Ironija

Ironija – paslėpta , žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei. Ji atsiranda, kai žodis ar pasakymas perkeliamas į netikėtą ar priešingų reikšmių aplinką ir kontrasto būdu apibūdina daiktą ar reiškinį. Pats žodis kilęs iš graikiško vardo (gr. εἴρων). Eironas buvo neturtingas pasakojimų veikėjas, kuriam matyt ironija buvo būdinga. Ironišku pasakojimu parodomas pasaulio prieštaringumas, paradoksalumas, šaipomasi iš to, kas yra nustoję , o ironijos reiškėjas apsimeta nežinantis tiesos ir savo kalba dažnai vaidina naivų asmenį.

Ironiškas demonstracinis plakatas, užrašas angl. negaliu sau leisti tikro plakato.

Pavyzdys

• Dievas Dionizijus: Tame mūšyje nuskandinau dvylika laivų .... Jo vergas Xanthias (užbaigdamas): ... ir tada nubudau (senovės graiko Aristofano komedija ).
• Žmogus – ne mašina gi. Pavargsta – Balys Sruoga apie įnirtingai kalinius mušantį nacistą (romanas „Dievų miškas“).
• Jos žodyne buvo net 180 žodžių, ir tarp jų vienas toks kur draugėms nė nesisapnavo (romanas ).

Žymėjimas

Šnekamojoje kalboje ironišką reikšmę nurodo intonacija, tačiau daugelis kalbų neturi specialaus ženklo ironijai rašte žymėti. XIX amžiuje prancūzų poetas Alcanter de Brahm buvo pasiūlęs naudoti atvirkščią klaustuką (⸮, Unicode 2E2E). Ne visos kultūros ironiją supranta vienodai ir labai skirtingos kultūros skaitytojas tos ironijos gali neatpažinti.

Šaltiniai

1. „irony“. Encyclopædia Britannica. iš originalo 12 February 2015. Nuoroda tikrinta 18 September 2014.
2. ironija(parengė Algis Kalėda). Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2024-03-06).
3. Everson, Michael; Baker, Peter; Dohnicht, Marcus; Emiliano, António; Haugen, Odd Einar; Pedro, Susana; Perry, David J.; Pournader, Roozbeh (2016 m. balandžio 10 d). (PDF). Suarchyvuotas originalas (PDF) 2016-04-10. {{}}: Citatai journal privalomas |journal= ()