Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išna

Šiam straipsniui ar jo daliai .
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Šiame straipsnyje apžvelgiama Meksikos istorija nuo ispanų kolonizacijos XVI a. Apie prieškolumbinę civilizaciją Meksikos teritorijoje žiūrėkite straipsnį Mezoamerika


Meksikos istorija
Mezoamerika
Meksikos, užkariavimas
Naujoji Ispanija


JAV-Meksikos karas

Meksikos istorija - Meksikos teritorijos, joje gyvenančių tautų ir valstybės istorija.

Kolonijiniai laikai

Plačiau apie Meksikos užkariavimą žr. straipsnius: Meksikos užkariavimas, Ernanas Kortesas ir Ispanijos kolonijos Amerikoje

Ispanai Meksiką pirmą kartą pasiekė 1517 m., kai pietų Meksikos krantus tyrė Francisco Hernández de Córdoba (Fransisko Ernandeso de Kordobos) vadovaujama ekspedicija. Po jos 1518 m. sekė Juan de Grijalva (Chuano de Grichalvos) ekspedicija. Meksikos užkariavimas () prasidėjo 1519 m., kai Hernán Cortés (Ernano Korteso) vadovaujami konkistadorai išsilaipino vietovėje, kurią pavadino „Puerto de la Villa Rica de la Vera Cruz“ (šiuolaikinis Verakruso miestas).

Iš pradžių Meksikos centrinę dalį valdę actekai tikėjo (pagal senus padavimus), kad ispanai yra atsiųsti dievų, todėl iš pradžių beveik nesipriešino ispanams. Tačiau netrukus indėnai įsitikino, kad ispanai nėra dievai, ir stojo į kovą. Po keleto mūšių, kuriuose ispanai vos nepralaimėjo, konkistadorai 1521 m. apsupo ir užėmė actekų imperijos sostinę Tenočtitlaną. Tai buvo actekų imperijos žlugimas.

Ispanų pergalę lėmė keletas faktorių. Pirmiausia, ispanų ginkluotė buvo pažangesnė, jie turėjo patrankas, plieninius ginklus ir žirgus. Antra, nuo ispanų indėnai užsikrėtė ligomis, kuriom jie neturėjo imuniteto – šios ligos sukėlė epidemijas, nuo kurių mirė daug vietos gyventojų. Trečia, ispanams padėjo actekų imperijos pavergtos tautos, kurios ispanų atėjimą laikė galimybe išsivaduoti nuo actekų priespaudos. Tačiau tos tautos klydo – išskyrus actekų religiją (kuri reikalavo žmonių aukų), ispanų valdymas nebuvo joms nei kiek lengvesnis.

Kolonijinis periodas truko nuo 1521 iki 1821 metų. Tuo metu Meksika buvo vadinama „Nueva España“ („Naujoji Ispanija“), jos teritorija apėmė šiuolaikinę Meksiką, Karibų jūros salas, Centrinę Ameriką iki pat Kosta Rikos bei dabartinės JAV pietvakarius. Tačiau Jukatanas buvo galutinai užkariautas tik 1697 metais (plačiau žr. ).

Užkariautojams imant vietos moteris į žmonas ir taip maišantis dviem kultūroms, susidarė nauja etninė grupė – metisai. Tačiau visu kolonijiniu laikotarpiu visuomenėje vyravo ispanai dvarininkai bei Meksikoje gimę baltieji (kreolai). Žemesnę padėtį užėmė metisai, o indėnai užėmė žemiausią visuomenės laiptelį.

Nepriklausomybės kovos

Pagrindinis straipsnis:

Nepriklausomybės karas prasidėjo 1810 m. rugsėjo 16 d., jį inicijavo (Migelis Idalgas), ispanų kilmės kunigas bei progresyvios idėjos apskritai. Napoleonui įsiveržus į Ispaniją ir į jos sostą pasodinus savo brolį, susidarė padėtis, kai Ispanijai esant okupuotai kolonijos praktiškai tvarkėsi savarankiškai. Meksikos konservatoriai ir turtingieji dvarininkai teberėmė senąjį Burbonų dinastijos Ispanijos karalių ir priešinosi liberaliai Napoleono politikai. Taigi susiformavo visų politinių jėgų Meksikoje sąjunga, kai tiek liberalai (siekę demokratinės Meksikos), tiek ir konservatoriai (kurie norėjo Burbonų dinastijos karaliaus ir senojo status quo) sutarė, kad Meksika turi tapti nepriklausoma ir pati lemti savo likimą.

Ryškiausios nepriklausybės karo figūros buvo , , generolas ir generolas . Karas truko vienuolika metų ir baigėsi, kai nepriklausomybės šalininkų kariuomenė 1821 m. užėmė sostinę Meksiką. Nors nepriklausomybė buvo paskelbta dar 1810 m., teisiškai ji buvo įtvirtinta 1821 metų rugpjūtį, Kordoboje (Verakruso valstija) vicekaraliui Juan de O'Donojú ir generolui Agustín de Iturbide pasirašius susitarimą dėl nepriklausomybės pripažinimo.

1821 m. de Iturbide, buvęs Ispanijos generolas, vėliau perėjęs į nepriklausomybės šalininkų pusę, pasiskelbė imperatoriumi – oficialiai tik laikinai, tol kol kurios nors Europos karališkos šeimos atstovas bus įtikintas tapti Meksikos monarchu (plačiau žr. ). 1823 m. kilęs sukilimas nuvertė imperatorių, ir buvo paskelbta Meksikos Respublika. 1824 m. prezidentu tapo Félix Fernández (pasivadinęs „Guadalupe Victoria“, kas simbolizavo ir žodį „Pergalė“).

JAV įsiveržimas, kova dėl reformų

Didžiąją XIX amžiaus dalį Meksikos politinė arena buvo nestabili, ir pasižymėjo dažna prezidentų kaita. XIX a. 2-ame ketvirtyje politikoje dominavo diktatorius (Antonijus Lopesas de Santa Ana). Jo valdymo metu Meksika prarado maždaug trečdalį šalies teritorijos (šalies šiaurėje). 1836 m. Teksasas paskelbė nepriklausomybę nuo Meksikos, o 1846 m. kilo Amerikos–Meksikos karas (1846-1848). Vėliau, 1853, diktatorius už 15 mln. dolerių pardavė dar dalį šalies teritorijos JAV. Visa tai sukėlė didžiulį tautos nepasitenkinimą.

1855 m. prezidentu buvo išrinktas , vadinamosios moderatų partijos atstovas. Moderatai siekė vykdyti tarpinę tarp konservatorių ir liberalų politiką. 1857 m. buvo priimta nauja Meksikos konstitucija, kuri išlaikė didžiąją dalį Romos Katalikų Bažnyčios teisių, turėtų kolonijiniu laikotarpiu, tačiau, skirtingai nei senojoje konstitucijoje, joje nebeliko nuostatos, skelbiačios katalikybę vienintele šalies religija. Konservatoriams net ir tokios reformos buvo nepriimtinos, prezidentas ir jo administracija buvo ir kilo maištas. Nuo 1858 m. sausio iki 1861 m. sausio vyko vadinamasis „Reformų karas“. Šis pilietinis karas dar labiau supriešino šalį – dauguma moderatų prisijungė prie liberalų partijos, manydami, kad būtina apriboti Katalikų bažnyčios valdžią. Karo meto, liberalų vyriausybė rezidavo Verakruse, o konservatorių – Meksike. Karas baigėsi liberalų pergale, ir liberalų prezidentas Benito Juárez (Benito Chuaresas) perkėlė savo administraciją į Meksiko miestą.

Prancūzijos įsiveržimas ir imperija

Benito Juárezo prezidentavimas (1858-1871) buvo pertrauktas trumpo Habsburgų valdymo (1864-1867). Konservatoriai, siekę atstatyti Meksikoje monarchiją, pakvietė užimti sostą Austrijos erchercogą Ferdinandą (žinomą kaip ), jį karine jėga taip pat rėmė Prancūzija, siekusi kontroliuoti kasyklas šalies šiaurės vakarų dalyje.

Nors iš pradžių prancūzai (tuo metu – stipriausia armija pasaulyje) 1862 m. gegužės 5 d. pralaimėjo (nuo to laiko ši diena Meksikoje yra nacionalinė šventė, ), tačiau vėliau nugalėjo Meksikos vyriausybės pajėgas (vadovaujamas ) ir paskelbė Maksimiljaną Meksikos imperatoriumi. Maksimiljamas pasisakė už konstitucinę monarchiją, kurioje monarchas dalytųsi valdžia su demokratiškai išrinktu kongresu. Tai buvo per daug liberalu Meksikos konservatoriams, o kadangi liberalai imperatoriaus išvis nepripažino, Maksimiljanas Meksikoje turėjo labai mažai šalininkų. Galiausiai, prezidento Juarezo šalininkai sučiupo ir sušaudė Maksimiljaną, ir 1867 m. buvo atstatyta respublika (prezidento Juarezo administracija tebeveikė per visą prancūzų intervencijos laikotarpį). Tais pačiais metais priimta nauja Konstitucija, pagal kurią buvo konfiskuotos Katalikų bažnyčios žemės (Bažnyčia tuo metu valdė apie pusę visos žemės), įvesta civilinė santuoka ir uždrausta kunigams dalyvauti politikoje (bažnyčios atskyrimas nuo valstybės).

Po pergalės, konservatoriai išliko nepatenkinti prezidento Juarezo valdymu (jų manymu, prezidentas sukaupė savo rankose per daug valdžios, be to norėjo būti perrinktas dar vienai kadencijai), ir vienas iš armijos generolų, Porfirio Díaz, 1876 sukilo prieš vyriausybę ir ją nuvertė.

Pažanga ir Diazo diktatūra

Porfirio Díaz (Porfirijus Diasas) tapo naujuoju prezidentu. Jo valdymo metais (1876-1911), pritraukiant investicijas iš užsienio šalių, buvo smarkiai pagerinta šalies infrastruktūra. Tai buvo santykinai taikus, lydimas ekonominės pažangos, laikotarpis, pramintas „Porfiriatu“. Tačiau žmonės šiuo laikotarpiu nebuvo patenkinti: šalis traukė užsienio investicijas daugiausia dėl labai žemo darbo užmokesčio, tai sukėlė didžiulius socialinius kontrastus (didelė dalis žmonių gyveno visiškame skurde). Demokratija buvo visiškai panaikinta, pasipriešinimas buvo slopinamas jėga.

Meksikos revoliucija

žr. pagrindinį straipsnį

1910 m. 80 metų sulaukęs prezidentas Diazas nusprendė surengti rinkimus, kuriuose būtų perrinktas prezidentu. Jis manė, kad Meksikoje jau nebėra rimtos opozicijos, tačiau , iš turtingos šeimos kilęs mokslininkas, nusprendė dalyvauti rinkimuose ir greitai pelnė daugelio rinkėjų paramą, nepaisant to, kad valdžia pasodino jį į kalėjimą.

Kai buvo paskelbti oficialūs rinkimų rezultatai, buvo pranešta, kad prezidentu beveik vienbalsiai perrinktas Diazas, o Madero visoje šalyje gavo vos kelis šimtus balsų. Toks įžūlus rinkimų rezultatų klastojimas sukėlė masines riaušės. Madero 1910 m. lapkričio 20 d. paskelbė dokumentą (pavadintą „San Luis Potosi planu“), kuriame kvietė tautą ginklu kovoti prieš diktatūrą. Tuo prasidėjo .

Nors Madero buvo įkalintas San Antonijuje (JAV Teksaso valstija), bet jo kvietimas veikė – federalinė armija netrukus buvo nugalėta revoliucinių pajėgų, kurioms vadovavo Emiliano Zapata šalies pietuose, Pancho Villa ir šiaurėje, bei . Prezidentas Diazas 1911 m. atsistatydino iš posto „vardan ramybės tautoje“ ir išvyko į Prancūziją, kur ir mirė 1915 m.

Revoliucijos vadai siekė skirtingų tikslų, jų pažiūros įvairavo nuo liberalių, tokių kaip Madero, iki radikalių, kaip Zapatos ir Pancho Villos. Taigi laimėję revoliucinieriai negalėjo susitarti, kaip toliau organizuoti valstybės valdymą. To rezultatas – kova dėl vyriausybės kontrolės, kuri tęsėsi daugiau nei 20 metų. Šis periodas taip pat laikomas Meksikos revoliucijos dalimi, bet gali būti laikomas ir pilietiniu karu. Šiuo laikotarpiu, tarp daugelio kitų aukų, buvo nužudyti ir prezidentai Madero (1913) bei (1920), bei revoliucionieriai Emiliano Zapata (1919) bei Pancho Villa (1923).

Po Diazo atsistatydinimo 1911 m., prezidentu buvo išrinktas Madero. 1913 m. jis buvo nuverstas ir nužudytas. Vienu iš dažnai besikeitusių vėlesnių prezidentų tapo , buvęs revoliucienierių generolas, kuris 1917 m. vasario 5 d. paskelbė naują Meksikos konstituciją (kuri galioja iki šiol).

1920 m. prezidentu tapo . Jis stengėsi patenkinti visus visuomenės sluoksnius, išskyrus bažnyčią ir dvarininkus, ir sėkmingai skatino socialinę liberalizaciją (ypač mažinant bažnyčios vaidmenį), gerino švietimą ir moterų padėtį.

Tačiau ir po 1920 m. ginkluoti konfliktai tęsėsi. Didžiausios to laikotarpio sukilimas kilo tarp pasaulietinės valstybės ir Bažnyčios viršenybės šalininkų 1926-1929 m. (vadinamasis , la Guerra Cristera).

Stabilizacija ir Institucinės revoliucinės partijos (PRI) valdymas

1929 m. tuometinis prezidentas, generolas , įkūrė Nacionalinę revoliucinę partiją (ji vėliau buvo pavadinta Institucine revoliucine partija, PRI). Ši partija įtikino daugumą generolų-revoliucienierių paleisti savo asmenines armijas ir sujungti jas į vieną Meksikos armiją, taigi šios partijos sukūrimas dažnai laikomas Meksikos revoliucijos pabaiga.

1934 m. atėjęs į valdžią prezidentas ėmėsi šalies pertvarkymo: 1936 m. jis ištrėmė ankstesnį prezidentą Callesą (paskutinį iš generolų, turėjusių diktatoriaus ambicijų), įvairias konkuruojančias politines jėgas sujungė į PRI, ir nustatė taisykles, kurios leido PRI be konkurencijos valdyti šalį kelis dešimtmečius be vidinių kovų. 1938 m. buvo nacionalizuota naftos pramonė, elektros energijos gamyba, sukurtas nacionalinis politechnikos institutas, suteiktas politinis prieblogstis ispanams, bėgantiems nuo Ispanijos pilietinio karo, pradėta žemės reforma, dalinami vadovėliai vaikams. Visų šių politikų poveikis vienaip ar kitaip jaučiamas šalyje ir dabar.

Kitas prezidentas, , nusigręžė nuo nacionalistinės politikos ir siekė sukurta palankias sąlygas užsienio investicijoms. Vyriausybė užšaldė atlyginimus, draudė streikuoti, persekiojo disidentus, nusigręžė nuo žemės reformos. Kitas prezidentas, , netgi pataisė konstitucijos 27 straipsnį, kad būtų apgintos didžiųjų žemvaldžių teisės.

Po Antrojo pasaulinio karo sekusius kelis dešimtmečius PRI vyriausybės pasiekė gana ženklaus ekonomikos augimo ir gyvenimo gerėjimo, tačiau ekonomiką kelis kartus ištiko krachas, o XX a. 7-ajame dešimtmetyje didėjo socialiniai neramumai. 1976 ir 1982 m. šalį ištiko ekonominės krizės, po kurių buvo nacionalizuoti visi bankai (bankai buvo apkaltinti ekonomikos destabilizavimu). Abiejų krizių metu buvo nuvertintas pesas, ir iki pat 2000 m. beveik kiekvieno prezidento kadencijos pabaigoje (t. y. kas šešerius metus) įvykdavo ženkli valiutos devalvacija ir ekonomikos recesija. 1994 m. gruodį, po staigaus peso vertės nuvertinimo, šalį ištiko didžiausia per pusšimtį metų ekonominė krizė (praminta „gruodžio klaida“ arba „tekilos efektu“).

Dabartis

prezidentavimo metu tebesitęsiant ekonominei krizei, Meksike nuolat vyko demonstracijos, o Čiapo valstijoje kilo sukilimas. Prezidentas taip pat įvykdė rinkimines ir politines reformas, kurios sumažino PRI dominavimą. Po 1988 m. rinkimų, kurių rezultatų sąžiningumas buvo stipriai ginčijamas, šalyje buvo sukurtas Federalinis rinkimų institutas, kurio paskirtis – sekti, kad rinkimai vyktų sąžiningai. Dėl to, 2000 m. liepos 2 d. prezidento rinkimus laimėjo kandidatas Vicente Fox Quesada – taip baigėsi 71 metus trukęs PRI dominavimas. Abiejuose Kongreso rūmuose taip pat atstovaujami įvairių partijų atstovai.

Šalį tebekamuoja ekonominės ir socialinės problemos, tarp kurių – žemi atlyginimai, didelę gyventojų dalį palietęs nedarbas, nelygus pajamų pasiskirstymas, PRI dominuojamų vietovių pasipriešinimas demokratinėms reformoms, menkos ekonominės galimybės pietinėse indėnų gyvenamose valstijose. Sprendžiant šias problemas, šaliai aktualūs ir ekonomikos kontrolės bei plėtros klausimai, ypač naftos sektoriaus, bei prekybos su JAV plėtra. Pastaruoju metu vis daugiau problemų kelia narkotikų prekyba ir su ja susijusi prievarta, nusikaltimai bei korupcija.

Valdovai ir prezidentai

Meksikai vadovavo:

Actekų imperatoriai
Imperatorius
Imperatorius Ferdinandas