąjį egzaminą, muzikos mokyklą jis paliko sulaukęs vos aštuonerių metų. Pirmasis didelis viešas J. Heifeco pasirodymas įvyko Kaune, kur 1909 metų gegužės 2 d. jis griežė labdaringame koncerte. Spauda rašė: „mažametis smuikininkas Heifetzas sukėlė tikrą furorą. Jam tik aštuoneri; tai nuo žemės vos matomas, neseniai pradėjęs kalbėti vaikas, o jau drąsiai išeina į sceną ir griežia Mendelssohno koncertą, Sarasates fantaziją „Faustas“. Ir kaip griežia! Stryko štrichas drąsus, mažas strykas teisingai išdėstomas, atlikimas toks muzikalus, jog malonu klausytis. Publika žavėjosi talentingu berniuku ir tik skėsčiojo rankomis, iš kur toks fenomenas atsirado“. 1910 metais su šeima išvyko į Peterburgą, kur nemokamus mokslus direktoriaus Aleksandro Glazunovo dėka tęsė konservatorijoje pas Joanesą Nalbandianą, o vėliau pateko į legendinio pedagogo klasę.

Ankstyvoji karjera

J. Heifecas, studijų metais rodęs absoliučiai išskirtinį progresą, greitai tapo konservatorijos pažiba ir pradėjo koncertuoti po visą Rusijos imperiją. 1911 metais J. Heifecas debiutuoja Odesoje. Visi muzikos mylėtojai, norėję išgirsti jau legendomis palydimą vunderkindą, niekaip negalėjo tilpti į salę. Prie bilietų kasų netgi kilo peštynės dėl galimybės patekti į Jaschos pasirodymą.

Netrukus sekė koncertai Europoje, o 1913 metais jis pirmą kartą grojo su orkestru, atlikdamas P. Čaikovskio koncertą smuikui su Berlyno simfoniniu orkestru.

Būdamas dvylikos metų, jaunuolis labai įspūdingai atlikdavo P. Čaikovskio, H. V. Ernsto, M. Brucho koncertus, virtuozines N. Paganinio, P. Sarasatės, F. Kreislerio pjeses, taip pat filosofinės pajautos reikalaujančius J. S. Bacho kūrinius, stebindamas klausytojus ir garso sodrumu bei grožiu, frazavimo lankstumu, techniniu virtuoziškumu, griežimo lengvumu, skoningumu ir artistiškumu – tuo, ką savo mokiniams diegė L. Aueris.

Emigracija ir pasaulinis pripažinimas

1914 metais Europoje kilęs karas sukaustė muzikinį gyvenimą, J. Heifecas su tėvu grįžo į Peterburgą ir tęsė studijas bei koncertavo. 1915 metų vasarą, L. Auerio mokiniai lydimi profesoriaus koncertavo Norvegijoje. 1917 metų vasarą J. Heifecas sulaukė pasiūlymo vykti koncertams į Jungtines Amerikos Valstijas. Pasinaudoję galimybe ištrūkti iš karo kamuojamos Europos bei revoliucinėmis nuotaikomis gyvenančios Rusijos, Heifecai išsirengė į ilgą, du mėnesius trukusią kelionę, ir per Sibirą bei Japoniją galiausiai nuvyko į JAV.

Pirmasis Heifeco koncertas, prestižinėje New York'o „“ salėje 1917 m. spalio 27 d. susilaukė išskirtinio dėmesio ir labai entuziastingų vertinimų tiek iš publikos, tiek iš spaudos.

Po debiuto Niujorke J. Heifecas tapo vienas ryškiausių muzikantų pasaulyje. Prestižinės salės kvietė jį koncertuoti, o jo griežimą įrašinėjo garsiausios garso įrašų kompanijos. 1920 metais J. Heifecas pirmą kartą koncertavo Londone, 1921 m. po Australiją, 1923 m. jo smuikas buvo girdimas Azijos šalyse, kiek vėliau Lotynų Amerikoje ir Artimuosiuose Rytuose. 1925 metais Heifecas gavo Amerikos pilietybę ir liko gyventi šioje šalyje. Jo namais tapo Beverli Hilso miestas, Kalifornijoje, kur jis apsistojo iki pat gyvenimo pabaigos.

J. Heifecas grojo Stradivarijaus, smuikais. Draugavo su kompozitoriais broliais . Gastroliavo visame pasaulyje. 1959 metais grojo Jungtinių tautų organizacijos jubiliejiniame koncerte. Jo gimimo šimtmečiui pažymėti Vilniuje greta prezidentūros atidengta , surengtas pirmasis Tarptautinis J.Heifeco smuikininkų konkursas.

Šeimyninis gyvenimas

1928 metais Heifecas vedė nebyliojo kino žvaigždę Florens Vidor. Pora susilaukė dviejų vaikų – dukters Josefos ir sūnaus Roberto. Tėtis abu juos mokė groti smuiku, tačiau profesionaliais atlikėjais jie netapo. 1945 metais Jaša ir Florens išsiskyrė. Antrąjį kartą J. Heifecas vedė 1947 metais. Kartu savo antrąja žmona Franes Špygelberg jis susilaukė antrojo sūnaus, kurį pavadino Džosefu. Su antrąja žmona jis taip pat išsiskyrė – 1962 metais.