Azərbaycanca
Беларускі
Dansk
Deutsch
Española
Français
Indonesia
Italiana
日本語
Қазақ
Lietuvos
Nederlands
Português
Русский
සිංහල
แบบไทย
Türkçe
Українська
中國人
United State
Afrikaans
Vokietijos imperija (vok. Deutsches Kaiserreich, oficialiai Deutsches Reich), taip pat žinoma kaip Antrasis reichas (vok. Zweites Reich) – valstybė Europoje, gyvavusi nuo Vokietijos suvienijimo 1871 m. iki 1918 m., kai sosto atsisakė imperatorius Vilhelmas II. Vokietijos imperija buvo konstitucinė monarchija ir federacija, kurią sudarė monarchijos ir laisvieji miestai.
| Vokietijos imperija vok. Deutsches Reich | |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
| Himnas Vokietijos himnas | |||||||||||||||||||||
 | |||||||||||||||||||||
| Sostinė | Berlynas | ||||||||||||||||||||
| Kalbos | vokiečių | ||||||||||||||||||||
| Valdymo forma | Konstitucinė monarchija | ||||||||||||||||||||
| Imperatorius | |||||||||||||||||||||
| 1871–1888 | Vilhelmas I | ||||||||||||||||||||
| 1888 | Frydrichas III | ||||||||||||||||||||
| 1888–1918 | Vilhelmas II | ||||||||||||||||||||
| Kancleris | |||||||||||||||||||||
| 1871–1890 (pirmas) | Otas fon Bismarkas | ||||||||||||||||||||
| 1918 (paskutinis) | |||||||||||||||||||||
| Era | Pirmasis pasaulinis karas | ||||||||||||||||||||
| - Vokietijos suvienijimas | 1871 m. sausio 18 d. | ||||||||||||||||||||
| - I pasaulinio karo pradžia | 1914 m. liepos 28 d. | ||||||||||||||||||||
| - Vilhelmo II abdikacija | 1918 m. lapkričio 9 d. | ||||||||||||||||||||
| - Kompjeno paliaubos | 1918 m. lapkričio 11 d. | ||||||||||||||||||||
| Plotas | 540 766 km² | ||||||||||||||||||||
| Gyventojai | |||||||||||||||||||||
| - 1910 | 64 925 993 | ||||||||||||||||||||
| Valiuta | Markė | ||||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||||
Raida
Vokietijos vienijimasis
Vokietijos imperija suvienijo didžiumą Europoje buvusių vokiškų žemių. Dalis jų priklausė Šiaurės Vokietijos sąjungai, dalis Austrijai, dalis Danijai. Tokia teritorinė tvarka buvo įvesta 1815 m. Vienos kongrese, ir bet koks bandymas sujungti vokiečių žemes į vieną valstybę baigdavosi nesėkme, kaip kad 1830 m. bandymas. XIX a. antrojoje pusėje, stiprėjant nacionalizmui ir imperializmui, susidarė palankios sąlygos suvienyti susiskaldžiusias žemes. Šiam vienijimo procesui ėmė vadovauti Prūsija, buvusi galingiausia ir didžiausia iš visų vokiškų valstybių, tiksliau jos kancleris Otas fon Bismarkas. Vokietijos suvienijimas Prūsijai būtų išėjęs į naudą, nes mažos valstybėlės buvo suskaldžiusios jos teritoriją, kas trukdė prekybai, be to Rūro srityje, vakaruose, buvo daug akmens anglių išteklių, kurių reikėjo Prūsijos pramonei.
Tačiau susivienijimo idėja buvo nepriimtina Prancūzijai ir Austrijai, kurios tame įžvelgė grėsmę savo interesams. Prancūzija nenorėjo stiprios kaimynės rytuose, o Austrija, jau seniai varžiusis su Prūsija dėl įtakos vokiečių valstybėlėse – nenorėjo prarasti įtakos ir nusileisti Prūsijai.
Bismarkas pasiekė, kad Prūsija pradėtų su Austrija ir Prancūzija karą. Kiek vėliau prie austrų ir prancūzų prisidėjo Danija, kuriai priklausė Šlėzvigas-Holšteinas, o Vokietijos suvienijimo idėja grasino šių teritorijų vientisumui. Bismarkas karą prieš Daniją laimėjo sudaręs slaptą sutartį su austrais, o vėliau nugalėjo ir juos, išprovokavęs karą dėl „neteisingų karo grobio dalybų“.
Su Prancūzija Bismarkas karą išprovokavo „įžeidęs jos orumą“, atplėšė Elzaso ir Lotaringijos sritis ir primetė Prancūzijai mokėti reparacijas.
Sutriuškinęs priešininkus, Bismarkas lengvai į Prūsijos sudėtį įtraukė kitas vokiškas žemes, o joms būsimoje valstybėje pažadėjo autonomiją.
1871 m. sausio 18 d. suvienyta valstybė paskelbta Vokietijos imperija, kurios imperatoriumi tapo Prūsijos karalius Vilhelmas I, o reichskancleriu – Otas fon Bismarkas. 1871 m. balandžio 16 d. Reichstage buvo priimta Konstitucija, galutinai įtvirtinusi Prūsijos viešpatavimą Vokietijos imperijoje.
Laikotarpis iki Pirmojo pasaulinio karo
Nuo pat susivienijimo 1871 m. Vokietija kūrė savo karo pramonę ir armiją, kurios turėjo užtikrinti jai lengvas pergales puolant ar ginantis. Tačiau jai reikėjo ir sąjungininkų.
1882 m. , jau susitaikiusi su Austrija, Vokietija kartu su Italija susijungė į Trilypę sąjungą. Ši sąjunga suartino Vokietijos Hohencolernus ir Austrijos Habsburgus, be to garantavo šalims tarpusavio pagalbą karo atveju.
Šalyje, kaip ir visoje XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Europoje, vis labiau kilo nacionalizmas ir . Vokiečiai, turėdami mažiau kolonijų nei prancūzai ar britai, jautėsi esą apgauti ir negalintys vadintis didžiąja tauta. Todėl militaristinės – grobikiškos idėjos tapo ganėtinai populiarios, ypač dėl to, kad jas skatino vadovybė, norėdama atitraukti žmonių dėmesį nuo kitų problemų.
1907 m. susikūrus Antantei, Vokietijoje kilo dar didesnė militarizmo banga, karas laikytas būtinu dalyku išlyginti jėgas Europoje ir pasaulyje. Tikėtasi trumpo, bet pergalingo karo.
1914 m. prasidėjęs karas užtruko net 4 metus ir baigėsi Vokietijos pralaimėjimu.
Pirmasis pasaulinis karas
Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo 1914 m. Jo dingstimi tapo serbo Gavrilo Principo įvykdyta Austrijos sosto įpėdinio Pranciškaus Ferdinando žmogžudystė. Austrija užpuolė Serbiją, o Antantės šalys stojo ją ginti.
Vokietija kariavo Austrijos pusėje. Karo pradžioje jai sekėsi – užėmė didžiąją dalį Prancūzijos, pasistūmėjo į rytus kariaudama prieš Rusiją.
Tačiau karą vokiečiai pralaimėjo ir 1918 m. turėjo prašyti taikos.
Versalio taika ir Veimaro Respublika
Pirmasis pasaulinis karas baigėsi 1918 m. lapkritį. Pralaimėjusi Vokietija turėjo laukti sąjungininkų sprendimo dėl tolesnės savo ateities.
Kaizeris (imperatorius) Vilhelmas II pabėgo iš šalies į Nyderlandus, nes jau lapkritį kilo revoliucija, reikalavusi paliaubų. Todėl monarchija buvo panaikinta ir kilo respublikos idėjos. Besikuriantis Nacionalinis susirinkimas ir vyriausybė posėdžiavo Veimare, nes Berlyne revoliucija buvo daug radikalesnė, veikiama komunistinių jėgų. Veimare buvo priimta naujoji Konstitucija. Dėl šios priežasties 1918–1933 m. Vokietija dažnai vadinama Veimaro respublika. Veimaro vyriausybė nutarė priimti bet kokias taikos sąlygas.
Vokiečiai tikėjosi, kad sąjungininkai Vokietijos per daug griežtai nenubaus, tačiau išėjo kitaip.
Prancūzai, jausdami kerštą dėl Elzaso ir Lotaringijos praradimo 1871 m., siekė Vokietiją sužlugdyti taip, kad ji nebeatsigautų.
Britai ir amerikiečiai numatė švelnesnes taikos sąlygas. Galop susitarta, kad Vokietija turės mokėti sąjungininkams karo reparacijas, negalės turėti didelės armijos ir praras visas kolonijas. Veimaro Respublikos vyriausybė sutiko su šiomis sąlygomis. Reparacijos baigtos mokėti 2010 m. spalio 4 d.
Ekonominė ir politinė raida
Ekonomika
Susivienijusioje Vokietijoje bene didžiausią ekonominį potencialą turėjo Prūsija. Bismarkas ir kiti Vokietijos vadai suprato, kad reikia kelti šalies pramonės lygį, kad ji galėtų konkuruoti su kitomis Europos valstybėmis, pirmiausiai su Prancūzija, Didžiąją Britanija ir Rusija, taip pat su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis.
Vokietija jau XIX a. 9-ajame dešimtmetyje rimtai konkuravo su Anglija metalurgijos ir karybos pramonėje. Pasaulyje vokiška technika laikyta labai patikima. Auganti karybos pramonė kūrė daugiau darbo vietų, tačiau kartu buvo ir viena iš karą skatinusių priežasčių.
Pramonės darbininkai, skirtingai nei daugelyje kitų to meto valstybių, turėjo teisę gauti pašalpas ligos ar nelaimės darbe atveju. Vokietijoje sukurti ir jų teises saugoję socialinės saugos įstatymai, o tai didino gamybos našumą, nes patenkinti darbininkai retai keldavo streikus.
Taigi, ekonomikos lygis augo, didėjo konkurencija. Vokietija tapo viena iš ekonomiškai galingiausių to meto Europos valstybių. XIX a. pabaigoje ji nukariavo ir kolonijų kitose pasaulio dalyse, naudojosi tų kraštų gyventojų pigia darbo jėga bei gamtiniais ištekliais. Išaugusi ekonominė galia skatino vokiečių militarizmą, siekį turėti dar daugiau.
Politika
Kaip ir buvo žadėjęs anksčiau, Bismarkas suteikė į Vokietijos imperijos sudėtį įėjusioms valstybėms autonomiją. 39 šalys galėjo turėti savo vidaus įstatymus ir valdžią, visgi jos kartu turėjo būti pavaldžios Berlyno vyriausybei. Tokiu principu valdomos ir šiuolaikinės Vokietijos žemės.
Formaliai Vokietiją valdė imperatorius, tačiau absoliučios valdžios jis neturėjo. Šalia veikė Reichstagas, kurį rinko piliečiai. Reichstagas kurdavo įstatymų projektus ir siūlydavo juos vyriausybei. Imperatorius galėdavo vetuoti jam neįtikusį įstatymą.
Kolonijų politika
Kaip jau minėta, auganti Vokietijos pramonė reikalavo resursų. Gausu jų buvo ir pačioje Vokietijoje, tačiau politikai siūlė užgrobti svetimų žemių užjūryje.
XIX a. pabaigoje Vokietija nukariavo žemių Afrikoje ir Okeanijoje (Vokietijos Naujoji Gvinėja). Tačiau, palyginus su kitomis didžiosiomis to meto valstybėmis, kolonijų ji turėjo žymiai mažiau.
Vokietijos imperatoriai
- Vilhelmas I Hohencolernas, Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius (1871-1888 m.)
- Frydrichas III Hohencolernas, Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius (1888 m.)
- Vilhelmas II Hohencolernas, Prūsijos karalius ir Vokietijos imperatorius (1888-1918 m.)
Sandara
Pagal 1871 m. Vokietijos imperijos konstituciją imperiją sudarė 25 valstybės (Staaten). Šios valstybės buvo karalystės, didžiosios kunigaikštystės, hercogystės, kunigaikštystės, laisvieji Hanzos miestai. Laisvųjų miestų valdymas turėjo respublikos formą, nors pati imperija ir daugumos jos valstybių buvo monarchijomis. Didžiausia į imperiją įėjusia valstybe buvo Prūsija, kurios teritorija sudarė dvi trečiąsias imperijos teritorijos.
Dalis imperiją sudariusių valstybių suverenumą įgavo panaikinus Šventąją Romos imperiją, nors de facto buvo suvereniomis nuo XVII a. vidurio. Kitos suvereniomis valstybėmis tapo po Vienos Kongreso 1815 m. Šių valstybių teritorijos dažnai nebuvo vientisos, jas galėjo sudaryti keletas dalių, pvz., dėl kažkada įvykusių žemių įsigijimų ar valdančiosioms šeimoms pasidalinus žemes tarpusavyje. Kai kurios buvusios valstybės, pvz., Hanoveris, buvo panaikintos ir aneksuotos Prūsijos po 1866 m. karo.
Visos imperiją sudariusios valstybės galėjo savarankiškai tvarkyti vidaus politiką. Reicho parlamentas buvo vienerių rūmų, tačiau dar buvo sąjunginė taryba - Bundesratas. Reichstago sprendimai veikė tik juos patvirtinus Bundesratui. Visos Vokietijos imperijos narės siuntė atstovus į Bundesratą ir per rinkimus vienmandatėse apygardose į imperijos parlamentą Reichstagą.
Imperijos valstybės buvo:
- Karalystės:
- Bavarijos karalystė
- Prūsijos karalystė (dalinama į provincijas)
- Didžiosios kunigaikštystės:
- Hercogystės (Herzogtum):
- Kunigaikštystės (Fürstentum):
- Laisvieji miestai:
Dar buvo imperatoriškoji teritorija Elzasas-Lotaringija
Pirmojo pasaulinio karo metais imperijos satelitinėmis valstybėmis buvo:
Išnašos
- „German constitution of 1871“ (vokiečių). Wikisource vokiečių kalba. 2011-03-16. Nuoroda tikrinta 2011-04-02.
Nuorodos
- Imperijos žemėlapis 2008-09-09 iš Wayback Machine projekto.
vikipedija, wiki, lietuvos, knyga, knygos, biblioteka, straipsnis, skaityti, atsisiųsti, nemokamai atsisiųsti, mp3, video, mp4, 3gp, jpg, jpeg, gif, png, pictu , mobilusis, telefonas, android, iOS, apple, mobile telefl, samsung, iPhone, xiomi, xiaomi, redmi, honor, oppo, Nokia, Sonya, mi, pc, web, kompiuteris