Vincas Bartuška (1881)

Apie bendravardį dvasininką žr. Vincas Jonas Bartuška.

Vincas Bartuška-Bartoškevičius (1881 m. sausio 9 d. Kazliškiuose, Paežerių valsčiuje – 1956 m. sausio 28 d. Kapsuke, palaidotas Liudvinave) – Romos katalikų dvasininkas, filosofijos daktaras ir visuomenės veikėjas.

Trečiasis ministrų kabinetas su Lietuvos Valstybės Tarybos ir Amerikos pagalbos misijos nariais. Kaunas, viešbutis "Metropolis", 1919 m. iš kairės: pradedant antru - K. Šklėrius, V. Petrulis, L. Noreika, A. Merkys, J. Šimoliūnas, V.Bartuška, J. Šaulys, A. Stulginskis, Šimkus. antras iš dešinės P. Dovydaitis.

Biografija

Augo šešių vaikų valstiečių šeimoje. Giminėje jau tėvo ir senelio broliai buvo kunigai, dvasininko keliu pasuko ir sūnėnas – bendravardis Vincas Jonas Bartuška, tapęs apaštaliniu protonotaru, profesoriumi ir teologijos mokslų daktaru. Lankė gimtojo kaimo pradinę mokyklą, vėliau mokėsi Marijampolės gimnazijoje. 1903 m. baigė Seinų kunigų seminariją, 1904 m. vasario 28 d. įšventintas kunigu.

Keletą mėnesių vikaravo Kaimelyje, pusantrų metų – Ilguvoje. 1905–1911 m. studijavo Šveicarijoje, Fribūro universitete. Besimokydamas perskaitė visus vokiečių filosofo Frydricho Nyčės veikalus ir parašė apie jį išsamų straipsnį „Pažangos“ žurnale. Norėjo net rašyti disertaciją apie Nyčę, bet galiausiai pasirinko temą „Metafiziniai pagrindai Tolstojaus filosofijoje“ ir, ją apgynęs, gavo filosofijos daktaro laipsnį.

Po studijų universitete išvyko į JAV, Pensilvaniją, kur 1912 m. sausį buvo paskirtas Mount Karmelio trečiuoju šios lietuvių parapijos istorijoje klebonu. 1914 m. spalio 21 d. dalyvavo Amerikos lietuvių suvažiavime, kuriame buvo įsteigtas Tautos Fondas, kuris turėjo rūpintis nukentėjusiais nuo Pirmojo pasaulinio karo tautiečiais ir ruošti būsimą Lietuvos Nepriklausomybę. Į vokiečių okupuotą Lietuvą buvo pasiųsti stebėtojai – kunigas dr. Vincas Bartuška ir teisininkas dr. Jonas Julius Bielskis, kurie 1916 m. kovo 16 d. laivu išplaukė į Tėvynę ir per keletą savaičių pervažiavo šalį, susitiko su įtakingais vokiečių okupacinės valdžios atstovais bei aukštais dvasininkais.

1916 m. birželio 27-29 d. Šveicarijoje, Lozanoje, dalyvavo , kuriame perskaitė reikalavimą suteikti Lietuvai visišką nepriklausomybę. Romoje aplankęs Popiežių Benediktą XV paprašė paskelbti Lietuvių dieną, kuri turėtų populiarinti šalies vardą pasaulyje. Po metų vėl apsilankė Europoje, gyveno Šveicarijoje ir dirbo propagandinį lietuvišką darbą: kartu su Juozu Purickiu išleido brošiūrą apie Lietuvą, redagavo žurnalą „Pro Lituania“.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, atsidūrė Klaipėdoje, kur leido politinį satyros žurnalą „Žaibas“. Jį uždarius, vėl išvažiavo į JAV. Galutinai apsisprendęs grįžo į Lietuvą: 1926–1928 m. buvo Septintojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulko kapelionu, dirbo kitą pastoracinį darbą.

Persikėlė į Kauną, kuriame liko iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Sovietų valdžios pradėtos represijos palietė ir giminaičius: ištremta sesuo, brolis ir pastarojo sūnus su šeima, dar vienas sūnėnas nuteistas kalėti. Vincas Bartuška išvažiavo iš Kauno ir 1947 m. vasarą apsigyveno Netičkampyje. Paskutines gyvenimo dienas praleido pas kleboną kun. Juozą Matulaitį Liudvinave, kuriame ir buvo palaidotas.

Bibliografija

• Kelionė Lietuvon Didžiojo karo metu, 1918.
• Lietuvos nepriklausomybės kryžiaus keliais (Kritiškas 1914–1919 metų įvykių ir asmenų įvertinimas), 1937.
• Nuo Kazliškių iki Kalifornijos (sud. Romas Bacevičius). – Šakiai: Ardor, 2008. – 272 p. –

Nuorodos

• Romas Bacevičius. Kunigas, statęs Lietuvos valstybės pamatus // XXI amžius, 2008-09-26
• Žymūs kraštiečiai 2019-06-09 iš Wayback Machine projekto. (Kazlų Rūdos viešoji biblioteka)