Smuikas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau . Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar .

Smuikas

Standartinis šiuolaikinis smuikas iš priekio ir šono
Hornbostel–Sachs klasifikacija	321.322-71 (sudėtinis chordofonas, garsas išgaunamas stryku)
Išsivystė	Ankstyvajame XVI a.
Garsų diapazonas
Susiję instrumentai
Altas – violončelė – kontrabosas
Muzikantai
Smuikininkų sąrašas (anglų k.)

Smuikas – styginis instrumentas turintis keturias stygas, suderintas kvintomis. Žemiausia styga yra G („sol“). Tai yra pats mažiausias ir aukščiausiai suderintas instrumentas, priklausantis smuiko šeimai. Šiai šeimai taip pat priklauso violončelė ir altas. Panašus gaubtas styginis kontrabosas praktiškai priklauso tai pačiai, bet šiek tiek atskirai violų šeimai. Žmogus, grojantis smuiku vadinamas smuikininku arba fidleriu.

Smuiko istorija

Stradivarijaus smuikas

Smuikas pasirodė šiaurės Italijoje ankstyvame XVI a. Manoma, kad pirmieji smuikų gamintojai sudėjo tris skirtingus to meto muzikinių instrumentų tipus: senovinį tristygį smuiką, naudotą nuo X a., Renesanso fidelį ir lyrą da braccio. Indijos ravanastroną irgi galima laikyti smuiko pirmtaku. Pirmasis tikslus instrumento apibrėžimas, aprašant ir jo skambesį, pasirodė Epitome musical rubrikoje Jambe de fer žurnale, išleistame Lione 1556-ais. Tuo laiku smuikas plito po Europą.

Pirmąjį „teisingą“ smuiką sukonstravo Andrea Amati XVI a. viduryje, vykdydamas Medici šeimos užsakymą. Jie norėjo, kad jis pagamintų instrumentą gatvės muzikantams, kuris skambėtų panašiai kaip liutnia, tuo metu labai populiari tarp . Smuikas netrukus tapo populiarus ir tarp gatvės muzikantų, ir tarp didikų, remiantis tuo, kad pats Prancūzijos karalius Karolis IX paprašė Amati pastatyti pilną orkestrą.

Seniausias išlikęs smuikas, kurio datą galima rasti viduje, yra „Karolis IX“ (Charles IX), pagamintas Andrea Amati Kremonoje 1564-ais. „Mesijas“ arba „Le Messie“ (taip pat žinomas kaip Salabue), kurį 1761 m. pagamino Antonijus Stradivarijus, išlieka pirmykščiu smuiku, kuris dar niekad nebuvo panaudotas. Dabar jis yra Oksfordo Ešmolio muziejuje. Žymiausi smuikadariai tarp vėlyvojo XVI a. ir XVIII a. buvo šie:

• Italų Amati šeima. Andrea Amati (1520-1578), Antonio Amati (1540-1608), Hieronymus (Girolamo) Amati (1561-1630), (1596-1684), Hieronymus Amati II (1649-1740)
• Italų Guarneri šeima. Andrea Guarneri (1626-1698), Pietro of Mantua (1655-1720), Giuseppe Guarneri (Joseph filius Andreae) (1666-1739), Pietro Guarneri (iš Venecijos) (1695-1762), ir Giuseppe (del Gesu) (1698-1744)
• Antonijus Stradivarijus iš Kremonos (1644-1737)
• Jakobas Stainer (1617-1683) iš Absamo Tirolyje.

XVIII a. atsirado ir keletas pakeitimų, daugiausia keičiant kaklelio alkūnės ilgį ir žemutinę bosinę dalį. Senųjų instrumentų matmenys pakito, taigi akivaizdžiai skiriasi ir tuo, kaip iš instrumento sklinda garsas ir atgarsis. Tačiau dabartinėje būklėje esantys instrumentai tarsi nurodo standartą smuiko garso ir meistriškumo tobulybei, ir visi pasaulio smuikų gamintojai stengiasi kurti tokius modelius, kurie būtų kaip įmanoma arčiau idealaus varianto.

Šiandien instrumentai iš smuikų „Aukso amžiaus“, ypač gamintų Stradivarijaus ir Guaneri del Gesu, yra labiausiai ieškomi smuikininkų ir kolekcionierių.

Konstrukcija

Smuiko dalys

Smuiko korpuso viršutinė dalis yra gaminama iš eglės, o šonai ir dugnas – iš klevo. Smuikas susideda iš elegantiško viršaus, klevo lapo formos briaunų ir atramos, korpuso, kaklelio, galvutės, tilto, grifo, garso dėžės, keturių stygų ir kitų įvairių detalių kaip smakro geldelė, pritvirtinta ant arba postygio kairėje. Jie palengvina smuiko laikymą (nors atrodo, kad muzikantas smuiką prilaiko kairiąja ranka, tačiau iš tikro jis laikomas smakru prispaustas prie raktikaulio (viršuje). Skiriamasis smuiko korpuso bruožas – „smėlio laikrodžio“ forma ir jo apačios ir išvirkštinis išlinkimas. Smėlio laikrodžio forma susideda iš viršutinės dalies, apatinės ir dviejų per smuiko „liemenį“ įgaubtų C dalių, suteikiančių įlinkiui išbaigtumo.

Smuiko „balsas“ priklauso nuo jo formos, medienos, iš kurios gaminamas smuikas, nuo korpuso storio ir nuo lako, apsaugančio paviršių. Lakas, o ypač mediena, su amžiumi gerėja, dėl ko negausių senųjų smuikų paklausa tik didėja.

Visoms dalims, kurios tik yra suklijuotos, buvo naudojami odos klijai, tradiciškai naudojama stipri, vandeniui atspari medžiaga, kuri yra reversinė, jei suklijuotas jungtis prireiktų išardyti. Silpnesni, atskiesti klijai dažniau naudojami viršui prie briaunos ir ramstukui prie postygio pritvirtinti, nes patobulinus smuiko sandarą šios dalys tapo kilnojamosios.

(dar vad. ūsu), įtaisytas apie elegantiško viršaus pakraščius, iš dalies apsaugo nuo įdaužimų, galinčių atsirasti ties kraštais. Jis taip pat leidžia viršui lengviau lenktis. Nupaišytas dirbtinis purflingas rodo, kad instrumentas yra prastesnės kokybės. Korpusas ir briaunos dažniausiai gaminamos iš klevo medienos, prie kurios dažnai taikoma dryžuota figūra, vadinama „liepsna“, „fidelio korpusu“ arba „tigro dryžiu“ (techniškai vadinama skersasluoksniu klevu).

Kaklelis irgi dažniausiai yra iš klevo kartu su liepsnos formos figūra, kuri derinasi su figūra, esančia ant korpuso. Jis siekia postygį, kuris dažniausiai gaminamas iš juodmedžio, bet kartais ir iš kitos medienos, nudažytos juodai. Juodmedžio mediena yra mėgstama dėl savo kietumo, grožio ir ilgaamžiškumo. Klevo kaklelis pats vienas nėra toks stiprus, kad atlaikytų stygų tempimą nesulinkęs ir neatsirėmęs į jungtį su postygiu. Kaklelio ir postygio forma nusako kaip lengva bus groti smuiku. Postygiai yra pažymėti tam tikra skersine linija ir turi mažą pailgą „kaušelį“ arba įgaubimą, šiek tiek daugiau išreiškiantį žemesnių stygų skambesį, ypač kai stygos iš žarnų ar sintetinės.

Kai kurie seni smuikai (ir kiti, kurių išvaizda senoviška) turi prijungtą galvutę, regimai priklijuotą tarp kojelių ir kaklelio. Dauguma senų autentiškų instrumentų kakleliai atsukti į šiek tiek padidintą alkūnę ir pailginti apie centimetrą. Kaklelio jungtis leidžia originalią galvutę laikyti Baroko stiliaus smuikuose, taip išreiškiant skirtumą nuo modernių darbų.

Tiltas – preciziškai išbaigtas klevo gabalėlis, formuojantis žemesnį stygų vibracijų dažnį ir perduoda stygų virpesius į smuiko korpusą. Viršutinė jo linija laiko stygas reikiamame aukštyje nuo postygio išlinkime ir leidžia kiekvienai skambėti atskirai, braukiant stryku. Garso dėžė arba „siela“, preciziškai prisitaiko tarp korpuso ir viršaus, po triguba tilto kojele ir perduoda tilto ir garso dėžės virpesius į instrumento korpusą.

Postygis patempia stygas į žemesnius smuiko dažnius, pasinaudodamas stygų pabaiga, kuri apsivynioja apie galinį kaištį, o jis pritaikytas į nusmailintą skylę apatinėje dalyje. Labai dažnai E akordas turi garso reguliavimo svertą, valdomą mažu sraigtu, pasukamu pirštais. Garso reguliavimo svertai gali būti taikomi ir kitoms stygoms, ypatingai besimokančio instrumente, ir kartais jos gali būti įtaisytos postygyje.

Galvutės gale, stygos užsivynioja ant reguliuojamųjų kojelių. Stygos dažnai turi spalvingą „šilko“ įvyniojimą abiejuose galuose, kad būtų galima atskirti ir kad nebūtų trinties į kojeles. Nusmailintos kojelės leidžia grojančiam padidinti arba sumažinti trintį, taikant atitinkamą spaudimą palei kojelių ašį, ją sukinėjant.

Stygos

Pirmykštės stygos buvo gaminamos iš avių žarnų, ištempiamos, išdžiovinamos ir susukamos. Šiuolaikinės stygos dabar gali būti padarytos iš gryno plieno, standaus plieno arba įvairių sintetinių priedų, maišytų su kitais metalais.

Smuikininkai nešiojasi pakaitinių stygų savo instrumentams, jei netyčia kuri styga nutrūktų. Stygos gana trumpaamžės – be objektyvių priežasčių (pvz., stygos vyniojimasis atrišus nuo susinešiojimo) smuikininkas taip pat keičia stygą, jei ji neišgauna „tikro“, be pašalinio trukdymo intonacijai garso, arba jei ji praranda reikalingą toną. Stygos amžius priklauso nuo to, kaip dažnai ir kaip daug smuikininkas groja.

Garsų diapazonas

Smuiko garsų , lyginant su šiuolaikiniu fortepijonu, apima nuo G akordo žemiau vidutinio C akordo iki aukštesnės natos nei šiuolaikiniame fortepijone. Vis dėlto aukštos natos dažnai išgaunamos natūralių arba dirbtinių harmonikų, dedant pirštus arti tilto ant aukščiausios stygos, gali skleisti nemalonų arba netikslų garsą.

Akustika

Išgaubta forma, medienos storis ir jo fizikinės savybės valdo smuiko garsą. Mazgų struktūros (nejudančios vietos), pagamintos, naudojant smėlį ar klijus, užšlakstytus ant lentelės, kartu su lentele vibruojančios tam tikrais dažniais, pavadintos „Chladni struktūromis“, dažnai smuikininkų naudojamos patikrinti darbui prieš parduodant instrumentą.

Dydžiai

Vaikai, kurie mokosi griežti, naudoja mažų dydžių smuikus: 3/4, 1/2. 1/4, 1/8, 1/10 ir 1/16. Kartais naudojamas net 1/32 dydžio instrumentas. 7/8 dydžio smuiką, kaip paskutinį, profesionalų instrumentą, bet retai tarpinį, kartais naudoja suaugę, esantys žemo ūgio.

Pilnas „normalaus dydžio“ arba 4/4 smuikas (be grifo) yra 35.6 cm (14 colių) arba mažesnių modelių iš XVII a. 3/4 smuiko ilgis – 33 cm (13 colių), o 1/2 dydžio – 30 cm (12 colių). Alto dydis nusakomas centimetrų ar colių ilgiu, nenaudojant dydžių numerių. Normalaus dydžio altas yra maždaug 40 cm (16 colių) ilgio.

Kai apibrėžiamas dydis vaikui, svarbiausia yra, kad vaikas, laikydamas instrumentą prieš kaklą, pasiektų galvutės galą. Kai kurie mokytojai mano, kad mokiniai gali laikyti didesnį smuiką, jeigu tik pasiekia galvutės galą ir mato savo pirštų galus, nors kiti rekomenduoja mažesnius dydžius, esą jie saugesni, kad galvutės galas baigtųsi ties mokinio riešu.

Derinimas

Smuikas derinamas įtempiant ar atleidžiant stygas sukynėmis, įtaisytomis smuiko galvutėje arba reguliuojant sraigtus postygyje. Visi smuikai turi sukynes; garso reguliavimo sraigtai neprivalomi. Dauguma sraigtų yra metaliniai ir judina svertą, prie kurio pritvirtintos stygos. Jie leidžia koreguoti garsus lengviau negu tai daroma sukynėmis.

Garso reguliavimo sraigtai paprastai naudojami su gryno metalo stygomis, kurias būtų sunku reguliuoti vien sukynėmis; jie nenaudojami stygoms, pagamintoms iš žarnų, kurios yra lankstesnės ir adekvačiai neatsako į mažus pakoregavimus sraigtais. Kai kurie smuikininkai, dažniausiai pradedantieji arba tie, kurie mėgsta metalines stygas, naudoja visus keturis sraigtus. Kiti naudoja sraigtą tik E stygai, kad apribotų įtampą, kuria sraigtai paveikia instrumento garsą.

Derinant smuiką, A styga suderinama standartiniu aukščiu (paprastai 440 Hz), naudojant arba reguliavimo prietaisą arba kitą instrumentą. (Akompanuojant suderintam instrumentui, pvz., fortepijonui arba akordeonui, smuikas derinamas pagal jį). Tada kitos stygos suderinamos grynųjų kvintų intervalais, braukiant stryku poromis. Truputį aukštesnis garsas gali būti derinamas solo grojimui, kad duotų šviesesnį tembrą; kita vertus, Baroko muzikoje kartais grojama žemais tonais, kad smuikas skambėtų švelniau, subtiliau. Po derinimo, instrumento tiltas gali būti tikrinamas, kad tiksliai stovėtų tiesiai per vidurį tarp f skylių vidinių įpjovų; sulenktas tiltas irgi gali paveikti gero smuiko garsą.

Smuikas derinamas pagal G-D-A-E akordus. Nors, pavyzdžiui, kai kurie lietuvių liaudies muzikantai smuiką derina natomis G E A E. Kiti derinimai dažniausiai sukuriami; pvz., G styga gali būti derinama kaip A. Klasikinėje muzikoje nestandartinis derinimas vadinamas scordatura; kai kuriuose folk stiliuose – „sukryžiuotu derinimu“. Vienas žinomiausių scordaturos pavyzdžių klasikinėje muzikoje yra Saint-Saëns Danse Macabre, kur viena smuiko styga E yra pažeminta, kad į kompoziciją įneštų baugaus disonanso.

Paprastai smuikai turi keturias stygas, bet būna ir tokių instrumentų, kurie turi ir penkias, šešias arba septynias. Papildomos stygos tokiuose smuikuose dažniausiai yra žemesnio dažnio nei G akordas, šios stygos dažniausiai suderintos kaip C, F ar žemas B. Jeigu instrumento arba stygų ilgis nuo ramstuko iki tilto yra lygus standartiniam pilnos gamos smuikui (mažiau nei 33 cm), tuomet jis atitinkamai gali vadintis smuiku. Panašūs instrumentai būna ilgesni, bet jau turėtų būti vadinami altais. Smuikai su penkiomis ir daugiau stygų naudojami džiaze arba folkloro muzikoje.

Strykai

Strykas

Grojant smuiku griežiama stryku, kurį sudaro lazdelės su arklio plaukų vadele, įtempta tarp kilpos ir antgalio abiejuose galuose. Tipiškas smuiko stryko ilgis 74,5 cm (29 coliai), svoris – 60 g. Alto strykai gali būti maždaug 5 mm trumpesni ir 10 g sunkesni.

Kilpos gale, sraigtas įtempia arba atlaisvina siūlelį. Toliau nuo kilpelės, odinė buka pagalvėlė ir apvija apsaugo stryką ir smuikininkui pagerina jo laikymą. Apvija gali būti laidas, šilkas arba banginio ūsas (dabar imituojamas iš geltono ir juodo plastiko). Kai kuriuose mokinių strykuose (pagaminti iš gryno stiklo pluošto) apvijai ir laikymui pakeisti plastikiniai tuščiaviduriai velenai.

Stryko siūlelis dažniausiai paimamas iš „balto“ (šiaip jau – pilko) arklio, nors pigesni strykai gali turėti ir sintetinio pluošto siūlelį. Reta trintis į kanifoliją verčia siūlelį trūkčiojančiai kibti į stygas, taip sukeldama . Lazdelė dažniausiai gaminama iš Brazilijos medienos, nors lazdelė, pagaminta iš šio tipo medienos, kuri yra rinktinė (ir brangesnė), priskiriama pernambuko medienos gaminiui (nes abi rūšys iš tos pačios medienos rūšies). Kai kurie mokinių strykai pagaminti ir stiklo pluošto. Naujausiais pakeitimais, dabar jau galima naudoti iš anglies pluoštą lazdelei visuose meistriškumo lygiuose.

Griežimas smuiku

Teisinga smuiko laikymo padėtimi laikoma, kai smuikas yra po smakru, paremtas kairiuoju petimi į peties atramą. Ši praktika vyrauja Indijos kultūrose (Karnatų ir Hindustano), kur smuikininkai groja atsisėdę ant grindų ir pasideda instrumento galvutę ant pėdų krašto. Stygas jie brauko skersai (arco) arba, kitu būdu, timpčioja jas (pizzicato). Kairė ranka reguliuoja stygos skambėjimo ilgį, paliečiant ją pirštų galais grife ir taip išgaunant skirtingus garsus.

Kairė ranka ir garsų išgavimas

Kairės rankos pirštų padėties nesąlygoja instrumento ladai; atlikėjai patys turi žinoti, kur užspausti stygą konkrečioje vietoje, kad išgautų teisingą garsą. Gera intonacija pasiekiama daug praktikuojantis.

Pradedantieji dažnai priklauso nuo juostelių uždėtų ant grifo kelete vietų, kad pažymėtų konkrečias vietas, kur reikia padėti pirštą, bet mokytojai pataria jiems kuo greičiau išmokti groti be juostelių, kad mokiniai darytų pažangą. Kita žymėjimų technika besinaudojantys paprasčiausiai pažymi taškus kanceliarine korekcijos priemone, kuri po ilgos praktikos nusitrina.

Pirštai tradiciškai sunumeruoti nuo 1 (smiliaus) iki 4 (mažojo pirštelio). Ypač smuiko kursuose, skaičiai virš natų parodo, kuriuo pirštu užspausti stygą, pažymint „O“ kaip neliečiamą stygą, kurios nereikia užspausti. Lentelė dešinei rankai rodo natų išsidėstymą iš pirmos pozicijos.

Kairės rankos piršto vieta priklauso nuo klausos ir rankų, ne nuo žiūrėjimo. Taip yra dėl to, kad pirštų užspaudimo vietos turi stiprius akustinius ir lytėjimo komponentus; grojant žiūrėti reikia minimaliai. Nata (neparodyta lentelėje), prie kurios intervalas priartėja arčiau negu pirštai, tonu kyla nuo ramstuko. Faktiškai, nuo tada, kai stygų ilgis tarp piršto ir tilto ir tono aukštis, ar dažnis, yra atvirkščiai proporcingi, atstumas tarp dviejų natų yra pakeltas oktava. Geltonos juostelės ant lentelės kraštų pažymi tris pagrindines pirštų padėtis pradedantiesiems, 1-am, 2-am ir 3-am pirštams.

Pozicijos

Kairės rankos pirštų padėtis nusakoma pagal „pozicijas“. Pirmoji pozicija, nuo kurios beveik visi pradeda (nors kai kurie pradeda ir nuo trečiosios), yra labiausiai paplitusi, mokantis groti styginiais. Žemiausia nata šioje pozicijoje yra G akordas; aukščiausia – grojama ketvirtuoju pirštu ant E stygos, skleidžianti B garsą, arba pustoniu aukščiau (dar vadinama „pailgintu arba temptu ketvirtuoju pirštu“) – C akordą, dviem oktavomis aukščiau standartinio C.

Atitraukus ranką nuo kaklelio, taip kad pirmasis pirštas užimtų antrojo piršto vietą, smuikininkas laiko pirštus antrojoje pozicijoje. Trečia pozicija vadinamas pirštų padėtis, kai pirmasis pirštas užima trečiojo piršto vietą ir t. t. Viršutinis smuiko diapazono limitas priklauso nuo meistriško smuikininko, kuris lengvai gali groti dviejose oktavose viena styga, ir keturiose oktavose, naudodamas „visą instrumentą“, nors atsižvelgiant į tai, kaip smuikininkas tobulėja ir kaip sugeba išnaudoti visą instrumento diapazoną, parodo, kad konkrečios pozicijos tampa nebeaktualios. Pozicijų skaitmenys naudojami žemesnių tonų pozicijoms ir tik metodikos vadovėliuose; todėl nėra įprasta išgirsti apie pozicijas, žemesnes nei penktoji. Žemiausia smuiko pozicija vadinama daline pozicija, kur pirmasis pirštas labai arti ramstuko, ši pozicija dažniausiai naudojama atliekant sudėtingą muziką arba kompoziciją, kur daug detonuojančių garsų.

Ta pati nata gali skambėti visiškai skirtingai, priklausomai nuo stygos, kuria ji bus pagrota. Kartais kompozitorius tiksliai nurodo stygą, kurią reikia užspausti, norint išgauti reikiamą tonaciją; visa tai muzikoje yra žymima, pvz., sul G reiškia grojimą G styga. Pvz., grojimas aukštame registre A, G ir D stygomis skleidžia charakteringai nenatūralų garsą, o grojimas per G stygos intervalo vidurį skleidžia sodrų garsą. Kita vertus, pozicijų keitimas dažniausiai naudojamas taktiniais sumetimais, kad būtų galima išgauti aukštesnes natas išvengiant stygų susikryžiavimo.

Laisvos stygos

Braukiant ar timpčiojant laisvąją stygą – t. y. neužspaustą stygą – išgaunamas visai kitoks garsas, nei užspaudus kitas stygas, nes styga ties ramstuku vibruoja laisviau nei po pirštu. Kitaip nei žemu G akordu (kurio kitaip nepagrosi), grojimas laisvomis stygomis vengtinas, jeigu tik kompozitorius jų neįtraukia į savo kūrinį, norėdamas gauti specialų efektą, arba pragrojamas greitu pasažu, kur stygų skambesys neišsiskiria. Laisvos stygos gali duoti aštresnį garsą (ypač E styga, skleidžianti metalinį toną), ir todėl, kad neįmanoma groti vibrato laisvąją styga, tokio grojimo muzikantai vengia, bent jau klasikinėje muzikoje. Grojimas laisvomis stygomis laikomas kaip neskoningas, jeigu autorius kūrinyje to nereikalauja.

Grojimas laisva styga tuo pat metu su užspaustąja gretimose stygose skleidžia ūžesį, panašų į dūdmaišio, dažnai kompozitorių naudojamą kaip folk muzikos imitaciją. Kartais dvi natos būna identiškos (pvz., užspaustoji A ant D stygos ir laisvoji A styga), skleidžiančios trumpą spengimą. Šitoks grojimas dar gali būti naudojamas kai reikia daugiau garso, ypatingai orkestruose.

Griežimas smuiku iš karto dviem stygomis ir burdonai

Griežiant smuiku dviem stygomis yra užspaudžiamos iš karto dvi stygos, ir per jas tuo pat metu braukiama stryku, išgaunant akordo dalį. Kartais reikalinga perkelti kairę ranką aukščiau, norint pasiekti abi natas vienu metu. Šalia skambant laisvajai stygai kartu su užspaustąja irgi galima išgauti tam tikrą garsą. Kartais toks griežimas dar vadinamas burdonu, nes burdono tonas gali būti ilgas skirtingų natų, grojamų gretimąja styga, pasažui. Trys ar keturios natos dar gali būti grojamos tuo pat metu (trigubu ar keturgubu užspaudimu), ir priklausomai nuo muzikos stiliaus, natos gali būti griežiamos tuo pat metu, kaip griežimas užspaudus dvi natas, taip išgaunant aukštesnes natas.

Vibrato

Vibrato – kairės rankos technika, kurios metu natos aukštis kinta pulsuojančiu ritmu. Kitoms rankos dalims esant užimtoms, stygos ilgis nežymiai reguliuojamas pirštų galiukais. Smuikininkai virpina stygą atitraukdami ranką atgal arba akordu žemiau nuo reikiamos natos, nes percepcija reikalauja aukščiausių akordų, grojant kintančiu garsu. Vibrato tik nežymiau paslepia detonuojantį garsą: kitaip tariant, vibrato – tik mažas pakaitalas gerai intonacijai. Vis dėlto, ladai ir kiti pratimai, norint išlavinti darbą su intonacija tipiškai grojami be vibrato, kad groti būtų lengviau. Studentus moko, kad net jei ir nepažymėtas, vibrato nėra fiktyvus ir netgi būtinas. Tai gali būti kliūtis mokiniams, norintiems groti klasikinio tipo kūrinius, kur vibrato mažas arba jo išvis nėra, kaip, pvz., Baroko muzika ir kiti smuiko muzikos stiliai.

Vibrato panaudojimas kompozicijoje priklauso nuo stiliaus ir skonio. Akustikos terminais, reikšmė, kurią vibrato suteikia garsui, turi skambėti, kaip obertono jungtis (arba garso spalva, tembras) ir tiesioginis garso projekcijos modelis pasikeičia kartu su garso aukščiu. Kai užspaudžiama styga skirtingose dalyse, ritminiu atžvilgiu, vibrato tviskėjimo arba gyvumo garsais sukuria gerai pagaminto smuiko įspūdį.

Harmonija

Lengvai pirštų galiukais spaudžiant stygą ant harmonikos taškų ir braukiant stryku arti tilto sukuriama harmonija. Vietoj normalaus sodraus tono girdimas nežymiai skambantis obertono aukštesnio registro akordas. Kiekvienas taškas yra visų stygų padalijime, pvz., pusiaukelėje arba vienoje trečiojoje stygos ilgio. Jautrus instrumentas skambės įvairiausiuose įmanomuose harmonikų taškuose per visą stygų ilgį.

muzikoje žymima mažyčiu ratu virš natos, kuris nurodo harmonikos aukštį. Harmonikos yra dviejų tipų: natūraliosios harmonikos ir dirbtinės (taip pat žinomos kaip netikrosios).

Natūraliosios harmonikos grojamos neužspaudžiant stygų. Laisvosios stygos aukštis vadinamas fundamentaliuoju dažniu. Harmonikos dar vadinami . Jie sutinkami sveikųjų skaičių pagrindų daugyboje, kuri vadinama pirmine harmonika. Antinė harmonika yra pirmasis obertonas, trečioji harmonika yra antrasis obertonas ir t. t. Antroji harmonika yra per stygos vidurį ir skamba viena oktava aukščiau nei stygos registras. Trečioji harmonika padalina stygą į tris, o ketvirtoji padalina į keturias dalis. Antrosios harmonikos garsas yra visų švariausias, nes tai yra bendras taškas, gerai skambantis su lyginėmis harmonikomis (4-ąja; 6-ąja ir t. t.). Trečiąją harmoniką (ir tolesnes nelygines harmonikas) groti sunkiau, nes jos dalina stygą į tris (ir kitas nelyginių skaičių) dalis ir neturi tiek daug bendrų taškų su kitomis harmonikomis.

Dirbtines harmonikas išgroti sunkiau nei natūraliąsias, nes grojant reikia užspausti dvi stygas vienu metu ir groti harmoniką užspaustosiomis natomis. Naudojant „oktavos rėmą“ – standartinį nuotolį tarp pirmojo ir ketvirtojo pirštų bet kurioje pozicijoje – ketvirtuoju pirštu vos liečiant stygą kvarta aukščiau nei užspaustoji styga, išgaunama ketvirtoji harmonika, dviem oktavom aukščiau užspaustos stygos. Piršto vieta ir užspaudimas, kaip ir stryko braukimo greitis, spaudimas ir garsinis taškas – visi yra būtini norint išgauti norimą harmonikos garsą. Pasunkinus užduotį, pasažuose iš skirtingų natų, grojamų dirbtinėse harmonikose, atstumas tarp spaudžiančio piršto ir harmonikos piršto turi nuolat keistis, nes atstumai tarp natų keičiasi pagal stygos ilgį.

„Harmonikos pirštas“ dar gali liesti ir mažoro terciją virš užspaustos natos (šešta harmonika) arba kvinta aukščiau (trečia harmonika). Šios harmonikos naudojamos nedažnai; dėl mažoro tercijos, harmonika negroja taip, kaip turėtų; dėl kvintos įtempimas didesnis negu smuikininkai išgali jį gerai išlaikyti.

Įmantrūs pasažai dirbtinėse harmonikose randami virtuoziško smuiko literatūroje, ypatingai XIX a. ir ankstyvame XX a. Du žinomi pavyzdžiai yra ištisa Vittorio Monti Csárdás sekcijoje ir Piotro Iljicho Čaikovskio Smuiko Koncerto trečiosios dalies pasažas link vidurio.

Dešinė ranka ir tembrai

Dešinė ranka ir strykas atsakingi už tono kokybę, ritmą, dinamiką, ir tam tikrus (bet ne visus) tembro pasikeitimus.

Griežimo technika

Svarbiausia braukymo stryku technikos dalis yra stryko laikymas. Paprastai jis laikomas sulenktu nykščiu vietoje tarp kilpos ir stryko apvijos. Kiti pirštai vienodai išsidėstę skersai stryko viršutinė dalies.

Smuikas skleidžia garsesnius tonus, greičiau braukiant ir paspaudžiant stygą. Šie du metodai netolygūs, nes jų metu išgaunami skirtingi tembrai; spaudžiant stygą skleidžiamas aštresnis, intensyvus garsas.

Tembrui įtakos turi ir tai, kur strykas perbraukia stygą. Braukimas arti tilto (sul ponticello) duoda intensyvesnį garsą, taip pažymėdamas aukštesnes harmonikas, o grojant stryku arti grifo pabaigos (sul tasto), išgaunamas rafinuotas, eterinis garsas, pabrėždamas fundamentalųjį dažnį. Dr. Suzuki apibūdino garso tašką kaip „Kraislerio magistralę“; kiti gali įvardyti skirtingus garsinius taškus kaip vieškelius toje magistralėje.

Įvairūs braukimo stryku metodai skleidžia skirtingas artikuliacijas. Yra daug griežimo technikų, leidžiančių metų metais smuikininkams, mokytojams ir orkestrams ieškoti įvairių sprendimų ir kurti suvienodintas technikas visai grupei.

Pizzicato

Nata, partitūroje pažymėta pizz. ( santrumpa), reiškia grojimą, timpčiojant stygą dešinės rankos pirštu (dažniausiai smiliumi). Kartais virtuozų solo partijose, kur stryką laikanti ranka užimta (arba kaip pasirodymo elementas), kairės rankos pizzicato bus žymimas su „+“ ženklu žemiau arba virš natos. Tada stygą patemps didysis pirštas, o žemiau esančiu bus reguliuojamas aukštis.

Col legno

Col legno žymėjimas (it. „su medžiu“) partitūroje reiškia stygų perbraukimą stryko lazdele, o ne plauku. Ši technika naudojama retai, o rezultatas yra duslus perkusinis garsas. Prasta smuikų sekcijos kokybė, grojant col legno panaudojama kai kuriose simfoninėse dalyse, pvz., Berliozo „Fantastinės simfonijos“ paskutinėje dalyje „Raganų šokis“. Kiti smuikininkai vis dėlto prieštarauja tokiam grojimo stiliui, sakydami, kad jis gali būti neišbaigtas ir sugadinti gero stryko vertę.

Sordina

Pridėjus prie smuiko tilto mažą metalinį, guminį ar medinį priedą, pavadintą „“, galima išgauti sodrų bei malonų garsą su kiek daugiau obertonų. Dalys, grojamos su sordina, žymimos cos sord., it. sordino – duslus. (Nurodymas groti normaliai, be sordinos, žymimas senza sord.) Galima pridėti ir didesnes metalines, gumines ar medines sordinas. Jos vadinamas „praktikavimosi sordinomis“ arba „viešbučio sordinomis“ ir naudojamos tik tam, kad prislopintų smuiko garsą repetuojant, pvz., viešbučio kambaryje. Tokios sordinos paprastai nenaudojamos atliekant kūrinius. Kiti kompozitoriai naudodavo sordinas, kad gautų specialų efektą, pvz., Lučiano Berio Sequenza VIII pabaiga smuiko solo partijai arba Dmitrijaus Šostakovičiaus Styginių Kvarteto Nr. 8 trečia ir penkta dalys.

Muzikos stiliai

Klasikinė muzika

Nuo Barokoepochos smuikas tapo vienas svarbiausių iš visų instrumentų klasikinėje muzikoje dėl keleto priežasčių. Smuiko tonacija išsiskiria iš visų instrumentų, todėl juo patogu vesti melodija. Patyrusio smuikininko rankose instrumentas tampa gyvas ir gali atlikti staigias ir sudėtingas natų sekvencijas.

Smuikai sudaro didelę orkestro dalį ir paprastai būna padalinti į dvi dalis, žinomas kaip pirmieji ir antrieji smuikai. Kompozitoriai dažnai priskiria melodiją vesti pirmiesiems, o antrieji sukuria harmoniją, akompanavimo struktūras arba melodiją oktava žemiau nei pirmieji smuikai. Styginių kvartetą sudaro pirmasis ir antrasis smuikai, altas ir violončelė, rečiau – kontrabosas.

Džiazas

Džiaze smuikas naudojamas kaip solinis instrumentas, nors šiaip jis šiame žanre – retenybė; jis retai derinamas su saksofonu, trimitu, fortepijonu ar gitara. Vis dėlto, jis puikiai tinka džiazo muzikoje ir dauguma atlikėjų teigiamai įvertina smuiko galimybes.

Anksčiausi išlikę džiazo pasirodymai, naudojant smuiką, atrasti XX a. pirmuose dešimtmečiuose. Pirmasis smuikininkas džiaze buvo Džo Venuti (Joe Venuti), geriausiai žinomas dėl bendradarbiavimo su gitaristu Edžiu Langu (Eddie Lang) 1920-ais. Nuo to laiko atsirado ir daugiau profesionalių improvizuojančių smuikininkų – Stuff Smith, Ray Perry, Ray Nance, Elek Bacsik, Claude „Fiddler“ Williams, Leroy Jenkins, Billy Bang, Mat Maneri, Malcolm Goldstein, Regina Carter, Jean-Luc Ponty.

Smuikai džiazo įrašuose taip pat sukuria orkestro foną.

Populiarioji muzika

Kol smuikas dar mažai buvo derinamas su gitara ir bosine gitara, pop muzikoje iškilo daug pradedančiųjų smuikininkų kaip Vanessa Mae, Bond, Linda Brava, Miri Ben-Ari, , Nigel Kennedy, Yellowcard, Dave Matthews Band with Boyd Tinsley, Arcade Fire, Jean-Luc Ponty, Camper Van Beethoven, Nickel Creek and The Who (jų 1971-ųjų dainos pabaigoje Baba O’Riley). Nepriklausomi atlikėjai, pvz., Final Fantasy ir Andriu Birdas (Andrew Bird) irgi buvo paakinti susidomėjimo instrumentu. Smuikas dalinai buvo naudojamas ir postroko žanre, grupių ir .

60-ųjų ir 70-ųjų Motown grupės populiariuose įrašuose dainų sandaroje styginiai užėmė didžiąją dalį. Ankstesniuose pop muzikos žanruose, atskirai nuo rokenrolo, vyravo tendencija panaudoti orkestrų muziką; toks pavyzdys gali būti JAV sentimentalių dainų atlikėjai kaip Bing Crosby.

Nuo 1970-ųjų dauguma pop muzikos stilių naudojo styginius, bet 1980-aisiai prasidėjus elektroninės muzikos erai jų vietą užėmė sintezuotos styginių sekcijos. Nuo XX a. pabaigos tikrieji styginiai vėl ėmė po truputį rastis pop kūriniuose.

Indijos ir Arabijos pop muzika tiesiog perpildyta smuikų garsų – tiek solo, tiek ansamblio pavidalu.

Kai kurios folk/viking metal grupės naudoja smuiką (pvz., ), o kitos turi ir nuolatinį smuikininką (pvz., ).

Viena daugiausiai įrašų parduodanti 1990-ųjų grupė , stipriai atskleidžia smuikininkės Šeron Kor (Sharon Corr) talentus. Smuikas nežymiai suderintas su airišku metaliniu švilpuku, airišku būgnu (bodhran) ir atlieka intro ir outro dalis jų keltiškose poproko dainose.

Smuiką naudoja lietuvių folkroko grupė Atalyja.

Indijos klasikinė muzika

Pietų Indijos klasikinei muzikai itin svarbus smuiko vaidmuo kompozicijose (Karnatakiškoji muzika). Spėjama, kad jis buvo įvestas Baluswamio Dikshitar. Iš pradžių naudotas tik kaip akompanuojantis instrumentas, vėliau smuikas tapo populiariu solo instrumentu to meto Indijos scenoje. Indijos smuiko piktograma yra sukurta Dr. L. Subramaniam, kuris išpopuliarino Karnatų smuiką visame pasaulyje. Dar keli žinomi smuikininkai buvo T. N. Krishnan, Kunnakudi Vaidhyanathan ir Lalgudi Jayaraman.

Smuikas taip pat svarbus instrumentas Indijos filmų muzikoje. Filmo garsinio takelio kūrėjai Ilayaraaja ir A. R. Rahman efektyviai panaudojo smuiką šiame žanre. V. S. Narasimhan vienas iš nenuginčijamai vadinamųjų smuiko virtuozų Pietų Indijos filmų industrijoje.

Folk muzika ir grojimas

Kaip ir daugelis kitų klasikinės muzikos instrumentų smuikas kilo iš tolimųjų protėvių, naudotų folk muzikoje. Pagal intensyvų plėtimosi periodą vėlyvajame Renesanse, daugiausia Italijoje, smuiko kokybė vis gerėjo (garso, tonacijos, gyvumo atžvilgiu) iki to, kad jis tapo ne tik vienu svarbiausių instrumentų muzikos mene, bet ir atskleidė liaudies muzikantų patrauklumą, paplitęs labai plačiai, kartais net išstumdamas senesniuosius styginius instrumentus. Etnomuzikologai pastebėjo šį reiškinį Europoje, Azijoje ir Amerikoje.

Daugumoje liaudies muzikos tradicijų, natos ne užrašytos, bet įsimenamos talentingų muzikų kartų ir perduodamos formaliai arba neformaliai.

Fidelis

Šnekamojoje kalboje (ypač JAV) smuikas kartais vadinamas fideliu (fiddle). Dažniausiai smuikas fideliu vadinamas tuomet, kai juo grojama tradicinė liaudies muzika. Tokie smuikai kartais derinami kitaip negu įprastiniai, siekiant palengvinti tam tikros rūšies muzikos grojimą.

Nėra jokių techninių skirtumų tarp smuiko ir fidelio, bet grodami fideliu, kai kurie atlikėjai keičia juos dėl įvairių priežasčių. Vienas pavyzdžių galėtų būti randamas JAV (pvz., blue – grass ir senųjų laikų muzikos) grojimas: šiuose stiliuose tiltas kartais nuleistas žemiau, kad išlaikytų tiesę. Taip lengviau groti iš karto užspaudus dvi arba tris natas ir nepatirti diskomforto.

MIDI

Tikro smuiko garsas gali būti modifikuojamas elektroniniu būdu su MIDI (angl. Musical Instrument Digital Interface – muzikinio instrumento skaitmeninis įtaisas) sistema, naudojant elektroninį sintezatorių. Po MIDI visi instrumentai yra sunumeruoti, vienas smuikas grojantis arco yra instrumentas #41, skaičiavimas prasideda nuo #1. Nors paprastas MIDI neleidžia atskirti viršutinių strykų nuo apatinių, įmanoma varijuoti tarp staccato ir legato nustatant akordų dažnio trukmes, kurias dauguma notacijų programų gali sutalpinti į MIDI formatą. Paprastas MIDI taip pat turi pastovų pizzicato bet ne kairės rankos pizzicato, bet kuriuo atveju, po MIDI, pizzicato yra realiausiai atitinkantis įprastą garsą.

Elektrinis smuikas

Elektrinis smuikas

Elektrinis smuikas yra smuikas, kuriame įdiegta elektrinės signalų išvestis ir paprastai būna specialiai sukonstruotas, pvz.:

• elektro – akustinis smuikas galintis išgauti tiek akustinį, tiek elektrinį signalus.
• elektrinis smuikas galintis groti tik elektriniais signalais.

Kad būtų geri kaip akustiniai instrumentai, elektro – akustiniai smuikai turi daug rezonuojančios korpuso dalies ir dažnai atrodo beveik panašiai arba tiesiog identiškai tikram smuikui ar fideliui. Jie nulakuoti, šviesių spalvų ir pagaminti iš medienos pakaitalų. Pirmieji, specialiai sukonstruoti, elektriniai smuikai pasirodė 1930-ais, jų autoriai Viktoras Pfeilas (Victor Pfeil), Oskaras Fyrlingas (Oskar Vierling), Džordžas Aizenbergas (George Eisenberg), Benžaminas Mysneris (Benjamin Miessner), Žordžas Bušo (George Beauchamp), Hugas Benioff ir Fredrėjus Kislingberis (Fredray Kislingbury). Pirmaisiais elektriniais smuikais daugiausia naudojosi džiazo ir pop muzikos atlikėjai.

Šaltiniai

1. Smuikas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 161-162 psl.

Nuorodos

Anglų kalba

• Smuiko anatomija
• Geometrinė smuiko konstrukcija
• Apie smuiką 2008-09-13 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Smuikas – vaizdinė ir garsinė medžiaga