Majų civilizacija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šis straipsnis apie ikikolumbinę indėnų civilizaciją. Apie jų palikuonis dabartinius majus skaitykite straipsnyje Majai (tauta).

Majai – Centrinės Amerikos indėnų tauta, sukūrusi Majų civilizaciją. Jie gyveno vadinamajame istoriniame kultūriniame Majos regione (Meksikos pietuose (Čiapas, Jukatano šiaurė), Gvatemaloje, vakarų Hondūre ir šiauriniame Belize). Jų civilizacija gyvavo maždaug nuo 1000 m. pr. m. e. iki ispanų užkariavimo.

Mezoamerikos regionas Maja (Maya)
Šalis	Meksika (Jukatanas), Belizas, Gvatemala
Tautos	majai
Valstybės	Majų miestai valstybės (II tūkst pr. m. e. - XVII a.)
Vikiteka	VikitekaVikiteka
Centroamerika, Maja, Įlanka, , , Centras, ,

Prieš ispanų kolonizaciją (iki XVI a.) majai turėjo vieną iš pačių pažangiausių civilizacijų Vakarų pusrutulyje. Jie vertėsi žemdirbyste, statė didelius akmeninius pastatus ir piramides, šventyklas, gamino aukso ir vario dirbinius, turėjo hieroglifų raštą, kuris yra gerai ištyrinėtas ir iššifruotas. Majų kalendoriumi naudojosi ir kitos Mezoamerikos civilizacijos.

Geografija

Pagrindinis straipsnis – Jukatano pusiasalis.

Senovinis regionas, kuriame gyveno majai ir kur klestėjo Majų civilizacija, yra vadinamas Maya. Jis apėmė dalį dabartinės Meksikos, Belizą, Gvatemalą, vakarų Hondūrą.

Šis regionas pietuose ribojosi su Centroamerika, vakaruose – su Įlanka, Oašaka.

Tai – didžiausias Mezoamerikos istorinis regionas. Dėl to jis pasižymi gamtine įvairove. Jį galima skirstyti į tris pagrindinius subregionus:

• Pietuose yra Majų aukštumos, kurių didžiumą užima Čiapaso Siera Madrė.
• Į šiaurę nuo jų driekiasi pietinės žemumos, drėkinamos gausių upių.
• Šiauriausiai yra šiaurinės žemumos, pasižyminčios gana permainingu klimatu. Čia yra Puuc kalvų regionas.

Istorija

Ankstyviausi majų gyvenamame regione rasti architektūriniai artefaktai datuojami nuo 1500 m. pr. m. e. Archeologiniai radiniai demonstruoja, kad nuo tada majai gyveno kaimuose ir vertėsi žemdirbyste – daugiausia augino kukurūzus, pupas ir moliūgus.

Ikiklasikinis laikotarpis

Pietinė Majų teritorija

Ankstyvojoje majų kultūroje galima įžvelgti olmekų civilizacijos įtaką, kuri aprėpė visą Mezoameriką. Spėjama, kad iš olmekų majai perėmė kalendoriaus sistemą, kai kuriuos religinius įsitikinimus, 20-ainę sistemą, daug kalbos ypatumų, rašto ir meno pagrindus.

Nuo maždaug IX a. pr. m. e. kultūra, stipriai veikiama olmekų, suklestėjo Majų aukštumų teritorijose. Ta kultūra vadinama Pietų Majos zona. Čia susikūrė daug klestinčių gyvenviečių, klestėjo raštas ir menas. Tačiau manoma, kad šios kultūros kūrėjai buvo ne majai, o tautos, giminingų olmekams, kurios tuo metu dar buvo apgyvendinusios šias teritorijas. Šios kultūros tiesioginė įtaka majų kultūrai yra ginčytina.

Apie III a. pr. m. e. ėmė formuotis savarankiška majų kultūra. Majai pradėjo statyti ceremoninius pastatus ir jų kompleksus, o apie 200 metus šie kompleksai ėmė plėstis ir tapo miestais, kuriuose buvo šventyklų, piramidžių, aikščių, rūmų, dvarų, žaidimo aikštelių. Tada majai išvystė savo raštą (hieroglifus), sudėtingą kalendorių ir astronominę sistemą. Jie skaldė labai daug akmenų, naudodami kietesnius akmenis. Išvystė irigacijos ir terasų sistemas. Majai gamino popierių (daugiausia iš figmedžių), rašė knygas. Taip pat buvo ištobulinę skulptūros ir raižymo meną. Architektūros paminklai ir įrašai akmenyse yra pagrindiniai majų kultūros likučiai, pasiekę mūsų laikus.

Klasikinis laikotarpis

Vienas didžiausių klasikinės Majų civilizacijos miestų – Tikalis. Dešinėje pusėje – Jaguaro šventykla

Majų iškilimas prasidėjo apie 250 metus; majų kultūros klasikinis laikotarpis truko iki 900 m. Civilizacijos klestėjimo laikotarpiu buvo apie 40 miestų, kuriuose gyveno po 5-50 tūkst. gyventojų. Pagrindiniai to meto miestai telkėsi pietinėse Majos žemumose (dabartinės Gvatemalos žemumose). Svarbiausi miestai: Tikalis (Tikal), Uašaktunas (Uaxactún), Kopanas (Copán), Bonampakas (Bonampak), Palenkė (Palenque), (Río Bec). Klestėjimo metu majų buvo apie 2 mln.

Iš visų dabar egzistuojančių majų grupių tuo metu pagrindinė grupė buvo , kurie vieninteliai išvystė rašto sistemą ir aukštą kultūrą. Jie tuo metu buvo apgyvendinę visas pietines Majos žemumas, o jų kalba buvo naudojama kaip lingua franca visame Majos regione. Dabartiniai jų palikuonys yra ir čorti.

Poklasikinis laikotarpis

Po 900 metų, klasikinė Majų civilizacija patyrė nuosmukį, didieji miestai ir kulto centrai Pietuose ištuštėjo ir apžėlė džiunglių augmenija. Tokio spartaus nykimo priežastys nėra aiškios; kai kurie mokslininkai mano, kad tai įvyko dėl ginkluotų konfliktų ir žemės išeikvojimo (suprastėjusios sąlygos žemdirbystei). Taip pat buvo ir ekologinės priežastys. Pavyzdžiui, manoma, kad Tikalio miestas ištuštėjo dėl padidėjusių sausrų ir dėl geriamo vandens užsiteršimo melsvabakterėm bei gyvsidabriu (majai raudoniems dažams naudojo cinoberį).

Tačiau šiaurės žemumose Jukatano pusiasalyje ir vandenyno pakrantėse įsikūrę miestai, nors taip pat išgyvenę didelius politinius pokyčius, išlaikė majų kultūros tęstinumą ir klestėjo dar bent kelis šimtmečius. Čia gyveno kita majų grupė, , kurie dabar sudaro didžiumą visų majų. Šioje šiaurinėje kultūroje nuo X a. reiškėsi labai stipri išorinė įtaka iš Centrinės Meksikos, iš kur kėlėsi nauatliška tauta toltekai. Šie atsinešė plunksnuotojo dievo Kecalkoatlio, majų vadinamo Kukulkanu, kultą, daug meno naujovių. Toltekai savo sostinę įkūrė Čičen Icoje (Chichén Itzá), kuri iki XIII a. pradžios buvo svarbiausias majų miestas.

Nuo XIII a. majai jukatekai atkūrė savo nepriklausomybę, ir regione įsigalėjo Majapano (Mayapán) miestas, tapęs jukatekų majų sostine. Kiti svarbūs miestai buvo Ušmalis (Uxmal), Tulumas ir kt.

Nuo XIII a. susiformavo dar vienas poklasikinių majų kultūros židinys regiono pietuose, aukštikalnėse, kur gyveno smulkios majų tautelės, ir kurias neabejotinai veikė nauatliška toltekų kultūra iš šiaurės. Jos sukūrė daug smulkių valstybėlių, tarp kurių svarbiausios buvo Kumarkachas (kičiai), Išimče ir (kakčikeliai), Zakuleu (mamiai) ir pan. Šios valstybės pačioje XV a. pabaigoje pateko į augančios Actekų imperijos įtaką.

Kolumbinis laikotarpis

Pagrindinis straipsnis – .

Kai XVI a. į Ameriką įsiveržė ispanų konkistadorai, dauguma majų tebuvo žemdirbiai, gyvenę kaimuose ir garbinę savo protėvius. Nepaisant to, kad Jukatanas buvo viena pirmųjų vietų, kur ispanai išsilaipino Amerikos žemyne, majų užkariavimas vyko gerokai vėliau.

Kortesui užkariavus Actekų imperiją, Pedro de Alvarado 1524 m. surengė ekspediciją į Majų aukštumas, kur nukariavo aukštikalnių majų valstybėles, įkurdamas Gvatemalos guberniją. Paradoksalu, bet dauguma vietos majų vietovardžių buvo „perkrikštyti“ į nauatlių kalbą, kadangi būtent nauatliai lydėjo Alvaradą jo žygių metu.

1526 m. kitas konkistadoras, Francisco de Montejo pradėjo ir jukatekų užkariavimą. Pirmosios ekspedicijos buvo labai nesėkmingos (1527–28 ir 1531–35), tuo tarpu trečiosios ekspedicijos metu (1540–46) Montechui Jaunesniajam pavyko paimti vieną miestą – T’ho, kurį pervardino Merida ir pavertė savo valdų sostine. Įgijęs sąjungininkus Tutal Xiu iš Mani miesto, Montechas užkariavo daugumą jukatekų.

Majų užkariavimas labai skyrėsi nuo Actekų imperijos užkariavimo, kadangi majai buvo susiskaldę, todėl čia reikėjo atskirus miestus imti vieną po kito. Nors Jukatano užkariavimas oficialiai baigėsi XVI a. viduryje (1546 m.), iki pat XVII a. pabaigos džiunglių gilumoje egzistavo nepriklausomos majų valstybės, puoselėjusios senąją kultūrą. Paskutinės jų buvo ir icų tautos Tajasalis.

Per šimtą metų skaičiuojant nuo konkistadorų įsiveržimo į Centrinę Ameriką išnyko 85-90 % majų populiacijos. Nemaža dalim tai buvo susiję su ilgais ir brutaliais karais, tačiau pagrindinė priežastis buvo ispanų atneštos europietiškos ligos, iki tol neegzistavusios Amerikose.

Pasiekimai

Mezoamerikos istorija
:
Olmekai,
:
Teotihuakanas, Majai, Sapotekai, Mištekai,
:
Pipiliai, Majai, Mištekai, Uastekai, Totonakai, Toltekai, Actekai, Taraskai, Čičimekai
Meksikos užkariavimas
Meksika, Centrinė Amerika
Mezoamerikos regionai
Centroamerika, Maja, Įlanka, , , Centras, ,

Kopano stela, šiaurinė pusė

Pagrindinis straipsnis – Majų raštas.

Iš majų kultūros daugiausia yra išlikę kulto centrai, kuriuose yra daug piramidžių, šventyklų, rūmų, pastatytų iš kalkakmenio blokų, gausiai išpuoštų ornamentika, su įrašais apie istoriją, religiją ir astronomiją. Dėl to majų civilizacija laikoma bene iškiliausia iš visų Amerikos civilizacijų, gyvavusių iki K. Kolumbo. Tačiau tikroji hieroglifų prasmė ir kronikos paaiškėjo tik praėjus keliems amžiams po to, kai ispanai aptiko įstabius majų statinius.

Religija

Sisteminiai majų civilizacijos tyrinėjimai prasidėjo apie 1830 m., o pirmieji iššifravimo atvejai pasitaikė tik XX a. pirmojoje pusėje. Jų dėka šiek tiek paaiškėjo majų religija, kuri turėjo savo gamtos dievų panteoną (taip pat ir saulės, mėnulio, lietaus, grūdų dievus). Dvasininkų luomas buvo atsakingas už sudėtingus religinius ritualus ir ceremonijas.

Matematika ir astronomija

Greta religijos, labai gerai buvo išvystyta matematika ir astronomija. Vienas iš pačių pažangiausių matematikos pasiekimų buvo nulio sąvoka. Astronomijoje buvo naudojamasi sudėtingu kalendoriumi, kuris rėmėsi saulės metais (18 mėnesių po 20 dienų ir papildomas 5 dienų laikotarpis), buvo šventieji metai (13 ciklų po 20 dienų) ir daug kitų ciklų, pradėtų skaičiuoti nuo 3114 m. pr. m. e. Majų astronomai turėjo tikslias Mėnulio ir Veneros pozicijų lenteles ir mokėjo numatyti Saulės užtemimus.

Visuomenė

Socialinė majų miestų-valstybių organizacija buvo griežtai hierarchizuota. Pačiame viršuje buvo karalius bei kiti dinastijos nariai. Žemiau gana platus kilmingųjų sluoksnis sudaręs 10-15% populiacijos. Socialinės hierarchijos apačią sudarė stiprus pirklių ir amatininkų sluoksnis bei žemdirbiai kukurūzų augintojai.

XX a. viduryje mokslininkai klaidingai manė, kad majų visuomenę sudarė taikingi dvasininkai-astronomai ir paklusnūs valstiečiai. Manyta, kad majai buvo giliai pasišventę religiniams dalykams, priešingai nei karingos indėnų tautos vidurio Meksikoje. Tačiau tolesni iššifravimo darbai parodė, kad valdovų dinastijos kariavo tarpusavyje, ėmė aukštuomenę į nelaisvę. Belaisvius jie kankindavo, luošindavo ir aukodavo savo dievams. Iš tikrųjų, kankinimai ir žmonių aukojimai buvo neatskiriama majų religinių ritualų dalis; buvo tikima, kad šitokios aukos užtikrina derlingumą, vaisingumą, parodo paklusnumą dievams ir juos nuramina; jeigu neaukojama, dievai siunčia žmonėms nelaimes ir chaosą. Žmogaus kraujas esąs būtinas santykius su dievais užmegzti, todėl majų vadai, kaip tarpininkai tarp žmonių ir dievų, praktikavo kraujo aukas ir net savęs kankinimą.

Šaltiniai

1. . lrytas.lt. Lietuvos Rytas. 2020-07-02. Suarchyvuotas originalas 2021-11-03. Nuoroda tikrinta 2021-11-03.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.