Paranoja gr παράνοια beprotybė psichikos sutrikimas pasireiškiantis liguistu įvykių aiškinimu pagrįstas vis stiprėjančia

Paranoja (gr. παράνοια = beprotybė) – psichikos sutrikimas, pasireiškiantis liguistu įvykių aiškinimu, pagrįstas vis stiprėjančiais kliedesiais, pasižymintis pastovumu, absurdiškumu. Pradėta tyrinėti XIX a. Terminą 1883 m. įvedė psichiatras K. L. Kahlbaumas.

Klasifikacija

Pagal Amerikos psichiatrijos asociacijos klasifikaciją iškiriama:

persekiojimo paranoja (asmeniui atrodo, jog jo jam norima pakenkti, tvirtai tiki, kad kiti žmonės bet kokiomis priemonėmis siekia jį apgauti, įžeisti, sužaloti, su juo bandoma susidoroti. Lydi baimės jausmas, nesuprantamas nerimas, neaiškaus pavojaus jausmas);
pavydo paranoja (būdingesnė vyrams, asmeniui atrodo, kad jo seksualinis partneris vos pasitaikius galimybei taps neištikimu);
erotinė paranoja (dažniausia moterims būdingas liguistas įsitikinimas, metų metus įsivaizduojama meilė be pagrindo įžymybei, aukštesnes pareigas užimančiam asmeniui ar nepažįstamui. Siekiama pastarųjų dėmesio, nepaisomas galimų partnerių dėmesys);
didybės paranoja (asmuo gerokai perdeda savo reikšmingumą, įtaką pasireiškiančią ypatingais ryšiais su svarbiais asmenimis, sureikšmina nepripažintus savo gabumus, įžvalgas, atradimus, religinius nušvitimus);
ligos paranoja (įsiteigiama liga, apsikrėtimas, nuolat lankomi gydytojai bandant išsiaiškint tariamas negalavimo priežastis);
taip pat mišri paranoja, kuriai nebūdinga viena vyraujanti paranojos forma ir nenustatyta.

Socialinės psichologijos modelis

, geštaltinės teorijos pagrindėjas, kartu su vokiečių psichiatru Heinrichu Šulte pasiūlė socialpsichologinį modelį, taikytiną paranojos sampratai. Remiantis juo, paranoją reikia traktuoti kaip tam tikrą santykių manijos formą – žmogus, kuriam nepavyksta būti kieno nors (pvz., socialinės grupės, „mes“) dalimi, ir kai šio atotrūkio tarp savęs bei kitų jis negali pakęsti, žmogus (tarsi gelbėdamasis) „nutiesia“ sąlyginį tiltą (loginę, psichologinę-socialinę jungtį), kuri riša atitinkamus asmenis, jų grupę („mes“), susidarančią persekiojamųjų ir persekiotojų santykyje – „mes“ ir „jie“ (persekiotojai). Todėl visų pirma bet kurios terapijos ar jos formos taikymo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo harmoningų asmenybės socialinių santykių atkūrimo, pusiausvyros atstatymo žmogaus (darbo, veiklos, socialinėje ir kitokioje) aplinkoje.

Taip pat skaitykite

Paranoidinis asmenybės sutrikimas

Išnašos

Paranoja. Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. – 376 p. .
Paranoja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010
(2013). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders. Washington, D.C.: American Psychiatric Association.
Encyclopedia of psychology. Kazdin, Alan E. Washington, D.C.: American Psychological Association. 2000. ISBN . OCLC 42692282.{{}}: CS1 priežiūra: others ()
„APA Dictionary of Psychology“. dictionary.apa.org. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.

[1] Paranoja. Aiškinamasis psichologijos terminų žodynas. Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2019. – 376 p. .

[2] Paranoja. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010

[DSM-3] (2013). Diagnostic and Statistical Manual of Mental Disorders. Washington, D.C.: American Psychiatric Association.

[APA-4] Encyclopedia of psychology. Kazdin, Alan E. Washington, D.C.: American Psychological Association. 2000. ISBN . OCLC 42692282.{{}}: CS1 priežiūra: others ()

[5] „APA Dictionary of Psychology“. dictionary.apa.org. Nuoroda tikrinta 2020-05-23.