Orkestras

Orkestras – didelis instrumentinis ansamblis. Siaurąja prasme tai ansamblis, kuriame yra kelios dešimtys styginiais, , pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais grojančių atlikėjų (pavyzdžiui, simfoninis orkestras). Plačiąja – bet kokios instrumentų sudėties didesnė atlikėjų grupė (, , džiazo orkestras).

Simfoninis orkestras ir choras

Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras

Istorija

Žodis orkestras kilo iš orchestra vadintos antikiniame teatre tarp aktorių ir žiūrovų buvusios erdvės, skirtos šokėjams ir chorui. XVIII a. orkestru pradėta vadinti didelė teatro muzikantų grupė, kurioje vyraudavo styginiai instrumentai: smuikai, altai, violončelės. Laikui bėgant pilnos sudėties orkestrai pradėti vadinti simfoniniais, o mažesni – , . Nuo XX a. orkestrais vadinami ir styginių instrumentų neturintys arba ne klasikinę muziką atliekantys ansambliai, pavyzdžiui, didesni džiazo arba populiariosios muzikos kolektyvai.

Sudėtis

Šiuolaikiniame pilnos sudėties orkestre groja apie 80–120 atlikėjų. Pagrindiniai instrumentai:

• Styginiai – smuikų, altai, violončelės, kontrabosai, arfos;
• Mediniai pučiamieji – fleitos, obojai, klarnetai, ;
• Variniai pučiamieji – valtornos, trimitai, trombonai, tūbos;
• Mušamieji – timpanai, trikampiai, , ksilofonas, ir kt.
• Klavišiniai – pianinas, vargonai.

Atlikėjai pagal instrumentus suskirstyti į grupes, paprastai turinčias savą hierarchinę struktūrą. Grupei vadovaujantis atlikėjas ne tik prižiūri kitus muzikantus, bet ir atlieka kūrinio solo partijas. Smuikų sekcijos „pirmasis smuikas“ vadinamas koncertmeisteriu. Visam orkestrui, išskyrus mažesnius, vadovauja dirigentas.

Repertuaras

Orkestrai dažniausiai atlieka klasikinę muziką, operų ir baletų partijas. Nuo XX a. orkestrai dažnai naudojami atliekant filmų garso takelius, kartais ir popmuzikos kūrinius.

Šaltiniai

1. John Shepherd. Continuum Encyclopedia of Popular Music of the World, Part 1: Performance and Production. Continuum International Publishing Group, 2003, p. 49