Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Melanezija – geografinis regionas Ramiajame vandenyne, Okeanijos dalis. Pavadinimą pasiūlė Žiulis Diumonas d'Urvilis (Jules Dumont d’Urville) 1832 metais. Graikiškai mela – 'juodas', nesos – 'sala'. Nuo kitų Okeanijos gyventojų skiriasi tamsia oda.

Okeanijos kultūrinis regionas Melanezija

Šalis	Fidžis, Naujoji Kaledonija, Papua Naujoji Gvinėja, Vakarų Naujoji Gvinėja, Saliamono salos, Vanuatu
Tautos	melaneziečių tautos
Kalba	papuasų kalbos,

Okeanijos kultūriniai regionai Melanezija, Mikronezija, Polinezija

Politiniai dariniai

Melanezijai priskiriamos šios valstybės ir teritorijos:

Fidžis
Naujoji Kaledonija (priklausoma Prancūzijos teritorija)
Papua Naujoji Gvinėja
Vakarų Naujoji Gvinėja (Indonezijos dalis)
Saliamono salos
Vanuatu
Kai kurias Melanezijos teritorijas kontroliuoja Australija

Geografija

Geografiškai Melaneziją sudaro viena didelė (antroji pagal didumą pasaulyje) sala – Naujoji Gvinėja – ir ją supantys salynai:

Bismarko salynas (valdo Papua Naujoji Gvinėja)
Saliamono salynas (pasidalinusi Papua Naujoji Gvinėja ir Saliamono Salos)
(įsikūręs Vanuatu)
(įsikūręs Fidžis)
(valdo Australija)

Taip pat keletas atskirų salų:

Naujoji Kaledonija
Norfolko sala (valdo Australija) ir kt.

Dėl šių geografinių darinių priklausomybės Melanezijai yra ginčijamasi:

Istorija


Melanezijos istorija
Papuasai
Malajų-polineziečių migracijos (Lapita kultūra)

Kolonijos:
, Vokietijos Naujoji Gvinėja, , Britų kolonijos
Dabartiniai politiniai vienetai:
, Vanuatu, Saliamono salos, ,

Pagrindinis straipsnis – Melanezijos istorija.

Melanezija pirmą kartą buvo apgyvendinta prieš maždaug 50000 metų. Čia per kelias bangas atsikėlė , papuasų protėviai. Austroneziečiai atsikėlė į šias žemes vėliau, maždaug 1500 m. pr. m. e., Austroneziečių migracijos laikais. Šie žmonės, apsigyvenę Melanezijos salyne žinomi Lapita vardu. Lapita buvo gerai įgūdę jūrininkai bei žemdirbiai, įtakoję didelę teritoriją aplink Ramųjį vandenyną ir naujai apgyvendinę Melaneziją. Jie pakeitė vietos gyventojų tautinę sudėtį, suformuodami melaneziečių tautybę. Tik Naujoji Gvinėja liko gyvenama senųjų gyventojų.

Dėl specifinių vietos gamtinių sąlygų Melanezijoje nesusiformavo aukštesnio lygio kultūra. Regionas išliko akmens amžiuje. Vieninteliai archeologiniai paminklai yra megalitai, statyti atskirose salose.

Nuo XVI a. Europiečiai pasiekė Melaneziją ir ją tyrinėjo. Taip jie atrado atskiras salas. Pirmieji tyrinėtojai buvo Ispanai, juos sekė olandai, anglai, . XVIII a. čia plaukojo britų keliautojas Džeimsas Kukas. Kadangi Melanezijos salose buvo paplitęs kanibalizmas, salos ilgai buvo viena menkiausiai žinomų pasaulio dalių, kurios Vakarų šalys vengė.

Nepaisant to, europiečiai mainė alkoholį ir tabaką į būtiniausias sau prekes – santalmedį, rojaus paukščių kailiukus. Jie taip pat atnešė ir naujas ligas: raupus, tymus, dizenteriją, gripą, sifilį ir raupsus. Nuo šių ligų žuvo nemažai vietinių gyventojų. Kai santalmedžio paklausa sumažėjo, susiformavo nauja prekybos forma: buvo pavergiami žmonės iš Naujosios Kaledonijos, Lojalumo salų, Vanuatu, Naujosios Gvinėjos ir Saliamono salų darbui cukraus plantacijose Fidžyje ir Kvinslande. Ši prekyba žmonėmis sustojo tik XX amžiaus pradžioje.

XIX a. Melaneziją dalinosi kolonijinės imperijos. Regiono dalybose dalyvavo keturios valstybės. Pirmieji įsitraukė Nyderlandai, tuo metu jau valdę Malajų salyną vakaruose. Jie prisijungė prie savo kolonijos Naujosios Gvinėjos vakarinę dalį. 1853 m. Napoleonui III bandant konkuruoti su britų kolonijomis Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, Prancūzija paskelbė savo kolonija Naująją Kaledoniją, kuri tapo Prancūzijos nuteistųjų pataisos vieta.

Konkuruodama su prancūzais 1883 m. Britų imperija nuo Australijos pakrančių prisijungė Naujosios Gvinėjos pietrytinę dalį, kur įkurta kolonija (vėliau atiduota Australijai). Iš ten jie plėtė įtaką aplinkinėse salose, kolonizuodami Fidžį, Vanuatu (sutarė jį valdyti kartu su Prancūzija). Pačioje XIX a. pabaigoje į dalybas įsijungė ir Vokietija, kuri pareiškė teises į likusį neokupuotą Naujosios Gvinėjos šiaurės rytų trečdalį. Iš ten ji kolonizavo Bismarko salyną, o su Britų imperija pasidalino Saliamono salyną, sukurdama Vokietijos Naująją Gvinėją.

Prasidėjus I pasauliniam karui, Vokietijos kolonijos atiduotos administruoti Australijai. Ilgainiui ši sujungė Papua su buvusiomis Vokietijos kolonijomis, suformuodama junginį, dabar vadinamą Papua Naująja Gvinėja.

Po II pasaulinio karo dekolonizacijos metu (daugiausia XX a. VIII dešimtmetyje) dauguma buvusių kolonijų tapo nepriklausomos. Vakarų Naujoji Gvinėja tapo Indonezijos dalimi. Nepriklausomybę iškovojo Fidžis, Vanuatu, Saliamono salos, Papua Naujoji Gvinėja. Vienintelė priklausoma teritorija liko Naujoji Kaledonija, kurią vis dar valdo Prancūzija.

Taip pat skaitykite

Šis straipsnis apie Okeaniją yra . Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.