Galinda

Galinda (prūs. Galinda, lot. Galindia) – prūsų žemė tarp Alnos, Geldapės ir Niauros (dab. Narevas) upių. Rytinė riba siekė didžiuosius Senprūsių ežerus (dab. ) ir Sūduvą, šiaurinė – Bartos pakraštį, vakarinė – Pagudę, siekė Alnaštyno (dab. Olštynas) apylinkes su Liubavos sritimi, pietryčiuose – Palenkę. Galindos gyventojai priskiriami prūsams, nors jų materialinė kultūra šiek tiek skiriasi nuo varmių, notangų, ypač nuo sembų.

Prūsų žemės XIII amžiuje

Istorija

Iki XIII a. Mazovijos ir kitų lenkų kunigaikščių kariaunos puldinėjo Galindą, manoma, kad XI a. pradžioje ją puldinėjo ir vakarų jotvingiai-sūduviai valdant Netimerui. XIII a. Galindą užgrobė Vokiečių ordinas ir prijungė prie savo kuriamos valstybės. Kraštas virto dykra, apaugo miškais, autochtonų galindų išliko nedaug. Išliko ir senovės baltiškų vietovardžių. Krašte iš lėto vyko lenkų, kuriuos čia ilgainiui imta vadinti mozūrais, kolonizacija. Nuo XIV a. Galindos žemes pradėjo kolonizuoti vokiečiai. Galindų gyvenviečių vietose kryžiuočiai pastatė savo pilių, įtvirtintų gyvenviečių, iš kurių išsiplėtė vokiečių miestai. Galindoje ir dalyje gretimų sūduvių žemių XVII a. baigė susidaryti Mozūrijos istorinė sritis. Po 1454–1466 m. Lenkijos–Vokiečių ordino Trylikamečio karo Galinda liko valdoma ordino. Jos teritoriją nuo 1525 m. valdė Prūsijos kunigaikštystė, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija, nuo 1945 m. Galinda priklauso Lenkijai.

Etimologija

Anot Simo Karaliūno, vietovardis kilęs iš galindų tautovardžio, kuris reiškė ‘tolimõs apylinkės, atkampaus krašto gyventojai kaip nedaloma visuma’, iš kurio atsiradusi krašto reikšmė ‘tolima apylinkė, atkampus kraštas’.

Šaltiniai

1. Algirdas Matulevičius. Galinda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 360 psl.
2. Simas Karaliūnas. Baltų etnonimai, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2015.