Epilepsija

Epilepsija, nuomaris (gr. epilambanein 'griebti, pagauti, užklupti') – būklė, kuriai būdingi pasikartojantys centrinės nervų sistemos priepuoliai, t. y., nenormalūs smegenų elektriniai iškrūviai. Sergant šia liga kartkartėmis prasideda traukuliai, prarandama sąmonė, kartais sumažėja protiniai gabumai. Priepuoliai kartojasi ilgą laiką, gali neišnykti visą gyvenimą. Todėl liga laikoma lėtine.

Elektroencefalografija (EEG) padeda ieškant epilepsijos priepuolio židinio.

EEG.

Šį puslapį ar jo dalį reikia pagal . Jei galite, sutvarkykite.

Epilepsija serga ne tik žmonės, bet ir kiti gyvūnai. Šia liga serga apie 0,05 proc. viso pasaulio žmonių.

Priežastys

Epilepsijos priepuoliai gali prasidėti bet kuriame amžiuje, netgi netrukus po gimimo. Tai priklauso nuo ligos priežasties ir formos. Trims ketvirtadaliams ligonių pirmasis priepuolis pasireiškia vaikystėje, ypač pirmaisiais gyvenimo metais, bei paauglystėje. Didžiajai daliai iš jų priepuoliai ir pasibaigia vaikystėje. Kai kurie vaikai patiria priepuolių, kurie nebūtinai yra epilepsijos išraiška, nors pagal savo atsiradimo mechanizmą („elektrinė audra smegenyse“) ir yra epilepsiniai. Šie priepuoliai kyla tik tam tikromis aplinkybėmis, kai trumpam sutrinka sveikata. Kadangi tokie priepuoliai susiję tik su tam tikromis aplinkybėmis ir niekada nevyksta savaime, jie vadinami atsitiktiniais priepuoliais arba ūmiais simptominiais.

Dažniausiai pasitaikančios epilepsijos priežastys:

• Sutrinka vaisiaus smegenų vystymasis, pavyzdžiui, dėl genetinių pakitimų, motinos apsinuodijimo, infekcijų, piktnaudžiavimo alkoholiu, sunkaus nukraujavimo ar dėl nežinomų priežasčių.
• Gimdymo metu, jei pristinga deguonies ar išsilieja kraujas į smegenis.
• Persergama ar meningitu.
• Smegenys sužeidžiamos sunkių galvos smegenų traumų metu (kraujavimas į smegenis, smegenų sutrenkimas).
• Kai sergama progresuojančiomis smegenų ligomis, tad ir turint smegenų auglių.
• Įgimtos ligos, pavyzdžiui, tuberozinė sklerozė.

Epilepsija nėra paveldima liga, tai yra epilepsija nėra perduodama vaikui iš tėvo ar motinos. Tačiau polinkis sirgti epilepsija įvairiose šeimose gali būti skirtingas. Tai paaiškina, kodėl keli tos pačios šeimos nariai gali patirti epilepsijos priepuolių.

Epilepsijos formos

Rolando epilepsija. Tai dažniausia epilepsijos forma vaikystėje, prasidedanti apie 7-10 gyvenimo metus. Ja sergantys vaikai dažnai pabunda iš miego dėl keisto jausmo aplink burną ar kurioje nors veido pusėje, viename burnos kampe ar skruoste galimi spazmai, dažnai būna . Vaikai negali kalbėti, tačiau dažnai atkreipia tėvų dėmesį gestais ar nesuprantamais garsais. Paprastai sąmonė išlieka, tačiau ji gali ir sutrikti. Ši ligos forma dar vadinama gerybine židinine vaikystės epilepsija, nes dažniausiai vaistai priepuolius sulaiko, o vaikų pažintiniai sugebėjimai, būdas ar asmenybė išlieka nepakitę, net jei priepuoliai dar kurį laiką ir kartojasi. Šeimose neretai esti asmenų, patyrusių panašius priepuolius vaikystėje. Jei įtariama ši ligos forma, bent jau ligos pradžioje dažniausiai susilaikoma nuo vaizdinių tyrimų, vaistus galima leisti vartoti trumpiau. Vis dėlto kartais ir Rolando epilepsija sergant priepuoliai kurį laiką atkakliai kartojasi iki paauglystės, o jei iškrovos dažnos, gali trikti , kalbos raida.

Vaikystės absansų epilepsija. Apie 4 – 7 gyvenimo metus prasideda sąmonės netekimo serijos, kurios negydomos tolydžio dažnėja, kartais ištinka keli traukulių priepuoliai. Gilus kvėpavimas sukelia priepuolius. Iki priepuolių, o dažnai ir jiems prasidėjus vaikas vystosi neblogai. Ši epilepsijos forma dažniausiai sėkmingai gydoma ir turi gerą prognozę.

Jaunuolių miokloninė epilepsija. Prasideda paauglystėje. Jų metu gali būti traukuliai po miego ar paryčiais, bei reti sąmonės netekimai. Sergantieji šia forma yra jautrūs mirgančiai šviesai, miego trūkumui, staigiam žadinimui, atsikėlimui. Tai sąlyginai gerybinės epilepsijos formos, nes teisingai parinktas gydymas gali patikimai saugoti nuo priepuolių, bet tik tol, kol vaistus vartoja ir kol laikosi saugaus gyvenimo būdo. Gerai tai, kad, jei priepuolių nėra, kitais atžvilgiais dažniausiai asmuo jaučiasi visai sveikas, jo būdas ir sugebėjimai išlieka kaip buvę. Šių epilepsijos formų gydymas turėtų trukti ilgiau nei įprasta.

West sindromas. Pasireiškia kūdikiams trijų rūšių simptomais: simetriškais raumenų spazmais, vaiko raidos sustojimu ar net blogėjimu. Spazmai yra serijiniai trumpi vaiko sprando, rankų ar kojų linktelėjimai arba tiestėjimai. Dažniausiai jie kartojasi netrukus po nubudimo. Vienoje serijoje būna nuo 2-3 iki keliolikos spazmų. Iš pradžių tėvai jų nepastebi arba palaiko krūpčiojimu dėl išgąsčio. Kai priepuoliai gausėja, ima kisti vaiko elgesys: jis tampa vangesnis, rečiau šypsosi, mažiau domisi žaislais ar juda, tampa suglebęs, blogiau miega. Šie priepuoliai rodo, jog nervų sistema pažeista ir reikia skubaus gydymo. Dažnai šiuos priepuolius sunku nuslopinti vaistais, prireikia daug kantrybės. Išeitys priklauso nuo nervų sistemos pažeidimo kilmės bei laipsnio. Jei šie spazmai prasidėjo kūdikiui, kurio nervų sistema nebuvo tobula iki priepuolių, juos nuslopinti būna sunku. Tuomet vaikui augant jie pakinta, bet vis tiek kartojasi, o vaiko raida būna sutrikusi. Jei iki priepuolių pradžios vaikas buvo visai sveikas, galima tikėtis palankesnės eigos.

Lennox – Gastaut sindromas. Priepuoliai prasideda 3 – 5 metų amžiuje arba pakeičia spazmus. Priepuoliai kelių rūšių: trumpi paryčiais su galūnių įsitempimu ir silpnu veido pamėlimu, lemiantys staigų vaiko kritimą; sąmonės netekimai, kai vaikas tampa neorientuotas, nesueina į kontaktą, atlieka smulkius automatinius judesius. Gali vyrauti viena ar dvi priepuolių rūšys, arba vienos gali keisti kitas. Kartais būna kelis ar keliolika kartų per dieną, jie atkaklūs. Ima kisti vaiko elgesys: jis tampa ypač judrus, piktas, net agresyvus, sunkiai sukaupia ir išlaiko dėmesį, sutrinka miegas bei atmintis. Priepuolių dažnis linkęs keistis, blogesnius periodus keičia geresni. Gydymas vienu vaistu dažniausiai neefektyvus, tenka derinti įvairius vaistus ir skirti dideles jų dozes, dėl to sunku išvengti nepageidaujamo vaistų poveikio. Galima ir visai nebloga eiga, kai gydant priepuoliai retėja, kol liaujasi. Tam, kad galva ir dantys būtų apsaugoti nuo traumų vaikui staiga krintant priepuolių metu, naudinga dėvėti apsauginį šalmą.

Epilepsijos formų yra ir daugiau, tiek pagal kilmę, tiek pagal simptomus. Kai kurios jų ne taip aiškiai apibrėžiamos, kaip anksčiau minėtos. Kartais sunku iškart apibūdinti ligos formą, ją visiškai atskleidžia laikas. Nepaisant to, gydymą vis vien galima ir būtina skirti, ir tai daroma, atsižvelgiant į priepuolių rūšis bei papildomus tyrimus.

Dirgikliai

Epilepsijos priepuolius gali sukelti:

• Virusinės infekcijos,
• orų pokyčiai,
• fizinis ar protinis stresas,
• miego trūkumas,
• alkoholis,
• karštis,
• stipri ir mirganti šviesa.
• nestiprus pabrinkimas galvoje

Gydymas

Epilepsija dažniausiai yra gydoma vaistais, išrašytais gydytojo terapeuto. Šios ligos gydymu specializuojasi neurologai ir . Kartais pacientui yra implantuojamas klajoklinio nervo stimuliatorius. Pacientui dar gali pagelbėti speciali mityba. Neurochirurgai atlieka specialias operacijas, po kurio epilepsijos priepuoliai sušvelnėja, tampa ne tokie dažni. Kai kuriems pacientams po operacijos epilepsija nebeatsinaujina.

Taip pat skaitykite

• Absansas

Šaltiniai

• Lesia.lt: Lietuvos epilepsija sergančių integracijos asociacija 2020-10-29 iš Wayback Machine projekto.
• KMU.lt: epilepsija – kas tai?
• Ve.lt: epilepsija – truputį daugiau rūpesčio ir priežiūros

Vikiteka: Epilepsija – vaizdinė ir garsinė medžiaga