Bartai

Bartai – viena iš baltų prūsų genčių, gyvenusi Bartoje. Pirmą kartą šiuo vardu minimi 1249–1269 m. rašytose Danijos karalių žemės knygose.

Baltų gentys XII a.

Geografija

Pietiniai bartų kaimynai buvo galindai, pietvakariuose ribojosi su Sasna, vakaruose jų kaimynai buvo varmiai, šiaurėje – notangai, šiaurės rytuose – Alnos ir Priegliaus krante – nadruviai, rytuose – jotvingiai. Spėjama, kad svarbiausia bartų gyvenvietė buvo dabartinis Barštynas, kur stovėjo jų pilis.

Bartai kultūra ir kalba artimiausi kitoms prūsų gentims – sembams, notangams ir varmiams.

Istorija

Dalyvavo 1242–1249 m. ir 1260–1274 m. Didžiajame prūsų sukilime prieš kryžiuočius. Per Didįjį sukilimą bartams vadovavo vitingas Divonis. Po sukilimų pralaimėjimo dalį bartų vokiečiai iškeldino į Pagudę, dalis jų, gelbėdamiesi nuo kryžiuočių vergovės, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio padedami, persikėlė į Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės Gardino, Lydos, Medininkų, Slanimo, Valkavisko apylinkes. Šiauriniai ir rytiniai bartai, veikiausiai jų dauguma, tapo lietuvininkais, jų žemės įėjo į Mažąją Lietuvą. Likusieji Bartoje XVI a. – XVII a. suvokietėjo, kai kurie sulenkėjo, tapo mozūrais. Didžiojoje Lietuvoje apsigyvenusių bartų teritorijoje, Lydos apskrityje, ne vėliau kaip XIV a. antroje pusėje buvo įkurtas Bartų valsčius su Panemunės, Pelesos, Skalvių ir Aradnos vaitystėmis. 1503 m. minima Bartų apskritis (pavietas). XVIII a. dar buvo Bartų seniūnija. Žirmūnų, Rodūnios, Pelesos apylinkių (Gardino žemė) bartai ilgai išlaikė savitą kultūrą, šimtmečius save vadino bartais. Nemuno aukštupio kairiajame krante išliko su bartų tautovardžiu susijusių vietovardžių, pavardžių.

Šaltiniai

1. Rimantas Jasas. Bartai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 679 psl.