Siaubo filmas

Siaubo filmas – filmo žanras, siekiantis sukelti negatyvią emocinę žiūrovų reakciją, žaisdamas su auditorijos pirmykštėmis baimėmis. Šio žanro filmuose dažnai rodomos scenos, gąsdinančios žiūrovą, dažnos temos yra žiaurumas ir antgamtiniai reiškiniai. Taigi, siaubo žanras gali persidengti su fantastikos, ir trilerio žanrais, kaip ir daugeliu kitų.

Siaubo filmai dažnai nukreipti į žiūrovo košmarus, paslėptas baimes, pasibjaurėjimus ir nežinomybės baimę. Siaubo filmo siužetas dažnai sukasi apie įvykį ar personažą, paprastai antgamtinės kilmės, blogio jėgų įsiveržimą į kasdienį pasaulį. Vyraujantys elementai apima vaiduoklius, ateivius, vampyrus, vilkolakius, prakeiksmus, satanizmą, demonus, , kankinimus, plėšrius gyvūnus, , zombius, kanibalus ir serijinius žudikus. Kita vertus, filmai apie antgamtines jėgas nebūtinai yra šiurpūs.

Istorija

1890–1920-ieji

„Nosferatu“ – vienas pirmųjų filmų vampyrų tema

Pirmieji antgamtinių įvykių vaizdavimai pasirodė keliuose begarsiuose filmuose, sukurtuose filmų pionieriaus Žoržo Meljė vėlyvajame XIX a. 10-ajame dešimtmetyje, geriausiai žinomas – „“ (1896 m.), kuriam kartais priskiriamas pirmojo siaubo filmo vardas. Kitas iš jo siaubo projektų buvo 1898-ųjų „La Caverne maudite“.Japonija įsiveržė į siaubo žanrą su ankstyvaisiais bandymais „Bake Jizo“ ir „Shinin no Sosei“, sukurtais 1898-siais. 1910-siais „“ pastatė pirmąją filmo „“ (Frankenstein) versiją, kuri daugelį metų buvo laikyta dingusia.

XX amžiaus pradžioje siaubo filme pasirodė pirmasis pabaisa: Kvazimodas, Paryžiaus katedros kuprius, kuris kilo iš Viktoro Hugo romano „Paryžiaus katedra“ (1831 m.). Į filmus, vaizduojančius Kvazimodą, įeina „Esmeralda“ (1906 m.), „Kuprius“ (The Hunchback, 1909 m.), „Kupriaus meilė“ (The Love of a Hunchback, 1910 m.) ir „Paryžiaus katedra“ (Notre-Dame de Paris, 1911 m.).

Vokiečių ekspresionizmo filmų kūrėjai Veimaro respublikos eros metu ir kiek anksčiau padarė žymią įtaką vėlesniems filmams, ne tik siaubo žanro. „“ (Golem, 1920 m.) ir „“ (Das Cabinet des Dr. Caligari, 1920 m.) taip pat turėjo tam tikrą poveikį. Vienas iš pirmųjų žinomų filmų vampyrų tema taip pat buvo sukurtas šiuo metu: F. V. Murnau „Nosferatu“ (1922 m.), neteisėta Bremo Stokerio „Drakulos“ adaptacija.

Holivudo dramos naudojo siaubo temas, įskaitant „“ (The Hunchback of Notre Dame, 1923 m.) ir „The Monster“ (1925 m.), kuriuose vaidino , pirmasis amerikietis-siaubo filmų žvaigždė. Kiti XX a. 3-ojo dešimtmečio filmai su Čeiniu: „“ (Dr. Jekyll And Mr. Hyde, 1920 m.), „“ (Švedija, 1920 m.), „“ (The Lost World, 1925 m.), „“ (The Phantom Of The Opera, 1925 m.), „“ (Das Wachsfigurenkabinett, Vokietija, 1924 m.), ir (prarastas) „“ (London After Midnight, 1927 m.).

1930–1940-ieji

„Mumija“ (1932 m.) į siaubo filmus įnešė egiptologijos temą

Ankstyvuoju garsinių filmų periodu amerikiečių „Universal Pictures“ pradėjo sėkmingą gotiškųjų siaubo filmų seriją. Todo Brauningo „Drakula“ (1931 m.), su , greitai buvo pasekta „“ (1931 m.). Kai kurie iš jų maišė mokslinės fantastikos filmus su gotišku siaubu, tokiu kaip „“ (The Invisible Man, 1933 m.), ir, atspindėdami ankstesnius vokiečių filmus, vaizdavo pamišusius mokslininkus. Šie filmai, sukurti sukelti jaudulį, taip pat įtraukė ir rimtesnius elementus.

„Frankenšteinas“ buvo pirmasis iš tos serijos, kuri tęsėsi daugelį metų, nors vaizdavo pabaisą tik „Frankenšteino nuotakoje“ (Bride of Frankenstein, 1935 m.), taip pat režisuotame Veilso, ir „“ (Son of Frankenstein, 1939 m.). „“ (The Mummy, 1932 m.) kaip siaubo žanro temą įvedė egiptologiją. Visažistas Džekas Piersas (Jack Pierce) buvo atsakingas už ikona tapusį pabaisos įvaizdį. „Universal Pictures“ siaubo filmų ciklas tęsėsi iki 5-ojo dešimtmečio, į jį įėjo „“ (The Wolf Man, 1941 m.), ne pirmasis, bet tikrai įtakingiausias filmas apie vilkolakius, taip pat daug filmų, vienijančių kelias pabaisas.

Kitos studijos sekė „Universal“ pavyzdžiu. Todas Brauningas sukūrė „Metro-Goldwyn-Mayer“ studijai tuo metu kontroversišką filmą „Freaks“ (1932 m.), paremtą Todo Robinso (Tod Robbins) apsakymu „Spurs“, apie grupę cirko keistuolių. Studija jo atsisakė po to, kai baigtas filmas buvo sutrumpintas iki 30 minučių; jis nebuvo išleistas Jungtinėje Karalystėje dar trisdešimt metų. „“ („Paramount“ studija, 1931 m.) įsimintinas dėl spalvotų kameros filtrų panaudojimo kuriant Džekilo pasivertimą, „“ (Mystery of the Wax Museum, „Warner Brothers“ studija, 1933 m.), ir „Prarastų sielų sala“ (Island of Lost Souls, „Paramount“ studija, 1932 m.) taip pat buvo labai svarbūs siaubo filmai.

Žanrui judant į priekį, aktoriai pradėjo kurti karjeras būtent jo filmuose, ypač Borisas Karlofas ir Bela Lugosis. Karlofas 5-ojo dešimtmečio viduryje pasirodė trijuose prodiuserio Valo Liutono (Val Lewton) mistiniuose , skirtuose „RKO Pictures“, įskaitant „“ (The Body Snatcher, 1945 m.), kuriame taip pat vaidino Lugosis. Šių filmų pavadinimus Liutonui paskyrė studija, tačiau „Cat People“ (1942 m.), „I Walked with a Zombie“ (1943 m.) nebuvo taip apriboti.

1950–1960-ieji

Dėl technologinės pažangos, siaubo filmų stilius persikėlė nuo gotikos prie šiuolaikinio turinio. Pradėjo kilti du subžanrai: pasaulio pabaigos ir demoniško siaubo.

Dažniausiai mažo biudžeto filmai vaizdavo žmoniją, įveikiančią grėsmę iš „išorės“: ir baisias žmonių, augalų ir vabzdžių mutacijas. Kai kuriuose japoniškuose siaubo filmuose, tokiuose, kaip „“ (1954 m.) ir jo tęsiniuose, galima išvysti mutacijas, kilusias dėl atominės radiacijos poveikio.

Holivudo režisieriai ir prodiuseriai kartais rasdavo plačių galimybių išbandyti auditoriją su tokiais triukais, kaip ir „Percepto“ (prodiuserio pseudo elektros šoko technika, naudota filmui „“ (1959 m.). Kai kurie šio periodo siaubo filmai, tokie kaip „“ (The Thing from Another World, 1951 m.) ir „“ (Invasion of the Body Snatchers, 1956 m.), sugebėjo nukreipti Šaltojo karo paranoją į mistinį baugumą.

Filmų kūrėjai ir vėlesniais dešimtmečiais tęsė mokslinės fantastikos ir siaubo elementų jungimą. Eros „bulvariniu šedevru“ laikomas „“ (1957 m.), sukurtas pagal egzistentialistinį romaną. Svarbiau nei istoriją, filmas perteikė gyvenimo atominiame amžiuje baimes ir socialinio susvetimėjimo siaubą.

Vėlyvajame 6-ajame dešimtmetyje, kaip siaubo filmų kūrėja iškilo Didžioji Britanija. „“ (1960 m.), režisuotas , domisi serijinio žudiko, kuris derina savo, kaip fotografo, profesiją su akimirkomis prieš aukų nužudymą. „“ kompanija, pirmą kartą susitelkusi ties šiuo žanru, mėgavosi milžiniška tarptautine sėkme filmų, apimančių klasikinius siaubo veikėjus, kurie pirmą kartą buvo parodyti spalvotai. Juose dažnai vaidino ir Kristoferis Li, ir, sekant „Universal“ pavyzdžiu, tarp šių filmų buvo „Frankenšteino prakeiksmas“ (The Curse of Frankenstein, 1957 m.), bei „“ (1958 m.), kuriuos sekė daug tęsinių, jų geriausiuosius sukūrė režisierius Terensas Fišeris (Terence Fisher). Prie siaubo filmų gamybos bumo Jungtinėje Karalystėje 7-ajame – 8-ajame dešimtmečiuose prisidėjo ir kitos britų kompanijos, tarp jų „Tigon-British“ ir „Amicus“ – pastaroji geriausiai žinoma dėl antologinių filmų, tokių kaip „Dr. Terror's House of Horrors“ (1965 m.).

Britų kilmės režisieriaus Alfredo Hičkoko „Psichopatas“ (Psycho, 1960 m.) buvo pirmasis smurto („slasher“) filmas, tuo tarpu to paties režisieriaus filme „“ (The Birds, 1963 m.) grėsmė kyla iš pamišusios gamtos. Prancūzijoje „“ (Les yeux sans visage, 1960 m.) tęsė pamišusio mokslininko temą, o italų režisierius pradėjo savą siaubo filmų seriją.

„“ (AIP) sukūrė Edgaro Alano Po tematikos filmų seriją, režisuotų , kuri baigėsi filmais: „“ (1964 m.) ir „“ (1964 m.). Kai kas tvirtina, kad šie kūriniai paklojo kelią atvirai prievartai tiek siaubo, tiek kituose vyraujančiuose žanruose. Bendradarbiaudama su „AIP“, „Tigon“ sukūrė Maiklo Rivso (Michael Reeves) „“ (1968 m.). Ši istorija apie raganų medžiotoją Anglijos pilietiniame kare, paremta istoriniu veikėju (jį vaidino ), buvo labiau sadistinė nei antgamtinė.

Vaiduokliai ir pabaisos vis dar išliko dažnu siaubo bruožu, bet daugelis filmų naudojo antgamtines prielaidas siekiant išreikšti demonišką siaubą. „The Innocents“ (režisierius , 1961 m.), paremtas romanu „“, ir „Šmėklos“ (The Haunting, rež. , 1963 m.) yra du tokio demoniško siaubo filmai iš ankstyvojo 7-ojo deš., abu amerikiečių studijų sukurti Jungtinėje Karalystėje. Filme „“ (Rosemary’s Baby, rež. Roman Polanski, 1968 m.), kurio veiksmas vyksta Niujorke, velnias įkūnijamas žmoguje. Tuo tarpu vaiduokliai buvo dominuojanti tema japoniškame siaubo žanre („J-horror“), tokiuose filmuose, kaip „Kwaidan“ (1964 m.), „“ (1964 m.) ir „Kuroneko“ (1968 m.).

Įtakingas šio periodo filmas buvo Džordžo A. Romero „Gyvų numirėlių naktis“ (Night of the Living Dead, 1968 m.). Prodiusuotas ir režisuotas Romero, su 114 000 dolerių biudžetu, jis susižėrė 12 milijonų dolerių iš bilietų pardavimo JAV ir 30 milijonų dolerių tarptautiniu mastu. Šis pasaulio pabaigos siaubo filmas apie zombius sulieja psichologinę nuovoką su skerdynėmis, jis pastūmėjo žanrą pirmyn nuo ankstesnių erų gotikinio siaubo tendencijų ir atnešė siaubą į kasdieninį gyvenimą. Taip pat pasirodė mažo biudžeto šokiruojantys skerdynių filmai, panašūs į . Tarp pavyzdžių yra „“ (1963 m.) – velnio kulto istorija, ir „“ (1964 m.) – miestas vaiduoklis, apgyvendintas psichiškai nesveikų kanibalų, kuris rodė taškomą kraują ir plėšomą kūną.

1970–1980-ieji

„Padaras“ (1982 m.) pasižymėjo savo laikmetį pralenkusiais specialiaisiais efektais

pabaiga 1964-siais, kitais metais sekusi finansinė mažo biudžeto skerdynių filmų sėkmė, ir didžiulė „Rozmari kūdikio“ sėkmė vedė prie daugiau okultinių temų filmų 8-ajame dešimtmetyje. „“ (The Exorcist, 1973 m.), pirmasis iš šių filmų, atnešė ryškią komercinę sėkmę, po jo sekė daugybė siaubo filmų, kuriuose Velnias atstovavo antgamtiniam blogiui, dažnai apvaisindamas moteris ar apsėsdamas vaikus. Žanras taip pat apėmė kraujo siaubo filmus su seksualinėmis užuominomis, sukurtais kaip „“ (kaip priešprieša „“).

„Blogio vaikai“ ir reinkarnacija tapo populiaria tema. Pavyzdžiui, Roberto Vaiso filme „“ (1977 m.) susiduriama su vyru, kuris tvirtina, kad jo duktė yra kito mirusio žmogaus įsikūnijimas. „“ (1977 m.) yra kitas katalikinės temos smurtinis siaubo filmas apie mažos mergaitės žmogžudystę, kurios byloje pagrindinė įtariamoji – mergaitės sesuo. Kitas populiarus satanistinis siaubo filmas buvo „The Omen“ (1976 m.), kuriame vyras suvokia, kad jo penkiametis įsūnis yra Antikristas. Nenugalimas žmogaus įsikišimu, Šėtonas tapo „blogiečiu“ daugelyje siaubo filmų, kuriuose vyrauja postmodernus stilius ir pasaulėžiūra.

Kitas pavyzdys yra „“ (The Sentinel, 1977 m.), kuriame mados manekenė atranda, kad jos naujas namas su rausvo smiltakmenio fasadu iš tikrųjų gali būti vartai į pragarą. Filme vaidino tokie patyrę aktoriai, kaip , ir Elajus Volakas bei tokios būsimos žvaigždės, kaip ir .

Septintoje dešimtmečio idėjos pradėjo daryti įtaką siaubo filmams, kai jaunimas, įsitraukęs į kontrkultūrą, pradėjo studijuoti šią mediją. Veso Kreiveno „“ (The Hills Have Eyes, 1977 m.) ir „“ (The Texas Chain Saw Massacre, 1974 m.) priminė Vietnamo karą; Džordžas A. Romero išjuokė vartotojų visuomenę savo zombių tęsinyje „“ (Dawn of the Dead, 1978 m.); Kanados režisierius Deividas Kronenbergas vaizdavo „pamišusio mokslininko“ filmo subžanrą tyrinėdamas šiuolaikines baimes dėl technologijos ir visuomenės bei atkurdamas „kūno siaubą“ (body horror), pradedant „“ (1975 m.).

Aštuntajame dešimtmetyje siaubo literatūros rašytojas Stivenas Kingas debiutavo filmų scenoje, kadangi daugelis jo knygų buvo pritaikytos ekranizacijoms, pradedant adaptacija pirmojo publikuoto Kingo romano „Kerė“ (Carrie, 1976 m.), kuri buvo nominuota Akademijos apdovanojimams. Vėliau pasirodė trečiasis publikuotas romanas – „Švytėjimas“ (The Shining, 1980 m.), kuris netikėtai susilaukė pripažinimo, su daugybe įvairialypių atsiliepimų, tačiau ilgainiui imtas laikyti klasika. „Kerė“ tapo 9-uoju daugiausiai uždirbusiu 1976-ųjų filmu. Pačiam Kingui „Švytėjimas“ nepatiko, nes jis perteikė 1977-ųjų bestselerį nepakankamai tiksliai.

Džonas Karpenteris sukūrė filmą „“ (1978 m.). Šonas Kaningamas (Sean Cunningham) sukūrė „“ (Friday the 13th, 1980 m.). Vesas Kreivenas režisavo „Košmaras Guobų gatvėje“ (A Nightmare On Elm Street, 1984 m.). Šis subžanras vėlesniais dešimtmečiais buvo užpiltas daugybe itin žiaurių filmų, ir „Helovinas“ tapo sėkmingu nepriklausomu filmu. Kitas minėtinas 8-ojo dešimtmečio smurto filmas yra „Black Christmas“ (1974 m.), kuris buvo išleistas prieš „Heloviną“ ir buvo vienas iš pirmųjų smurtinio subžanro filmų.

1975-taisiais Stivenas Spilbergas pradėjo savo kopimą šlovės link su „“ (Jaws, 1975). Filmas davė pradžią gyvūnų-žudikų filmų bangai, tokių, kaip „“ (Orca, 1977 m.), „Up from the Depths“. „Nasrai“ dažnai laikomas vienu pirmųjų filmų, kuris „B klasės filmų“ elementus, tokius, kaip siaubas ir žiaurumas, panaudojo didelio biudžeto Holivudo filme.

„Svetimas“ (1979 m.) sujungė natūralistinę vaidybą ir vaizdų 8-ojo deš. smurtą su ankstesnių dešimtmečių pabaisų filmų siužetu bei panaudojo mokslinę fantastiką. Filmas buvo nepaprastai populiarus tiek bilietų pardavimo, tiek kritinio vertinimo atžvilgiu, ir vadinamas „Nasrais kosmose“, bei žymiu filmu mokslinės fantastikos žanre.

Panašiai ir Džono Karpenterio „Padaras“ (The Thing, 1982 m.) buvo siaubo ir mokslinės fantastikos mišinys, tačiau, kitaip nei „Svetimas“, jis nebuvo įvertintas nei bilietų pardavimu, nei kritika. Visgi, praėjus beveik 20 metų po išleidimo, jis buvo giriamas už savo laikmetį pralenkusius specialiuosius efektus ir paranoją.

Devintasis dešimtmetis atnešė žiaurių siaubo „B klasės filmų“ bangą – nors daugelis jų buvo išpeikti kritikų, nemažai tapo kultine klasika, ir po to kritikų buvo įvertinti palankiai. Svarbus pavyzdys yra „“ filmai, kurie buvo mažo biudžeto skerdynių „puotos“, tačiau turėjo labai originalų siužetą, kuris vėliau kritikų buvo giriamas. Kiti siaubo filmų pavyzdžiai apima kultinę vampyrų klasiką „“ (Fright Night, 1985 m.) ir „“ (1987 m.).

1990–ieji

„Avinėlių tylėjimas“ (1991 m.) –
didelio pasisekimo sulaukęs filmas

Daugelis siaubo žanro bruožų, būdingų 9-ajam dešimtmečiui, atsikartojo ir 10-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje. 10-ajame deš. buvo sukurti tokių filmų, kaip „Košmaras Guobų gatvėje“, „“, „“ bei „“ (Child’s Play), tęsiniai. Nors 10-ojo dešimtmečio siaubo filmai pasiekė skirtingą bilietų pardavimo lygį, visi jie buvo griežtai kritikuojami kino kritikų bei gerbėjų. Išimtimis tapo „“ (Wes Craven's New Nightmare, 1994 m.) bei labai didelio pasisekimo sulaukęs „Avinėlių tylėjimas“ (Silence of the Lambs, 1991 m.).

„Veso Kreiveno Naujasis košmaras“, „Beprotybės nasruose“ (Mouth of Madness, 1995 m.), „“ (The Dark Half, 1993 m.) ir „“ (Candyman, 1992 m.) yra priskiriami nelabai paplitusiam savistabos (savianalizės) arba, kitaip, metafikciniam siaubo filmų judėjimui. Kiekvienas filmas vaizduoja santykį tarp fikcinio siaubo ir realaus pasaulio siaubo. Pavyzdžiui, filme „Bitininkas“ yra nagrinėjamas pramanytos miesto legendos ir rasizmo, kurį propaguoja antagonistas, ryšys. „Beprotybės nasruose“ galima įžvelgti labiau tiesioginę mintį, kadangi filmo pagrindinis veikėjas persikėlė iš realaus pasaulio į romaną, parašytą bepročio, kuriam susekti jis buvo nusamdytas. Šis stilius, kuriam būdingas analitinis požiūris, tapo atviresnis ir labiau ironiškas 1996–aisiais metais pasirodžius „Klyksmui“.

„Interviu su vampyru“ (Interview with the Vampire, 1994 m.), „Theatre de Vampires“ (iš dalies, ir pats filmas) rėmėsi „“ teatro stiliumi ir galbūt todėl vėliau „nemirtingieji“ buvo pradėti vaizduoti kaip humaniškumo ir moralės normų nepaisantys bei jokiai klasei nepriklausantys veikėjai. Netrukus siaubo filmų srityje prasidėjo naujų ir efektyvių būdų, kaip sukelti žiūrovui šiurpą, paieška. 1985-aisiais rašytojos Anos Rais (kuri taip pat parašė scenarijų „Interviu su vampyru“ bei to paties pavadinimo romaną) sukurtas romanas „“ (The Vampire Lestat) pateikia užuominą, kad pagrindinis neigiamas romano veikėjas Lestatas įkvėpė ir išpuoselėjo „Grand Guignol“ stilių bei teatrą.

Dvi pagrindinės problemos nulėmė siaubo žanro nepopuliarumą šiuo laikotarpiu: visų pirma, siaubo žanras „nusibodo“ žiūrovui, kadangi 9-ajame dešimtmetyje staigiai ir itin smarkiai išaugo siaubo filmų kiekis, kuriuose dominuoja smurtas ir skerdynės. Antra, 8–ojo dešimtmečio jaunuolių karta, kuri mėgavosi kraujo kupinomis filmo scenomis bei ligų apsireiškimu filmuose, išaugo, o vaizdingos gamtos mėgėjų karta, kuri turėjo pakeisti pirmąją, susižavėjo mokslinės fantastikos ir fantastiniais filmais bei galimybėmis kurti vaizdus bei specialiuosius efektus kompiuterinės technikos pagalba.

Siekiant susigrąžinti auditorijos susidomėjimą, siaubo žanre atsirado pasityčiojimo iš siaubo filmų, ironijos bei parodijos elementų, ypač 10-ojo dešimtmečio antrojoje pusėje. Piteris Džeksonas savo filme „“ (1992 m.) pavertė skerdynių filmams būdingus elementus juokingais kraštutinumais, kad sukeltų komišką efektą. 1996-taisiais prasidėjusi Veso Kreiveno filmų serija „Klyksmas“ (parašyta ) vaizduoja paauglius, kurie nusimano siaubo filmų istoriją ir ja dažnai remiasi; čia susiduria ironiškas humoras su šoko elementais. „Klyksmas“, kaip ir „“ (I Know What You Did Last Summer; taip pat parašytas Kevino Viljamso) bei „“ (Urban legend), atkūrė merdėjusį smurtinio siaubo filmo žanrą.

2000–ieji

„Projektas: Bleiro ragana“ (1999 m.) –
mažo biudžeto, tačiau sėkmingas filmas

XXI a. pradžia siaubo žanrui buvo rami. 2000–ųjų metų rugsėjį pasirodžiusi praplėsta „“ versija sulaukė pasisekimo, nors originali versija buvo prieinama namų video formatu daugelį metų. Filmas „“ (2001 m.), kuriame vaidino , buvo sėkmingas bilietų pardavimo kiekio atžvilgiu, tačiau išjuoktas kino kritikų už šabloniškumą ir ankstesnių siaubo filmų bruožų atkartojimą. Franšiziniai filmai, tokie kaip „“ (Freddy vs. Jason, 2003 m.) taip pat sulaukė kino salės žiūrovų ovacijų. 2000–aisiais metais sukurtas filmas „Galutinis tikslas“ (Final Destination, 2000 m.) paženklino į paauglius apeliuojančio siaubo filmo atgaivinimą ir išleido keturis tęsinius. „“ (The Jeepers Creepers) serija irgi buvo sėkminga. Tokie filmai, kaip „“ (Orphan, 2009 m.), „“ (Wrong Turn, 2003 m.), „“ (Cabin Fever, 2002 m.), „“ (2003 m.) bei anksčiau minėtieji, padėjo siaubo filmams susigrąžinti reitingus kino teatruose.

Siaubo filmuose išsiskyrė tam tikros ryškios tendencijos. Prancūzų siaubo filmas „“ (Le pacte des loups, 2001 m.) tapo antruoju pelningiausiu filmu prancūzų kalba Jungtinėse Amerikos Valstijose per pastaruosius du dešimtmečius. Ne mažiau sėkmingi buvo ir Švedijos filmai „Marianne“ (2011 m.) ir „“ (Låt den rätte komma in, 2008 m.), kuris vėliau buvo panaudotas Holivudo perdirbiniui „“ (Let Me In, 2012 m.) sukurti. Kita tendencija – psichologinių, ne skerdynių, elementų panaudojimas, siekiant išgąsdinti auditoriją. „Kiti“ (The Others, 2001 m.) yra laikomas sėkmingu psichologinio siaubo filmo pavyzdžiu. Išryškėjo ir minimalistinis požiūris (elementų, nereikalaujančių daug kaštų, panaudojimas, pavyzdžiui, filmui „Projektas: Bleiro ragana“ (The Blair Witch Project, 1999 m.). Šiai tendencijai iš dalies įtaką padarė azijiečių mažo biudžeto filmai, kurie vėliau virto sėkmingomis amerikiečių versijomis („“ (The Ring, 2002 m.), „“ (The Grudge, 2004 m.) ir t. t.). 2000–ųjų metų kovo mėnesį Kinijos rinkoje buvo uždrausti siaubo filmai.

Po 2000–ųjų į ekranus grįžo ir zombių tematikos siaubo filmai. Kompiuterinis žaidimas „Absoliutus blogis“ (Resident Evil) buvo adaptuotas į 2002–ųjų metų kovą pasirodžiusį filmą tokiu pat pavadinimu ir dar keturis vėliau išleistus tęsinius. Britų filmas „28 dienos po“ (28 Days Later, 2002 m.) pasirodė su patobulintais agresyviųjų zombių stiliaus žanro elementais. Vėliau filmas sulaukė ir tęsinio „“ (28 Weeks Later). Greitai pasirodė atnaujintas „“ (2004 m.) perdirbinys, kaip ir zombių komedija „“ (Shaun of the Dead). Šis atgijimas privertė Džordžą A. Romero grąžinti „Gyvų numirėlių“ seriją, su filmais „“ (Land of the Dead, 2005 m.), „“ (Diary of the Dead, 2007 m.) ir „“ (2010 m.).

Dar labiau paplito ekstremalus, realistiškas smurto vaizdavimas, kuris buvo tipiškas mažabiudžetiniams siaubo filmams, kokie buvo leidžiami po Vietnamo karo, ir kuriuose dominuoja išnaudojimas bei žiaurumas. Tokie filmai, kaip „Peržiūra“ (オーディション, Odišon, 1999 m.), „“, australų kūrybos filmas „“ (Wolf Creek, 2005 m.) buvo įkvėpti filmų „“ (1974 m.), „“ (The Last House on the Left, 1972 m.) ir „“. Šios tendencijos pasekmė – papildyto žanro atsiradimas, kuriame dominuoja tyčinis kankynių, kančių ar žiaurios mirties vaizdavimas. Šis subžanras dar kitaip vadinamas „siaubo porno“, „kankynių porno“, „skerdikų porno“ ar net „maniakine porno“. Jam yra dažnai priskiriami tokie filmai, kaip „“ (The Collector, 2009 m.), „“ (The Tortured, 2010 m.), „Pjūklas“ (Saw, 2004 m.), ir „Nakvynės namai“ (Hostel, 2005 m.), ir jų tęsiniai. „Pjūklo“ filmų serija yra įrašyta į Gineso rekordų knygą kaip pelningiausi siaubo žanro filmai kinematografijos istorijoje. Galiausiai, „“ (Paranormal activity. 2009 m.), kuris buvo gerai įvertintas kino kritikų ir pasiekė puikų bilietų pardavimo lygį, dar kartą įrodė, kad minimalistinis požiūris, kaip ir „Projektas: Bleiro ragana“, yra vertinamas teigiamai ir tikimasi, kad jis bus sėkmingai taikomas ir vykdant kitus mažabiudžetinius kino projektus.

XXI a. tapo įprasta perfilmuoti ankstesnius siaubo filmus. 2004–aisiais buvo išleistas filmo „“ perdirbinys, „“ ir „“, 2007–aisiais Džono Karpenterio „“ perdirbinys. Pastarasis buvo daugelio iškritikuotas, tačiau sulaukęs nemažai peržiūrų, kadangi pati „Halloween“ perdirbinio idėja buvo patraukli žiūrovams. Šis filmas lėmė „pervaizduojamų“ filmų sukilimą tarp siaubo žanro kūrėjų. Vieni populiariausių perdirbinių arba „pervaizduojamų“ filmų taip pat yra „“ (2009 m.) bei „“ (2010 m.) , „“ (Children of the Corn, 2009 m.), „“ (Prom Night, 2008 m.), „“ (My Bloody Valentine, 2009 m.) ir „“ (2010 m.).

Subžanrai

• Veiksmo siaubo filmas – subžanras, kuris apjungia blogio jėgos įsiveržimus arba antgamtinių jėgų turinčius personažus iš siaubo filmų su pašėlusiais susišaudymais bei medžioklėmis iš veiksmo filmų žanro. Temos ir elementai, būdingi veiksmo siaubo filmų žanrui: žiaurus smurtas, demonai, plėšrūs gyvūnai, vampyrai ir dažniausiai pasitaikantys – zombiai. Šis subžanras taip pat suderinamas su fantastikos žanru. Pavyzdžiai: „Absoliutus blogis“, „Tamsos baikeris“ (Ghost Rider), „Teroro planeta“ (Planet Terror), „Undead“, „Pasmerktųjų diena“ (Doomsday), „“ (Underworld), „“ (Priest), „“, „“, „Nuo sutemų iki aušros“ (From Dusk till Dawn), „“ (Blade), „“ (Legion), „Pasaulio pabaiga“ (End of Days).

• Kūno siaubo filmas – kuriame siaubo elementas yra kilęs iš išsigimusio ar kitaip pažeisto kūno. Kiti kūno siaubo filmai apima pabaisas, primenančias žmogų su nenatūraliais judesiais ir anatomiškai netaisyklingai augančiomis galūnėmis, siekiant sukurti pabaisas iš žmogaus kūno dalių. Deividas Kronenbergas yra vienas iš geriausių šio žanro kūrėjų. Pavyzdžiai: „“ (Altered States), „Invazija“ (Invasion), „“ (The Fly), „“, „“, „Padaras“, „“, „Prisikėlęs iš pragaro“ (Hellraiser), „“ (Videodrome), „“, „“ (Virus), „“.

• Siaubo komedijos filmas – sujungia komedijos ir siaubo elementus. Komedijos siaubo filmas beveik visada susikerta su juodojo humoro komedijos žanru. Vašingtono Irvingo apsakymas „“ yra laikomas „pirmuoju didžiuoju siaubo komedijos pasakojimu“. Pavyzdžiai: „“, „Gremlinai“, „“, „“, „“ (Beetlejuice), „“ (Arachnophobia), „Pats baisiausias filmas“, „“, „ “ (Eight Legged Freaks), „“ (Tucker & Dale vs Evil) ir „“ (Slither).

• Gotikinis siaubo filmas – gotikinė siaubo istorija turi gotikos ir siaubo filmų elementų. Kartais tai romantinė siaubo pasaka, pilna nežinomybės. Kai kurie pirmieji siaubo filmai buvo šio subžanro. Pavyzdžiai: „Operos fantomas“, „“, „“, „Frankenšteinas“, . Šiuolaikiniai gotikiniai filmai: „“ (Sleepy Hollow), „Interviu su vampyru“, „“, „“, „“ (From Hell), „“ (Dorian Gray), „“ ir „“ (The Woman in Black).

• Natūralistinis siaubo filmas – siaubo filmų subžanras, „vaizduojantis įsiutusių, mutavusių žvėrių, plėšrių vabzdžių ir paprastai nekenksmingų augalų arba gyvūnų pavirtimą šaltakraujais žudikais“. Šis žanras kartais gali sutapti su mokslinės fantastikos ar veiksmo ir nuotykių filmų žanru. Pavyzdžiai: „“, „“, „“, „“, „“ (Deep Rising), „“, „“, „Naminių gyvūnėlių kapinės“, „“ (Lake Placid), „“ (Primeval), „Gyvatės lėktuve“ (Snakes on a Plane), „“, „Piranijos 3D“, „Anakonda“, „“ (The Ruins).

• Psichologinio siaubo filmas remiasi personažų baimės, kaltės jausmais, įsitikinimais, emociniu nestabilumu; yra naudojami ausį rėžiantys garso efektai bei atitinkantys muzikos motyvai. Kartais tolimesniam siužeto formavimui pasitelkiamos ar vaiduoklių motyvai. Pavyzdžiai: „“ (The Uninvited), „“ (Dark Water), „“, „“, „Kiti“, „“ (The Mothman Prophecies), „Projektas: Bleiro ragana“, „1408“, „Švytėjimas“, „“ (Stir of Echoes), „“, „Silpnybė“ (Frailty), „“, „Skambutis“, „Tylioji kalva“ (Silent Hill), (The Sixth Sense).

• Mokslinės fantastikos siaubo filmas – dažnai scenarijus apima, bet neapsiriboja, ateiviais žudikais, išprotėjusiais mokslininkais ir/arba nepavykusiais eksperimentais. Pavyzdžiai: „Svetimas“, „Pandorum“, „Įvykių horizontas“ (Event Horizon), „“.

• Smurto siaubo („slasher“) filmas – dažnai istorija pasakoja apie smurtaujantį žudiką–psichopatą, persekiojantį savo aukas su peiliu ar kirviu rankoje. Subžanras kartais persipina su nusikaltimo, mistikos ir trilerio žanrais, tačiau ne visi jie priskiriami siaubo filmams. Pavyzdžiai: „Psichopatas“, „“, „“, „Klyksmas“, „“, „“, „“, „“, „“, „“, „Košmaras Guobų gatvėje“.

• Skerdynių siaubo („splatter“) filmas – šis filmas susitelkia ties skerdynių bei žiaurumo vaizdavimu. Panaudojus specialiuosius efektus, perkeliant dėmesį į kraujo perteklių bei vidinius organus, sukuriamas žmogaus kūno pažeidžiamumo efektas ir jo suluošinimo galimybė. Pavyzdžiai: „Kanibalų holokaustas“ (Cannibal Holocaust), „Piranijos 3D“, „“, „Pjūklas“, „“, „Nakvynės namai“, „“, „“ (Martyrs), „“, „“, „“, „“, „“, „“ (The Midnight Meat Train).

• Zombių filmai – šie filmai dažniausiai vaizduoja iš numirėlių prisikėlusius lavonus arba besmegenes žmogiško pavidalo būtybes. Išskiriamos dar kelios filmų apie zombius potemės – „zombių komedija“ bei „zombių apokalipsė“. Pavyzdžiai: „“, „“, „“, „“, „Gyvų numirėlių naktis“, „Aš esu legenda“ (I Am Legend), „“.

Įtaka

Įtaka visuomenei

Siaubo filmų evoliucija ilgus metus kūrė visuomenėje naują požiūrį, kaip išradingai panaudoti jos resursus. Laikui bėgant, siaubo filmų stilius pasikeitė, bet 1996 metų filmo „Klyksmas“ nustatyti rėmai sukūrė naują „paaugliškų siaubo filmų“ kartą. Naujas požiūris į siaubo filmus palaipsniui pradėjo uždirbti vis daugiau pinigų, tai buvo matoma ir iš „Klyksmo“ filmų pažangos: pirmasis filmas uždirbo 6 milijonus dolerių, trečiasis – 101 milijoną dolerių. Akivaizdu, jog siaubo filmai iškilo tiek žiūrovų, tiek kūrėjų akyse.

Siaubo filmų pajamų augimas yra tik pirmas požymis, kuris parodo, kaip išaugo šio žanro įtaka. Moterų vaidmuo ir tai, kaip pačios moterys mato save kino industrijoje, buvo įtakoti siaubo filmų žanro. Ankstyvaisiais siaubo filmo gyvavimo laikais tokie filmai, kaip „“ (1981 m.), „“ (1987 m.) ir „“ (1980 m.), buvo kuriami daugiausia vyriškai auditorijos daliai pritraukti, tam, kad „būtų patenkintos jaunųjų vyrų fantazijos“. Moterys buvo vaizduojamos kaip pabaisos arba buvo išryškinamas jų baikštumas, tačiau šis stereotipas jau atgyveno savo šlovės erą. Šiuolaikinių siaubo filmų eroje moterys ne tik sudaro didelę auditorijos dalį, bet ir dažnai yra pagrindinės siaubo filmų veikėjos. Siaubo filmų pramonė gamina vis daugiau filmų, kuriuose moteris atlieka pagrindinį vaidmenį bei dėl tam tikrų aplinkybių tampa stipriausia asmenybe, kuri įveikia visas kliūtis. Šiais laikais tokia tema pritraukė rekordinį skaičių žiūrovių moterų per visą siaubo filmų egzistavimo laiką. Filmų kūrėjai eina dar toliau: tam, kad pritrauktų kuo didesnę moterišką auditoriją, integruoja į savo filmus su moteriška lytimi susijusias temas, tokias, kaip nėštumas, motinystė, lesbiečių santykiai, auklių įdarbinimas.

Įtaka tarptautiniu mastu

Siaubo filmas – tai tik vienas iš filmų žanrų, bet jo įtaka tarptautinei visuomenei yra didžiulė. Pirmiausia, jis atvaizduoja skirtingus laikotarpius ir pasaulinio masto visuomenės klausimus panaudodamas efektyviausią vizualią medžiagą. Kino teoretikė Žana Hol (Jeanna Hall) sutinka, kad siaubo filmai vaizdiniu būdu palengvina visuomeninių klausimų supratimą. Atsiranda siaubo filmų, kurie padeda išsiaiškinti kai kuriuos istorinius įvykius, kaip Holokaustas, karas Vietname, pasaulinė AIDS epidemija. Tačiau šie filmai ne visada pateikia laimingas pabaigas. Tiesą sakant, daugelyje filmų siaubo elementas atsižvelgia į tam tikrus kultūrinius motyvus, kurie ne visada yra pavaizduoti tiksliai, todėl žiūrovui yra rodomi šablonai, su kuriais jis galėtų sutapatinti tam tikrus kultūrinio gyvenimo elementus. Filmo vizualinės interpretacijos elementai gali būti taip pat prarasti verčiant juos į kitą kultūrą. Taip atsitiko japonų filmo „Ringu“ amerikiečių adaptacijoje „“. Japonijos kultūros sudedamosios dalys buvo „pašalintos“ iš filmo, kad filmas būtų artimesnis amerikietiškajai auditorijai. Tokie pakeitimai gali sukurti klaidingą įspūdį apie kitos kultūros individus, o laikui bėgant toks supratimas gali nusistovėti ir sudaryti bendrą klaidingą įvaizdį.

Išnašos

1. „Horror Films – Part I“. Filmsite.org. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
2. Steve Bennett. „Definition Horror Fiction Genre“. Find me an author. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
3. „The True Origin of the Horror Film“. Pages.emerson.edu. Suarchyvuotas originalas 2011-08-24. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
4. „Edison's Frankenstein“. Filmbuffonline.com. 1910-03-15. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
5. Derek Malcolm, „Tod Browning: Freaks“, The Guardian, 1999-04-15; A Century of Films, London: IB Tauris, 2000, p.66-67.
6. David J. Skal, The Monster Show: a Cultural History of Horror, New York: Faber, p.142.
7. Charles Derry, Dark Dreams: A Psychological History of the Modern Horror Film; A S Barnes & Co, 1977.
8. Geoff Andrew, „The Incredible Shrinking Man“, in John Pym (ed.) Time Out Film Guide 2009, London: Penguin, 2008, p.506.
9. Stephen Robb, „How Psycho changed cinema“, BBC News, 2010-04-10.
10. „National Film Registry: 1989–2007“. Loc.gov. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
11. www.exploitationfilms.com
12. § Merritt, Naomi, „Cannibalistic Capitalism and other American Delicacies: A Bataillean Taste of The Texas Chain Saw Massacre“, Film-Philosophy, Vol 14, No 1, 2010, http://www.film-philosophy.com/index.php/f-p/article/view/190
13. . Acmi.net.au. 2004-09-17. Suarchyvuotas originalas 2012-05-16. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
14. . Mediaknowall.com. Suarchyvuotas originalas 2012-02-17. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
15. George A. Romero’s Survival of The Dead 2012-04-03 iš Wayback Machine projekto.: More Horror News, 2010-05-06.
16. Box Office for Horror Movies Is Weak: Verging on Horrible: RAK Times, 2007-06-11.
17. I Spit on Your Horror Movie Remakes – MSNBC 2005 opinion piece on horror remakes
18. Halloween (2007): Reviews 2010-05-15 iš Wayback Machine projekto..
19. „Nightmare on Elm Street Sets Release Date“. Shock Till You Drop. 2009-03-05. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
20. Aviles, Omar. „Corn remake cast“. JoBlo.com. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
21. http://www.allmovie.com/movie/underworld-v284680
22. http://www.filmsite.org/horrorfilms4.html
23. . Allrovi.com. Suarchyvuotas originalas 2012-02-07. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
24. Roberts, Lee. . Best-Horror-Movies. Suarchyvuotas originalas 2011-03-03. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.
25. Lizardi, Ryan. „Hegemony and Misogyny in the Contemporary Slasher Remake“ (PDF). Journal of Popular Film and Television.
26. Carta, Silvio. „Orientalism in the Documentary Representation of Culture“. Visual Anthropology. Nuoroda tikrinta 2012-10-19.

Literatūra

• Worland, Rick (2006). The Horror Film: An Introduction. Blackwell Publishing. pp. 73, 176–178, 184.

Papildoma literatūra

• Dixon, Wheeler Winston. A History of Horror. (Rutgers University Press; 2010), .
• Steffen Hantke, ed. American Horror Film: The Genre at the Turn of the Millennium (University Press of Mississippi; 2010), 253 pages.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.