Burggrafas

Burggrafas (vok. Burggraf) – vidurinių amžių pilies ar įtvirtinto miesto valdytojas, turintis grafo titulą, vienur atitinkąs kaštelioną ar šateleną, kitur – vikontą. Burggrafą skirdavo (dažnai kartu su domenu) imperatorius arba vyskupas paprastai iš ministerialų. Burggrafas vykdydavo administracines, karines ir teismo funkcijas.

Pavadinimas kilęs iš vokiečių kalbos. Viduramžių lotynų kalba jis buvo vadinamas burcgravius ar burgicomes.

Pradžioje burggrafas atitiko kaštelioną ar šateleną kaip pilies ir/ar miesto valdytoją ar savininką (vok. Burg 'pilis; įtvirtintas miestas').

Vokietijoje šis titulas įgijo papildomą atspalvį. Šventosios Romos Imperijos žemėse burggrafo pareigos XIII a. pabaigoje tapo sinekūra, ir burggrafo titulą turėjo daug , todėl šis titulas įgijo aukštesnį statusą, negu paprastas kaštelionas.

Burggrafo titulas buvo naudojamas kaip papildomas kai kurių Vokietijos kunigaikščių ir Prūsijos karaliaus titulas. Prūsijos karaliaus protėviai virš 200 m. buvo Niurnbergo burggrafai, todėl į Prūsijos karaliaus titulavimą įėjo ir Niurnbergo burggrafo titulas.

Nyderlanduose burgrafo (ol. burgraaf) titulas tapo vikonto titulo analogu. Nuo XIII a. pamažu prarado reikšmę.

Šaltiniai

1. Burggrafas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003