Kryžiaus žygiai į Prūsiją

Kryžiaus žygiai į Prūsiją tai kryžiaus žygių kampanija, vykdyta XIII a. daugiausia Teutonų ordino, siekiant atversti į krikščionybę ir užkariauti senuosius prūsus. Teutonai žygius prieš baltus pradėjo 1230 m., pakviesti po nesėkmingų lenkų bandymų. Amžiaus gale įvyko keletas prūsų sukilimų, tačiau ilgainiui kraštas buvo kolonizuotas, o vietiniai gyventojai asimiliuoti.

Pomerelijos ir Prūsijos istorija
Pomerelijos kunigaikštystė, Senovės Prūsija
Kryžiaus žygiai į Prūsiją
Vokiečių ordinas
Karališkoji Prūsija, Prūsijos kng.
Brandenburgas-Prūsija
Prūsijos karalystė:
Vakarų Prūsija, Rytų Prūsija
Dancigo koridorius, Rytų Prūsija, Klaipėdos kraštas
Lenkija, TSRS (Kaliningrado sritis)

Pirmosios misijos ir konfliktai

Baltų gentys apie 1200 m.

Anglosaksų karaliaus Alfredo Didžiojo keliautojas Vulfstanas prūsus mini kaip stiprią ir nepriklausomą tautą, užsiimančia jūreivyste ir gyvulių auginimu. Vakarų polianų karalius Meška I bandė išplėsti savo karalystę nuo Oderio žiočių iki Prūsijos. Kitas lenkų karalius Boleslovas Narsusis 997 m. išsiuntė Prahos vyskupą Adalbertą skleisti krikščionybę į prūsų žemes, bet buvo pagonių nužudytas. Toks pats likimas 1009 m. ištiko ir vyskupą Brunoną

Lenkai kariavo su kaimynėmis tautomis – prūsais, jotvingiais, vendais du amžius. Kuomet lenkai pradėjo prūsų „atvertinėjimą“ į krikščionybę ir jų žemių kontroliavimą, prūsai atsakė grobiamaisiais reidais į Mazoviją ir Kulmo žemę. Daug prūsų oficialiai priėmė krikštą tačiau priešams pasitraukus grįždavo prie savo tikrojo tikėjimo. 1166 m. kovodamas su prūsais žuvo Sandomiežo kunigaikštis Henrikas. ir Kazimieras II Teisingasis savo valdymo metais vedė dideles kariaunas į Prūsiją: Boleslovo pajėgos buvo sumuštos, o Kazimierui iki savo mirties 1194 m. pavyko išlaikyti taiką. Danijos karalius rėmė danų ekspedicijas į Sembos žemę.

1206 m. cisteriečių vyskupas Kristijonas Olyvietis, remiamas danų ir lenkų kunigaikščių, atvyko į Kulmo žemę, kur rado geras sąlygas savo veiklai. Romoje gavęs pastiprinimą, 1215 m. grįžo į Kulmą ir pradėjo misionierišką veiklą, tačiau prūsai aktyviai priešinosi bijodami lenkų ekspansijos. Pagoniškieji prūsai įsiveržė į Kulmo žemę, Mazoviją ir Rytų Pamarį, apgulė Kulmą ir Liubavą ir privertė pakrikštytus prūsus grįžti į savo tikrąjį tikėjimą.

Dėl padažnėjusių prūsų antpuolių popiežius 1217 m. kovą išleido bulę, leidžiančią rengti kryžiaus žygį prieš prūsus. Kitais metais pagonys vėl nusiaubė Kulmą ir Mazoviją, sugriovė apie 300 katedrų ir bažnyčių.

1222–1223 m. kryžiaus žygis

Prūsų žemės XIII a.

Honorijus III kyžiaus žygio vadu paskyrė Kristijoną Olyvietį, o popiežiaus legatu – Gniezno arkivyskupą Vincentą I Nialeką. Vokiečių ir lenkų kryžiuočiai pradėjo rinktis Mazovijoje 1219 m., bet tikras žygio planavimas prasidėjo 1222 m., kai atvyko Silezijos kunigaikštis Henrikas II, Braslavos arkivyskupas Laurentijus bei Lebuso arkivyskupas Laurentijus. Atvykę riteriai padėjo atstatyti nusiaubtas tvirtoves, įrengti įtvirtinimus. 1223 m. didžiajai daliai karių išvykus, prūsai vėl užpuolė Kulmą ir Mazoviją, Mazovijos kunigaikštį Konradą privertė pabėgti į Plocką. Baltų kariai pasiekė net Dancigą ir Pamarį.

1225 m. ar 1228 m. keturiolika šiaurės Vokietijos kunigaikščių buvo paskirti Konrado ir Kristijono, kad suformuotų karinį ordiną. Pradžioje jam buvo paskirta Kujavijos žemė, bet pastačius pilį persikėlė į Dobrynę, todėl ordinas buvo vadinamas Dobrynės ordinu. Pradžioje Dobrynės kunigaikščiai sėkmingai išvijo prūsus iš Kulmo žemes, bet vėliau šie kontratakavo ir pražudė didžiąją dalį ordino karių. Išsigelbėję gavo prieglobstį Pamaryje, pas kunigaikštį . Netoli Dancigo įkurtas taip pat negalėjo susidoroti su prūsais.

Teutonų kunigaikščių pakvietimas

Hermanas Salza, didysis Teutonų magistras

Būdamas Romoje Kristijonas Olyvietis užmezgė pažintį su Teutonų ordino magistru Hermanu Salza. Gavęs kunigaikščio Konrado ir Mazovijos didikų leidimą vyskupas 1226 m. paprašė Teutonų ordino pagalbos kovoje su prūsais. Stabilumas su prūsais Konradui leistų siekti Lenkijos didžiojo kunigaikščio titulo. Nors Hermanas Salza buvo suinteresuotas lenkų pasiūlymu, tačiau daugiau dėmesio skyrė Šv. Romos imperatoriaus Frydricho II rengiamam penktajam kryžiaus žygiui į Artimuosius Rytus. Be to, teutonai neseniai Vengrijos karaliaus buvo išvyti iš Burzenlando ir siekė didesnės autonomijos.

Hermanas susitikęs su Frydrichu II Riminyje pasiūlė pajungti prūsus, kas būtų leidę Šv. Romos imperijai lengviau apsiginti nuo įsibrovėlių. 1226 m. Šv. Romos imperatorius Auksine Riminio bule Teutonų ordinui suteikė teises į Kulmo žemę ir tolesnes užkariautas teritorijas. Pagonių krikštijimas paliktas Kristijono Olyviečio žinioje.

Prieš pradedant kampaniją, 1234 m. birželio 16 d. teutonai ir lenkai sudarė , kuri, panašiai kaip ir Auksinė Riminio bulė suteikė kryžiuočiams teises į Kulmo žemę. Ši sutartis kvestionuojama lenkų istorikų, mat jos originalas neišliko ir abejojama jos autentiškumu, taip pat ir vėlesnėmis vokiečių pretenzijomis į Kulmą. Hermanas Salza pasiekė autonominę ordino padėtį. Ordinas liko lojalus Šv. Sostui ir Šv. Romos imperijai. 1234 m. popiežiaus išleista Auksinė Riečio bulė užtvirtino ordino kontrolę užimtose žemėse bei paskelbė ordiną pavaldų tik Šv. Sostui.

XIV a. kronikininkas Petras Dusburgietis mini 11 gentinių žemių Prūsijoje: Barta, Kulmo žemė (seniau valdyta lenkų), Galinda, Nadruva, Notanga, Pagudė, Pamedė, Semba, Skalva, Sūduva ir Varmė. Dusburgietis apskaičiavo, kad dauguma genčių gali sutelkti apie 2000 karių kavaleriją, tačiau Semba gali sutelkti 4000 karių kavaleriją ir 40 000 pėstininkų, o Sūduva – 6000 karių kavaleriją ir nesuskaičiuojamą kiekį pėstininkų. Priešingai nei kitos prūsų gentys, Kulmo prūsai turėję mažesnes pajėgas. Galinda, miškinga laukinė ežerų ir upių žemė, taip pat turėjo negausias pajėgas. Dabartiniai apskaičiavimai rodo, kad Prūsijoje iš viso galėję gyventi 170 tūkst. žmonių, tad Petro Dusburgiečio paskaičiavimai buvo perdėti.

Teutonų kampanijos pradžia

Gavę teises į Kulmo žemę, teutonai atvyko 1230 m. (nors Petras Dusburgietis mini 1226 m., bet manoma, jog tai perrašymo klaida). Hermanas Salza išsiuntė 7 kryžiuočių bei 70-100 paprastų karių avangardą į Mazoviją kaip jo pasiuntinius. Jie užėmė Mazovijos kunigaikščio Konrado pastatytą Fogelsango pilį (priešais dabartinę Torūnę);, kiti šaltiniai tuo tarpu teigia, kad du kryžiuočiai riteriai įkūrė Fogelsangą 1229 m., bet buvo netrukus nužudyti prūsų. Tas regionas į pietus nuo Vyslos buvo pakankamai saugus, jame gyveno tiek krikščionys, tiek pagonys, todėl Konradas fon Landsbergas nurodė surengti nedidelį reidą prieš pagonis palei Vyslą. 20-ties kryžiuočių ir apie 200 seržantų pastiprinimas, vadovaujamas Hermano Balko į Fogelsangą atvyko 1230 m. Hermanas Salza negalėjo skirti didesnių pajėgų, nes tuo metu buvo susitelkęs ties kampanijomis Armėnijoje ir Outremere.

Jei lenkai savo ankstesnėse ekspedicijose žygiuodavo tiesiai į rytus, į laukines Prūsijos žemes, tai ordinas susitelkė ties regiono vakarais ir pradėjo steigti tvirtoves palei Vyslos upę. Jie rengdavo kampanijas kasmet, kai tik atvykdavo kryžiuočiai iš vakarų. Pirmųjų kampanijų dalyviai buvo daugiausia lenkai, vokiečiai ir pamarėnai, taip pat šiek tiek prūsų samdinių. Lenkų ir pamarėnų kariai buvo svarbūs pagalbininkai ordinui, nes tiekė maisto atsargas ir karius. Kryžiuočiai palaipsniui plėtėsi į rytus, kurdami medines pilis, daliai kryžiuočių pasauliečių suteiktos teisės į užimtas žemes, todėl pradėjo keltis kolonistai iš Šv. Romos imperijos.

Kryžiuočiai pradėjo kampaniją prieš kaimynystėje gyvenančius pamedėnus, vadovaujamus Pipino. Hermanas Balkas su Konrado Mazoviečio pagalba užėmė dabartinės Torūnės žemes ir patraukė link pagonių valdomos Raguvos. Vietinis prūsų kunigaikštis buvo priverstas palikti pilį kryžiuočiams, kurie taip pat sugriovė prūsų fortus Kverce ir Gurske. Pamedėnų vadas Pipinas buvo kryžiuočių sučiuptas, o prūsų pasipriešinimas regione nutrauktas.1232 m. riteriai įkūrė ar atstatė Kulmo ir Torno pilis. Popiežius Grigalijus IX paskyrė pastiprinimą, kurį sudarė 5000 veteranų, vadovaujamų Magdeburgo burggrafo.

1233 m. vasarą kryžiuočių armiją sudarė 10 tūkst. karių, kurie įkūrė Kvidzyno tvirtovę Pamedėje. Pamarėnų kunigaikščiai ir sudarė mažesnę armiją, su kuria 1233–1234 m. žiemą veržėsi į Pagudę. Po artimo mūšio pagonys pagudėnai buvo sumušti prie užšalusios Sirgūnės upės 1234 m. pastatyta Redeno tvirtovė leido stabilizuoti Kulmo žemės rytus.

Prūsijos vyskupas Kristijonas Olyvietis du trečdalius užimtų teritorijų paskelbė bažnyčios nuosavybe, o trečdalį – ordino. Popiežiaus legatas Viljamas Modenietis tarpininkavo tarp abiejų pusių ir pasiekė, kad du trečdaliai žemių tektų kryžiuočiams, o už tai vyskupui suteikta papildomų įgaliojimų. Teutonai taip pat siekė į savo sudėtį inkorporuoti Dobrynės ordiną, tačiau tam pasipriešino Konradas Mazovietis ir atsisakė toliau remti Teutonų ordiną1235 m. balandžio 19 d. gavus popiežiaus ir Plocko vyskupo leidimą, kryžiuočiai prisijungė Dobrynės ordiną ir jo žemes. 1237 m. teutonai taip pat susijungė su Kalavijuočių ordinu, praradusiu savo galią po lietuviams pralaimėto Saulės mūšio.

Su Meiseno burggrafo Henriko III pagalba 1236 m. kryžiuočiai įsiveržė palei Vyslą į šiaurę ir privertė atsitraukti pamedėnus. Nors Henrikas II nedalyvavo 1237 m. kampanijoje prieš Pagudės prūsus, tačiau jis perdavė dvi upines valtis, kuriomis kryžiuočiai sėkmingai kovojo prieš prūsų plaustus. Kolonistai iš Liubeko netoli prūsų miesto Truso įkūrė .

Nuo 1238–1240 m. teutonai pradėjo kampanijas prieš bartus, notangus ir varmius. Negausios kryžiuočių pajėgos buvo sumuštos ties varmių fortu , tuomet vadovaujantis maršalas Dytrichas fon Berheimas grįžo su didesne armija. Kuomet varmių vadas Kodrūnas pasiūlė pagonims pasiduoti ir priimti krikščionybę, pilies įgula jį nužudė, tačiau kryžiuočiai vis vien užėmė pilį. Šis fortas prie Aistmarių buvo pervadintas į Balgą ir 1239 m. atstatytas, kad būtų ginamos ordino žemės Varmėje. Prūsai nesėkmingai bandė atgauti fortą, jų vadas Piopsas kovoje žuvo. Braunšveigo-Liunrburgo kunigaikščio Oto I sezoniniai pastiprinimai konsolidavo teutonų kontrolę Notangoje ir Bartoje.

1243 m. spalio 1 d. bule popiežius Inocentas IV padalino Prūsiją į Kulmo, Pamedės, Varmės ir Sembos vyskupijas. Tiesa, paskutinioji tertorija dar nebuvo užkariauta.

Pirmasis prūsų sukilimas

Teritorija, kontroliuota Teutonų ordino apie 1250 m.

Teutonų riterių veržimasis į Prūsiją buvo pristabdytas 1242 m. prasidėjusio . Krikščionys, išsigandę greitos ordino plėtros į savo žemes, pamarėnai, vadovaujami Svantopelko II, parėmė prūsus jų kovoje su kryžiuočiais. Be to, ordinas nebegavo tokios paramos kaip anksčiau iš Vokietijos, o lenkų kunigaikščiai tarpusavyje nuolat konfliktavo.

Kryžiuočių kavalerija ir arbaletų artilerija buvo kur kas pranašesnė nei prūsų ginkluotė, tačiau prūsai buvo puikiai prisitaikę kovoti miškingose, pelkėtose vietovėse. Nors prūsai ir pamarėnai užėmė daugumą Ordino pilių ir nugalėjo kryžiuočius 1244 m. Renseno mūšyje, jiems pritrūko apgulties pajėgų, kad galutinai sutriuškintų Ordiną. Vokiečiai pradėjo naudoti politinį ir diplomatinį spaudimą, bandydami išskirti prūsų ir pamarėnų sąjungą. Vatikanas taip pat siekė, kad krikščionys suvienytų pajėgas kovoje prieš pagonis, o ne kovotų tarpusavyje. 1248 m. Svantopelkas nutraukė paramą prūsams. 1249 m. vasarį pasirašyta Christburgo taika, pagal kurią prūsai įpareigoti priimti krikščionybę, už ką jiems būsiančios suteiktos įvairios teisės. Nors dauguma genčių priėmė sutartį, kovos tarp prūsų ir Ordino nesiliovė iki pat 1253 m. Notangai 1249 m. lapkritį netgi nugalėjo ordiną .

Semba

Kai po 1250 m. pasiekta taika su vakariniais prūsais, Teutonų riteriai pratęsė kampanijas į rytus ir šiaurę, kur susidūrė su sembais. Komtūras Henrikas Stangas Christburgietis 1252 m. vedė armiją per Aistmares su siekiu užpulti prūsų šventovę Romuvą. Tačiau sembai nugalėjo riterius ir nužudė Henriką Stangą. Naujasis ordino magistras Popomas Osternachas pradėjo rengtis kryžiaus žygiui į Sembą. 1253 m. buvo numalšinti maištingi galindai, tačiau Ordinas bijojo pernelyg spausti užkariautus prūsus, kad šie nesusijungtų su Lenkija. Numalšinus maištingas gentis popiežius Inocentas IV nurodė dominikonų vienuoliams rengti naują kryžiaus žygį. Buvo išsiųsti kvietimai riteriams į Vengriją, Bohemiją, Šv. Romos imperiją. Kol Ordinas laukė atvykstant riterių, Livonijos ordinas Kuršių marių pakrantėje įkūrė Memelį (Klaipėdą), taip siekdamas užkirsti kelią galimai žemaičių pagalbai sembams.

Buvo surinkta galinga 60-ies tūkstančių karių armija iš bohemiečių ir austrų, vadovaujamų Otokaro II, moravų, vadovaujamų vyskupo Bruno iš Olomouco, saksonų, vadovaujamų burggrafo Oto III bei kontingento, vadovaujamo Rudolfo I Sembai buvo nugalėti Rudau mūšyje, pilies įgula priversta pasiduoti ir pakrikštyta. Kryžiuočiai netrukus užėmė Kedėnus, Valdau, Kaimenus, Tepliavą. Pakrikštyti sembai buvo neliečiami, tačiau besipriešinantys buvo sunaikinti. Semba buvo užkariauta 1255 m. sausį, kampanijos, netrukusios net mėnesio, metu. Netoli prūsų gyvenvietės Tvangstės teutonai įkūrė Karaliaučių (Kionegsbergą), kurį pavadino Bohemijos karaliaus garbei. Taip pat netoliese įkurtas Braunsbergas, pavadintas Bruno iš Olomouco garbei. Ties Alnos ir Priegliaus santaka riteriai įkūrė Vėluvos fortą, kad apgintų Sambos žemes nuo galimų jotvingių, nadruvių ar skalvių atakų. Fortas patikėtas krikščionių sembų vadui Tirskui ir jo sūnui Maidelui. Su sembų rekrūtų pagalba kryžiuočiai veržėsi tolyn į Notangą, užėmė Kapostetės ir Oktolitės tvirtoves. Notangų vadas Godeckas su dviem jo sūnumis buvo nužudyti.

Didysis prūsų sukilimas (1260–1274 m.)

Pagrindinis straipsnis – Didysis prūsų sukilimas.

Livonijos ordinas rengė kampanijas į šiaurės rytuose nuo Prūsijos esančią Žemaitiją. Nors buvo pasiektos paliaubos, žemaičiai atsisakė priimti krikščionybę. 1259 m. įvyko Skuodo mūšis, kurio metu žemaičiai nugalėjo ordiną1260 m. Livonijos ordinas dar kartą nugalėtas Durbės mūšyje. Šios baltų pergalės paskatino prūsus sukilti dar kartą. 1260 m. prasidėjo didysis prūsų sukilimas.

Nepaisant teritorinių laimėjimų Prūsijoje, Teutonų ordinas vis dar buvo susitelkęs ties Šventąja Žeme, todėl tik nedidelis pastiprinimas galėjo būti skirtas Baltijos regionui. Po pergalių vokiečių riteriai buvo išsiskirstę po regioną. 1261 m. pagonys nugalėjo kryžiuočius Pokarvio mūšyje. Didelė dalis vokiečių pilių Prūsijoje buvo sugriautos. Be to, baltai rengė žygius ir sukilimus Livonijoje, Lenkijoje, Voluinėje.

1265 m. kryžiuočiai, vadovaujami Alberto I ir Henriko III, sutelkė pajėgas, skirtas numalšinti sukilimą. Pastiprinimą suteikė Branderburgo burggrafai Otas III ir Johanas I. 1267–1268 m. į Prūsiją grįžo Bohemijos karalius Otokaras II, bet buvo sulaikytas prasto oro. Meiseno burggrafas Dytrichas II 1272 m. su Ordinu taip pat surengė kampaniją. Kryžiuočiai palaipsniui išžudė ar privertė pasiduoti visas sukilusias gentis ir jų vadus.

Dėl sukilimo prūsai prarado dalį teisių, garantuotų Christburgo taikos sutartimi, ir palaipsniui pateko į vergovę. Nemažai prūsų pasitraukė į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir Sūduvą, kiti buvo perkelti kryžiuočių. Likę prūsų genčių vadai tapo Teutonų vasalais ir padėjo atstatinėti jų pilis.

Vėlesnės kampanijos

Nors Teutonų ordino puolamoji galia didžiojo prūsų sukilimo metu susilpninta, kryžiuočiai ir toliau rengė žygius prieš pagonis rytų kryptimi. Bartai, notangai ir varmiai buvo „atversti“ į krikščionybę, tuo tarpu pagonys jotvingiai ir lietuviai kovojo su Ordinu dėl sienų. Didžiojo sukilimo metu jotvingiai, vadovaujami Skalmanto, įsiveržė į Bartą ir užpuolė Barštyno pilį, kuri buvo pagrindinis pasienio postas. Krikščionys notangai ir bartai padėjo Ordinui kovoti prieš jotvingius. 1274 m. notangai nužudė 2000 jotvingių grobikų, o Ordino magistras Anas fon Zangershauzenas pasiuntė rekrutus iš Tiuringijos ir Meiseno įtvirtinti Teutonų valdžią Notangoje.

Naujas magistras Hartmanas Helderungenas nurodė Prūsijos krašto magistrui Konradui Terbergui Vyresniajam pulti žemes palei Prieglių į rytus nuo Karaliaučiaus ir atskirti nadruvius nuo jotvingių. Sembos fogtas Teodorikas su kariauna nusiaubė du paupio fortus ir prisiplėšė turtų. Vėliau jis su riteriais surengė dar vieną žygį prieš nadruvių fortą. Nors jo kariai pasidavė, tačiau užėmus pilį kryžiuočiai daugumą karių išžudė, o paliktus gyvus iškeldino. Konradas su armija įveikė ir pagrindinę nadruvių tvirtovę Kaminisvikę, ginamą 200 karių.

Tuomet kryžiuočiai Nadruvą ir Mėmelį naudojo kaip pagrindines bazes užimant Skalvą ir Nemuno žemupį. Skalva buvo svarbus kryžiuočių tikslas – iš jos būtų galima atakuoti Žemaitiją, neleidusią susijungti Livonijos ir Prūsijos žemėms. Dėl tokio iškilusio pavojaus skalvius parėmė lietuviai. Kadangi pagonys buvo stiprūs laukinėse žemėse, Teutonai susitelkė ties Nemunu, kurio pakrantėje siekė užimti Ragainės fortą. Teodorikas išsiuntė į puolimą 1000 karių. Artilerija privertė pylimo gynėjus atsitraukti. Tuomet kopėčiomis kryžiuočiai pateko į pilį ir išžudė daugumą pagonių. Teodorikas taip pat užėmė ir kitame Nemuno krante buvusį Romigės fortą. Skalviai atsakė nusiaubdami Labėnų fortą prie Karaliaučiaus. Tuomet Konradas Terbergas surengė didelę kampaniją į Skalvą kurios metu masiškai žudė ir grobė skalvius. Kai skalvių kariai pradėjo vytis grobikus, Konradas surengė pasalą ir nužudė skalvių vadą Steinegelę. Netrukus skalvių didikai buvo priversti pasiduoti.

Teutonai, nugalėję skalvius, tikėjosi veržtis į Žemaitiją, tačiau jotvingių įsiveržimas šiuos planus sutrukdė. 1276–1277 m. jotvingiai ir lietuviai įsiveržė į Kulmo žemę ir sudegino gyvenvietes aplink Rehdeno, Marianverderio, Zantiro, Christburgo pilis. Teodorikui pavyko įkalbėti sembus, notgangus ir varmius nesukilti. Konradas Terbergas su 1500 vyrų armija 1277 m. vasarą patraukė į Kimenau, kur šalia Vinsės miško įveikė 3000 jotvingių armiją. Daug pagudėnų pabėgo į Lietuvą ir apsigyveno prie Gardino, o pasilikę Prūsijoje kryžiuočių buvo iškraustyti prie Marienburgo. Šio miesto pilis pakeitė Zantiro pilį ir tapo vienas svarbiausių postų (drauge su Elbingu ir Christburgu) prieš galimus naujus sukilimus.

Kryžiuočiai ir jotvingiai įsitraukė į partizaninį karą, kuris buvo gan palankus pagonims. Tačiau jiems trūko pajėgų atsilaikyti prieš vokiečius, lenkus ir volynėnus, todėl jotvingių vadai vienas po kito pasidavė. Maršalas Konradas Terbergas surengė reidą į Pokimą, kur prisiplėšė galvijų, arklių ir vergų. Surengę pasalą kryžiuočiai įveikė 3000 jotvingių armiją, patys netekę tik 6 karių.1280 m. jotvingiai ir lietuviai įsiveržė į Sembą, bet Ordinas buvo tam pasiruošęs ir atrėmė antpuolį. Kol pagonys dar buvo Semboje, komtūras Ulrichas Bajeris iš Tapiau surengė naikinantį reidą į Sūduvą. Lenkų kunigaikštis Lešekas Juodasis pasiekė dvi svarbias pergales prieš pagonis, taip užtvirtindamas Lenkijos sienas ir priversdamas Skalmantą atsitraukti į Lietuvą.

1283 m. vasarą Konradas von Tirbergas Jaunesnysis buvo paskirtas Prūsijos krašto magistru. Jis netrukus su didele armija išvyko į Sūduvą, kur nesutiko didesnio pasipriešinimo. Riteris Liudvikas Lybencelas, kuris seniau buvo pagrobtas jotvingių, tarpininkavo su 1600 pasidavusių jotvingių ir jų vadu Katingerdu ir pasiekė, kad jie būtų perkelti į Sembą. Dauguma kitų jotvingių buvo perkelti į Pagudę ir Sembą, Skalmantas gavo leidimą apsigyventi Balgoje. Sūduva liko negyvenama dykra, skiriančia Prūsijos, Mozūrijos ir Voluinės žemes nuo Lietuvos. Prūsai 1286 ir 1295 m. buvo surengę trumpalaikius sukilimus, tačiau kryžiuočiai jau tvirtai kontroliavo regioną ir sukilimus greitai numalšino.

Prūsai išlaikė daugumą savo gyvenimo būdo tradicijų, ypač po Kristburgo taikos garantavusios teises apsikrikštijusiems. Sukilimai kryžiuočiams leido šias teises taikyti tik stipriausiems atsivertėliams, tačiau krikšto procesas sulėtėjo. Kai prūsai buvo kariniu būdu nugalėti XIII a. antrojoje pusėje jie palaipsniui pakrikštyti ir kultūriškai asimiliuoti bei tapo monastinės Teutonų ordino valstybės dalimi. Žlugus ir Outremero kolonijoms Ordinas perkėlė visas pajėgas į Pabaltijį, kur tęsė kovas su pagoniškąja Lietuva ir krikščioniškuoju Pamariu, skyrusiu Ordino žemes nuo Šv. Romos imperijos.

Išnašos

1. Christiansen, p. 38
2. Gieysztor, p. 50
3. Wyatt, pp. 22-23
4. Wyatt, p. 24
5. Gieysztor, p. 77
6. Recent Issues in Polish Historiography of the Crusades 2007-11-28 iš Wayback Machine projekto. Darius von Güttner Sporzyński. 2005
7. Urban, p. 50
8. Gieysztor, p. 69
9. Wyatt, p. 29
10. Wyatt, p. 47
11. Urban, p. 51
12. Gieysztor, p. 94
13. Wyatt, p. 32
14. Gieysztor, p. 93
15. Wyatt, p. 33
16. Wyatt, p. 34
17. Wyatt, p. 39
18. McClintock, p. 720
19. Perlbach, p. 61
20. Wyatt, p. 36
21. Christiansen, p. 82
22. Wyatt, p. 81
23. Christiansen, p. 83
24. Halecki, p. 35
25. Urban, p. 43
26. Fahne, p. 50
27. Töppen, p. 276
28. Urban, p. 52
29. Seward, p. 101
30. Urban, p. 57
31. Wyatt, pp. 92-93
32. Wyatt, p. 95
33. Urban, p. 56
34. Christiansen, p. 105
35. Wyatt, p. 101
36. Wyatt, p. 143
37. Wyatt, p. 151
38. Wyatt, p. 152
39. Wyatt, pp. 203–204
40. Wyatt, pp. 209–210
41. Wyatt, pp. 212–213
42. Wyatt, pp. 214–216
43. Wyatt, pp. 216–217
44. Urban, p. 59
45. Urban p.59
46. Christiansen, p. 108
47. Urban, p. 63
48. Urban, pp. 64-65
49. Urban, p. 67
50. Urban, p. 70
51. Wyatt, p. 259
52. Urban, p. 71
53. Wyatt, p. 262
54. Urban, p. 78

Šaltiniai

• Christiansen, Erik (1997). The Northern Crusades. London: Penguin Books. pp. 287. ISBN .
• Fahne, Anton (1875). Livland: Ein Beitrag zur Kirchen- und Sitten-Geschichte. Düsseldorf: Schaub'sche Buchhandlung. p. 240.
• Gieysztor, Aleksander; Stefan Kieniewicz; Emanuel Rostworowski; Janusz Tazbir; Henryk Wereszycki (1979). History of Poland. Warsaw: PWN. p. 668. ISBN .
• Halecki, Oskar (1970). A History of Poland. New York: Roy Publishers. p. 366. ISBN .
• McClintock, John; James Strong (1883). Cyclopædia of Biblical, Theological, and Ecclesiastical Literature: Vol. VIII: PET-RE. New York: Harper & Brothers. p. 1086.
• Perlbach, Max (1886). Preussisch-Polnische Studien zur Geschichte des Mittelalters. Halle: Max Niemeyer. pp. 128.
• Seward, Desmond (1995). The Monks of War: The Military Religious Orders. London: Penguin Books. pp. 416. ISBN .
• Töppen, Max (1853). Geschichte der Preussischen Historiographie von P. v. Dusburg bis aus auf K. Schütz. Berlin: Verlag von Wilhelm Hertz. p. 290.
• Urban, William (2003). The Teutonic Knights: A Military History. London: Greenhill Books. p. 290. ISBN .
• Wyatt, Walter James (1876). The History of Prussia, Volume 1. London: Longmans, Green and Co. p. 506.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.