Letargija

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Letargija, letargo miegas (gr. Lethargia – gilus miegas, užmarštis) – tariamoji mirtis, liguistas miegas, iš kurio neįmanoma pažadinti. Jo metu labai susilpnėja visos organizmo gyvybinės funkcijos, sulėtėja medžiagų apykaita, sumažėja arba visai dingsta reakcija į aplinkos . Tai būsena, kai žmogaus gyvybinės funkcijos yra sustojusios, bet smegenys veikia, lyg jis miegotų. Letargo būsena gali tęstis nuo kelių valandų iki dešimčių metų. Miegančiojo organizme senėjimo procesas labai sulėtėjęs ir net 20 metų kūnas nesikeičia. Tačiau nubudus, jau po 2-3 metų biologinis amžius sugrįžta ir žmogus per trumpą laiką tampa senu. Letargija pasitaiko retai.

Priežastys ir simptomai

Liguistas mieguistumas gali būti nuolatinis ir priepuolinis. Nuolatinis mieguistumas gali apimti sergant įvairiomis smegenų ligomis, išsekimo neurozėmis, turint tripanosomų – parazitinių pirmuonių. Priepuolinis liguistumas pasitaiko narkolepsijos metu, po migrenos, epilepsijos priepuolių, dėl vegetacinės nervų sistemos kraujagyslių sutrikimų, funkcinių nervų sistemos sutrikimų atvejais ir dėl kai kurių kitų ligų.

Letargija išsivysto palaipsniui. Kartais ji gali būti susijusi su , pervargimu, išsekimu po sunkaus fizinio ar , nereguliaria mityba, bet dažniausiai priežasčių nerandama. Kelias valandas ar dienas prieš tokį miegą dauguma ligonių skundžiasi galvos skausmais, pykinimu, nemiga, padidėjusiu apetitu, troškuliu, tingumu.

Letarginė būsena gali būti įvairaus sunkumo. Lengvais atvejais žmogus nelabai kietai įmigęs, šiek tiek reaguoja į aplinkos dirgiklius, išlieka . Tada jį galima maitinti, pagirdyti. Kraujospūdis kiek sumažėjęs, raumenys atsipalaidavę. Pabudęs kartais gali prisiminti kai kuriuos įvykius. Sunkiais atvejais ligonis labai kietai įminga, nereaguoja net į skausmingus dirgiklius. Kartais pasitaiko tariamoji mirtis – oda išblykšta, šalta, vyzdžiai nereaguoja į šviesą, sunku pastebėti pulsą ir kvėpavimą. Po tokio miego žmogus nieko neprisimena. Tačiau dažniausiai miego gilumas keičiasi ir jis gali kažką prisiminti.

Atbudimas

Vienas ligonis 25 metus buvo kaip „gyvas lavonas“. Jis nejudėjo ir nekalbėjo nuo 35 metų amžiaus iki 60 – tada pamažu pradėjo keltis, kalbėti. Tik vėliau paaiškėjo, kad tai buvo ne letargija, o katatoninis stuporas (šizofreninio tipo sutrikimas). Indijoje yra aprašyta atsitikimų, kai indų panašią į letargiją būseną sukeldavo tam tikrais (savitaigos) metodais.

Po letargijos priepuolio atsibunda labai nusilpęs, išblyškęs, sulysęs. Kaip ir užmigdamas, atbunda dažniausiai laipsniškai. Normalizuojasi kraujospūdis, atsistato normalus raumenų tonusas. Ligonis jaučiasi apsunkęs, pavargęs, vangus, skundžiasi galvos skausmais, bloga savijauta, kartais gali nieko neprisiminti.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.