Vilhelmas I Vilhelmas Frydrichas Ludvigas 1797 m kovo 22 d Berlyne 1888 m kovo 9 d Berlyne Prūsijos karalius ir nuo 1871

Vilhelmas I (Vilhelmas Frydrichas Ludvigas; 1797 m. kovo 22 d. Berlyne – 1888 m. kovo 9 d. Berlyne) – Prūsijos karalius ir nuo 1871 m. Vokietijos imperatorius.

Vilhelmas I

Dinastija Hohencolernai
Gimė	1797 m. kovo 22 d. Berlynas
Mirė	1888 m. kovo 9 d. (90 metų) Berlynas
Tėvas	Frydrichas Vilhelmas III
Motina	Luizė
Sutuoktinis (-ė)	Augusta Sachsen-Veimar
Vaikai	Frydrichas III, Luiza
Vokietijos imperatorius
Valdė	1861–1888 m.
Pirmtakas	Frydrichas Vilhelmas IV
Įpėdinis	Frydrichas III

Žymūs apdovanojimai
Juodojo erelio ordinas Raudonojo erelio ordinas Baltojo erelio ordinas

Vikiteka	Vilhelmas I
Parašas

Biografija

Kilęs iš Hohencolernų dinastijos, buvo antrasis karaliaus Frydricho Vilhelmo III ir karalienės Luizės sūnus. 1829 m. vedė Saksonijos-Veimaro princesę Augustę Mariją Luizę Katariną, su kuria susilaukė dviejų vaikų – Frydricho Vilhelmo ir Luizės, 1856 m. ištekėjusios už Badeno didžiojo hercogo Frydricho I. Kai 1840 m. įžengė į sostą jo bevaikis brolis Frydrichas Vilhelmas IV, Vilhelmas, turėdamas „Prūsijos princo“ titulą, tapo sosto įpėdiniu. Buvo konservatyvių pažiūrų (dėl savo veiksmų malšinant 1848–1849 m. revoliuciją Vokietijoje buvo niekinamai pramintas „kartečės princu“ (vok. Kartätschenprinz)).

Valdymo bruožai

Po to, kai 1858 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas IV patyrė smūgį, paralyžiavusį ir padariusį jį protiškai neįgaliu, Vilhelmas tapo regentu. Po brolio mirties 1861 m. sausio 2 d. regentas įžengė į sostą, spalio 18 d. buvo karūnuotas Karaliaučiuje ir tapo visateisiu valdovu. Nors dar jam regentaujant, Prūsijoje buvo paskirta liberali vyriausybė, leista kurtis politinėms partijoms, tačiau Vilhelmui I įžengus į sostą, prasidėjo nuolatinis konfliktas su liberalų dominuojamu Prūsijos landtagu. Landtagas atsisakė palaiminti 1860 m. karo ministro Albrechto von Roono parengto armijos reorganizavimo projekto finansavimą, manydamas, kad karo prievolės laikotarpio pailginimas sustiprins karaliaus valdžią. Krizė užaštrėjo 1862 m., kai karalius paleido landtagą, bet naujuose rinkimuose daugumą vėl laimėjo liberalai. Kariškiai ėmė svarstyti, kas turi svarstyti kariuomenės klausimus: karalius ar landtagas. Karaliaus ministrai nepajėgė įtikinti delegatų, todėl karalius jau ketino atsistatydinti. Išeitį iš susidariusios situacijos rado 1862 m. rugsėjo 23 d. naujai paskirtas Prūsijos reichkancleris (ministras pirmininkas) Otto von Bismark. Nuo to laiko O. Bismarkas lėmė Prūsijos politiką, kai kada netgi stipriai konfliktuodamas su karaliumi.

O. Bismarko politikos dėka tapo 1867 m. liepos 1 d. įkurtos Šiaurės Vokietijos sąjungos (vok. Norddeutscher Bund) prezidentu, o po karo su Prancūzija, nors ilgai delsė, sutiko tapti Vokiečių imperatoriumi. Iškilmingas vainikavimas įvyko 1871 m. sausio 18 d. Versalio rūmų Veidrodžių salėje.

1878 m. gegužės 11 d. įvykęs pasikėsinimas į Vilhelmo I gyvybę tapo pretekstu Bismarko vyriausybei pateikti įstatymo dėl „gynybos nuo socialdemokratinių išsišokimų“ projektą. Priėmus jo pagrindu įstatymą, visos darbininkų organizacijos Vokietijoje turėjo būti paleistos, jų laikraščiai uždaryti, o veikėjai suimti.

Šeima

1829 metais Vilhelmas vedė princesę Augustą Saksen-Veimer-Eizenachę (1811–1890), didžiojo hercogo Karolio Frydricho Saksen-Veimar-Eizenacho ir didžiosios kunigaikštienės Marijos Pavlovnos dukterį.

Jiems gimė du vaikai:

Frydrichas III (1831–1888), sekantis Pūsijos karalius;
Luiza (1838–1923), 1856 metais ištekėjo už Badeno didžiojo hercogo Frydricho I.

Nuorodos

Karališkieji titulai
Prieš tai: Frydrichas Vilhelmas IV	Prūsijos karalius ir (nuo 1871 m.) – Vokietijos imperatorius 1861–1888	Po to: Frydrichas III