Orientavimasis jūroje ir kanojų gamyba Karolinų saloseNematerialusis pasaulio paveldasProa netoli Ponapės salosVieta Mik

Orientavimasis jūroje ir kanojų gamyba Karolinų salose
Nematerialusis pasaulio paveldas

Proa netoli Ponapės salos
Vieta	Mikronezijos Federacinės Valstijos
Regionas**	APA
Įrašas	2021 m.
Pavojuje	Nuo 2021 m.
Nuorodos
	Nuoroda
* Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą.

Mikroneziečių laivyba – Mikronezijos regione tarp vietos gyventojų mikroneziečių paplitusi laivybos bei žinių, praktikų ir tradicijų sistema, leidžianti atlikti tolimas jūrines keliones Ramiajame vandenyne tarp tarpusavyje nutolusių salų.

Mikronezijos Federacijoje išlikęs ir gaivinamas tradicinis orientavimasis jūroje ir gamyba UNESCO 2021 m. buvo paskelbta kaip nematerialusis pasaulio paveldas reikalaujantis skubios apsaugos.

Raida

Pagrindinis straipsnis – Austroneziečių migracijos.

Milžiniškame Ramiojo vandenyno plote išsimėtę Mikronezijos salos ir atolai buvo apgyvedinti austroneziečių, jūrinių tautų, kurios kelis tūkstančius metų vystė laivybos technikas ir jų dėka galėjo sėkmingai apgyvendinti Malajų salyną ir Melaneziją. Kad išsilaikytų savaites ir mėnesius atviroje jūroje, jie išrado specialius šoninius balansyrus, kurie padėdavo kanojoms balansuoti vandenyje ir kelis burių tipus, leidžiančius pasiekti didelį greitį. Taip pat jie išvystė visą eilę įgūdžių nustatyti laivo buvimo vietą nenaudojant žiūronų, kompaso ir kitų prietaisų, kurie buvo žinomi kitose kultūrose.

Šios technologijos buvo atneštos į Mikronezijos salas II–I tūkst. pr. m. e. iš Filipinų salų ir Melanezijos. Vietos gyventojai nuolat naudojo laivybos įgūdžius naviguojant tarp atolų, įveikdami didelius atstumus atviroje jūroje. Aktyviai plaukiojama salynuose, gabenant duoklę ir prekes.

Kelių šimtų kilometrų kelionės atvira jūra buvo įprastinė praktika, tačiau egzistavo ir apie tūkstantį km siekiantys plaukiojimai tarp Karolinų ir Marianų salų, kurie naudodavosi sezoniniais vėjais. Apie pastovius prekybinius santykius tarp šių salynų iki XIX a. liudija daug archeologinių radinių. XIX a. pradžioje Vakarų keliautojai liudijo ir keliones, kurios galėdavo siekti 3000 km atviroje jūroje. Pavyzdžiui kelionės iš Japo į Rataką ir pan.

Laivyba sudarė labai svarbią vietos tautų kultūros dalį. Navigacijos įgūdžius valdantys iš kartos į kartą perduodantys laivų kapitonai palu buvo labai gerbiami. Egzistavo specialios jų iniciacijos pwo.

XX a. atsirandant modernioms technologijoms ir plintant vakarietiškai kultūrai, tradicinės laivybos technikos pamažu buvo užmirštamos. Kolonijinė Vokietijos ir Japonijos valdžia neskatino šios laivybos. Atsiradus galimybei aprūpinti nutolusias salas lėktuvais, tradicinės laivybos poreikis mažėjo. Vis mažiau liko palu, ir tradicines kanojas keitė .

Tradicijos gaivinimas

XX a. viduryje tradicinė laivyba buvo išlaikyta tik atokiuose atoluose išsibarsčiusiuose tarp Japo ir Čiuko salynų. 1970 m. Mikronezijos salose iš viso buvo išlikę 17 palu, daugiausia kilusių iš Satavalio, Poluvato, , Elato, ir atolų.

(1932–2010) buvo vienas iš palu Satavalo atole, juo tapęs būdamas 18 metų. Bijodamas, kad tradicija bus prarasta, apie 1970 m. jis pradėjo aktyviai mokyti jaunus žmones, burti palu bendruomenę. Be to, bendradarbiaudamas su Polinezijos laivybos asociacija, jis naujai mokė užmirštų laivybos tradicijų ne tik Mikronezijoje, bet ir Polinezijoje.

Kitas žymus Mikronezijos palu buvo , kuris naudodamas tradicines technikas kanoja įveikė 1000 km kelionę iš Poluvato į Saipaną ir atgal.

2007 m. Satavalio atole įvyko pirmasis po 56 metų pertraukos pwo ritualas, kurio metu įšventinti 16 naujų palu. XXI a. tradicinę laivybą bandoma populiarinti visuomenėje, pritraukti jaunus žmones į laivybos mokyklas. Sklaida vyksta per socialinius tinklus, įvairias organizacijas ir mokyklas. Čia labai aktyvi yra švietimo organizacija Habele, orientuota į atokių Mikronezijos atolų švietimą, arba Waa’gey, siekianti atgaivinti laivybos tradiciją.

Orientavimasis jūroje

Mikronezijoje egzistuoja kelios tradicinės laivybos mokyklos: Weriyeng ir Fanur Labiausiai atgaivintos Weriyeng mokyklos tradicijos. Jos palu orientuojasi jūroje pagal Saulę, žvaigždes, vėją, debesis, bangų formas, paukščius ir jūros gyvūnų bioliuminescenciją. Tai, kad artinamasi prie sausumos signalizuoja dangaus spalva ir kiti ženklai

Dieną pagrindiniu orientyru tampa saulė, o naktį žvaigždės. Kadangi Mikronezija yra netoli ekvatoriaus, čia matomas pilnas dangaus skliautas, ir pagal žvaigždes galima lengviau nustatyti kryptis. Kad būtų paprasčiau, dangaus skliautas dalinamas į keliasdešimt sektorių. Apsiniaukusio oro atveju orientyrai yra vėjas ir bangos.

Jūrinius kelius tarp salų palu turi gerai įsiminti pagal tik jiems vieniems suprantamus orientyrus atviroje jūroje. Tai reikalauja puikios atminties. Šią problemą maršaliečiai palengvino kurdami iš lazdelių, akmenukų ir kriauklelių, kurie atvaizduoja kelionės orientyrus.

Kanojų gamyba

Pagrindinis straipsnis – .

Mikronezijoje jūrinėms kelionėms tarp atolų naudojamos didelės kanojos (), kurios gali siekti iki 30 m ilgio ir talpinti iki 50 žmonių bei maisto keliems mėnesiams. Turi vieną šoninį balansyrą. Jos vadinamos skirtingai: Karolinų salose vadinamos wa, Japo saloje – m’uw, Maršalo salose – walap, Marianų salose – sakman, o Kiribatyje- baurua. Balansyras Mikronezijoje žinomas kaip dahm (Ponapės kalba), thaam (Japo kalba), arba jų kognatais.

Proa gamyba pripažįstama kaip svarbus amatas. Poluvate jis vadinamas héllap ir egzistuoja kelios mokyklos, tokios kaip hálinruk (Čiuko stilius) arba hálinpátu ( stilius). Kanojos gaminamos iš duonmedžio rąsto, kuris skobiamas naudojant praktiškai tik vieną įrankį – vedegą. Trikampės burės tradiciškai buvo siuvamos iš pandano pluošto, tačiau mūsų laikais gali būti gaminamos iš bet kokios burinės medžiagos.

Dėl specifinės sandaros proa yra vieni greičiausių laivų pasaulyje. Jų greitis gali siekti 22 mazgų (41 km/h) ir net daugiau.

Kitos į pasaulio paveldą įtrauktos laivybos tradicijos

(2008, Grenada)
Kiniškos džonkos (2010, Kinija, reikalingas apsaugos)
(2011, Iranas, reikalingas apsaugos)
(2017, Indonezija)
(2020, Prancūzija, geroji praktika)
(2016, Norvegija, geroji praktika)
Išplėstiniai dugniniai luotai (2021, Estija, reikalingas apsaugos)
(2021, Danija, Islandija, Norvegija, Švedija, Suomija)

Šaltiniai

Carolinian wayfinding and canoe making
Parsonson, G. S.; Golson, Jack, Ed. (1962). „The Settlement of Oceania: An Examination of the Accidental Voyage Theory“. Journal of the Polynesian Society. 71 (34). Auckland University: 11–63. Retrieved January 11, 2015.
Doran, Edwin Jr., Texas A&M University (1972). „Wa, Vinta, and Trimaran“. Journal of the Polynesian Society. 81 (2). Auckland, New Zealand: University of Auckland: 144–159. Retrieved January 11, 2015.
Michael McCoy (1973). „A Renaissance in Carolinian-Marianas Voyaging“. Journal of the Polynesian Society, Auckland University. Archived from the original on 2021-12-28.
Lewis, David (1978). The Voyaging Stars: Secrets of the Pacific Island Navigators. William Collins Publishers Pty Ltd, Sydney. .
Carolinian wayfinding and canoe making
Gladwin, Thomas (1970). East Is a Big Bird. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. pp. 200. .
Holmes, Lowell Don (1 August 1955). „Island Migrations (2): Birds and Sea Currents Aided Canoe Navigators“. XXVI(1) Pacific Islands Monthly. Archived from the original on 1 October 2021. Retrieved 1 October 2021.
Gooley, Tristan (2016). How to Read Water: Clues, Signs & Patterns from Puddles to the Sea. NY: Hodder & Stoughton. .
Blust, Robert; Trussel, Stephen (14 January 2018). "*saRman outrigger float". Austronesian Comparative Dictionary. Retrieved 14 January 2018.
McCoy, Michael (1973). „A Renaissance in Carolinian-Marianas Voyaging“. Journal of the Polynesian Society, Auckland University. 82 (4): 355–365. Retrieved January 11, 2015.
Parsonson, G. S.; Golson, Jack, Ed. (1962). „The Settlement of Oceania: An Examination of the Accidental Voyage Theory“. Journal of the Polynesian Society. 71 (34). Auckland University: 11–63. Retrieved January 11, 2015.

[1] Carolinian wayfinding and canoe making

[2] Parsonson, G. S.; Golson, Jack, Ed. (1962). „The Settlement of Oceania: An Examination of the Accidental Voyage Theory“. Journal of the Polynesian Society. 71 (34). Auckland University: 11–63. Retrieved January 11, 2015.

[3] Doran, Edwin Jr., Texas A&M University (1972). „Wa, Vinta, and Trimaran“. Journal of the Polynesian Society. 81 (2). Auckland, New Zealand: University of Auckland: 144–159. Retrieved January 11, 2015.

[4] Michael McCoy (1973). „A Renaissance in Carolinian-Marianas Voyaging“. Journal of the Polynesian Society, Auckland University. Archived from the original on 2021-12-28.

[5] Lewis, David (1978). The Voyaging Stars: Secrets of the Pacific Island Navigators. William Collins Publishers Pty Ltd, Sydney. .

[6] Carolinian wayfinding and canoe making

[7] Gladwin, Thomas (1970). East Is a Big Bird. Cambridge, Massachusetts: Harvard University Press. pp. 200. .

[8] Holmes, Lowell Don (1 August 1955). „Island Migrations (2): Birds and Sea Currents Aided Canoe Navigators“. XXVI(1) Pacific Islands Monthly. Archived from the original on 1 October 2021. Retrieved 1 October 2021.

[9] Gooley, Tristan (2016). How to Read Water: Clues, Signs & Patterns from Puddles to the Sea. NY: Hodder & Stoughton. .

[10] Blust, Robert; Trussel, Stephen (14 January 2018). "*saRman outrigger float". Austronesian Comparative Dictionary. Retrieved 14 January 2018.

[11] McCoy, Michael (1973). „A Renaissance in Carolinian-Marianas Voyaging“. Journal of the Polynesian Society, Auckland University. 82 (4): 355–365. Retrieved January 11, 2015.

[12] Parsonson, G. S.; Golson, Jack, Ed. (1962). „The Settlement of Oceania: An Examination of the Accidental Voyage Theory“. Journal of the Polynesian Society. 71 (34). Auckland University: 11–63. Retrieved January 11, 2015.