Ilguva

Ilguva
Ilguvos dalis Nemuno slėnyje
Ilguva
55°03′47″š. pl. 23°19′26″r. ilg. / 55.063°š. pl. 23.324°r. ilg. / 55.063; 23.324 (Ilguva)
Apskritis	Marijampolės apskritis
Savivaldybė	Šakių rajono savivaldybė
Seniūnija	Kriūkų seniūnija
Gyventojų (2021)	139
Vikiteka	Ilguva
Vietovardžio kirčiavimas (3^akirčiuotė) Vardininkas: Ilguvà Kilmininkas: Ilguvõs Naudininkas: Ìlguvai Galininkas: Ìlguvą Įnagininkas: Ìlguva Vietininkas: Ilguvojè
Istoriniai pavadinimai	lenk. Iłgów, Poniki

Ilguva – kaimas Šakių rajono savivaldybėje, kairiajame Nemuno krante, 5 km į vakarus nuo Kriūkų, Panemunių regioniniame parke. Kaimo pakraščiu teka Nemuno intakas Nyka. Seniūnaitijos centras. Stovi Ilguvos Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (nuo 1814 m., yra vertingas paveikslas „Marija su Kūdikiu“, dailininkas Mykolas Elvyras Andriolis) ir varpinė. Veikia civilinės Ilguvos kapinės, biblioteka, Ilguvos socialinės globos namai. Išlikęs Ilguvos dvaras – XVIII a. pabaigos dvaro sodybos pastatai – liaudiškojo klasicizmo stiliaus rūmai, kumetynas, kluonas, oficina, arklidės. Auga saugomas Ilguvos ąžuolas.

Ilguvos dvaras

Etimologija

Iki XVIII a. kaimas vadinamas Panykiais, kurie minimi nuo 1583 m. Panykiai buvo vandenvardinis vietovardis, kilęs nuo Nykos upelio.1758 m. didžiulę valdą abipus Nemuno įgijo Medininkų katedros prelatas V. Talkas-Grincevičius Ilguvietis (), nuo kurio vardo kaimas pradėtas vadinti Ilguva (dvarininkinis vietovardis). Tačiau kai kurie šaltiniai nurodo, kad dvarininkas, pagal kurį Ilguva pavadinta, buvo dar 1640 m. žemaičių bajoras .

Istorija

Nemunas ties Ilguva

Atnaujintas išasfaltuotas kelias į Ilguvą

Vietovėje gyventa dar akmens amžiuje. Į pietvakarius nuo Ilguvos yra I tūkstantmečio – II tūkstantmečio pradžios Dulinčiškių piliakalnis, už jo Misiūnų piliakalnis, rytuose – Žuklijų piliakalnis ir kiti Panemunės piliakalniai, dauguma jų su gyvenvietėmis.

Nuo 1583 m. minimi Panykiai, XVIII a. pervadinti Ilguva. 1765 m. pastatyta medinė bažnyčia, kuri 1813 m. sudegė. Medinius dvaro rūmus XVIII a. pabaigoje pastatydino karaliaus Stanislovo Augusto dvaro šambelionas Jonas Grincevičius. Pastatas atgręžtas į Nemuną stovi ant aukšto 80 m aukščio skardžio.

XIX a. veikė spirito varykla, malūnas, plytinė, kalkinė. 1818 m. įkurta mokykla, kurioje 1836–1939 m. mokytojavo Antanas Tatarė. Ilguvos savininkai broliai H. ir P. Grincevičiai rėmė 1863 m. sukilėlius, todėl Rusijos imperijos valdžios buvo suimti ir ištremti į . Dvare gyveno J. Talkas-Hryncevičius. Nuo 1895 m. dvarą valdė E. Mlynarskis. XX a. pradžioje čia lankėsi ir kūrė , Mykolas Elvyras Andriolis, Ignacas Paderevskis, Ferdinandas Ruščicas, , Stasys Šimkus, , po 1918 m. – Juozapas Albinas Herbačiauskas, Kazys Šimonis. Dvare vyko koncertai, buvo sukaupta apie 1000 m. knygų biblioteka. 1918 m. Ilguvoje įsteigta mokykla, parduotuvė, vėliau paštas.

Po II pasaulinio karo Ilguvos apylinkėse veikė Tauro apygardos Lietuvos partizanai. Buvusiame dvare sovietmečiu įrengti Ilguvos invalidų namai.

2021 m. kelias į bažnytkaimį išasfaltuotas.

Administracinis-teritorinis pavaldumas
XIX a.	Paežerėlių valsčius	Naumiesčio apskritis
1919–1922 m.	Ilguvos valsčiaus centras	Šakių apskritis
1922–1950 m.	Paežerėlių valsčius
1950–1963 m.	Ilguvos apylinkė (1950–1954 m. jos centras)	Šakių rajonas
1963–1995 m.	Kriūkų apylinkė
1995–	Kriūkų seniūnija	Šakių rajono savivaldybė

Gyventojai

Demografinė raida tarp 1827 m. ir 2021 m.
1827 m.	1881 m.	1888 m.	1923 m.^sur.	1959 m.^sur.	1979 m.^sur.
219	102	102	122	336	284
1985 m.	1989 m.^sur.	2001 m.^sur.	2011 m.^sur.	2021 m.^sur.	-
145	228	198	159	139	-
Demografinės raidos histograma

Žymūs žmonės

Kaime gimė:

• Jonas Kriaučiūnas (1864–1941), spaudos darbuotojas, visuomenės veikėjas.
• Julijonas Talko-Grincevičius (1850–1936), antropologas.

Ilguvos dvaro Misiūnų palivarke gyveno iki 1941 m. birželio 14 d. suėmimo ir išgabenimo į nelaisvę Lietuvos valstybės veikėjas Stasys Šilingas (1885–1962, perlaidotas iš Kelmės į Ilguvos kapines), Lietuvos laisvės armijos vadas generolas Motiejus Pečiulionis.

Šaltiniai

1. Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. . // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. .
2. Ingrida Semaškaitė. „Lietuvos dvarai“. Enciklopedinis žinynas. – Vilnius, „Algimantas“, 2010. // psl. 138
3. Giedrė Jankevičiūtė. Lietuva (vadovas). – Vilnius, R. Paknio leidykla, 2006. // psl. 367.
4. Kęstutis Vaškelis. Turisto atlasas. – Vilnius, Mintis, 1994. // psl. 237
5. Iłgów. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. III (Haag — Kępy). Warszawa, 1882, 266 psl. (lenk.)
6. Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 772 psl.
7. Kelias į Ilguvą nebus nei dulkėtas, nei duobėtas drg.lt
8. Списки населенныхъ мѣстъ Сувалкской губерніи: как матеріалъ для историко-этнографической географіи края. Собралъ Э. А. Вольтеръ. Санктпетербургъ, 1901. (Archive.org nuoroda)
9. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
10. Ilguva. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 640 psl.
11. Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
12. Albinas Vaičiūnas. Ilguva. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 2 (Grūdas-Marvelės). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1986. // psl. 48
13. Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
14. Marijampolės apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
15. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
16. Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.

Nuorodos

• Ilguva. Mūsų Lietuva, T. 3. – Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966. – 320 psl.
• Ilguva amžininkų atsiminimuose / Aleksandras Wiktoras Bohatkiewiczius (sud. Albinas Vaičiūnas). – V.: Vilniaus universiteto leidykla, 2004. – 84 p. –
• Istorija 2005-11-02 iš Wayback Machine projekto.