Brunonas

Šv. Brunonas Kverfurtietis
Šv. Brunono žūtis. Nežinomo autoriaus freska, Šventojo Kryžiaus vienuolynas (Lenkija)
Gimė	973 m. arba 978 m.
Mirė	1009 m. vasario 14 d. (~36 metai)
Veikla	iš () grafų giminės kilęs katalikų vienuolis, misionierius ir rašytojas.
Vikiteka	Šv. Brunonas Kverfurtietis

Šv. Brunonas (arba Brunonas Kverfurtietis, tapęs vienuoliu priėmė Bonifacijaus vardą, g. tarp 973 ir 978 m. – 1009 m. vasario 14 arba kovo 9 d.) – katalikų vyskupas misionierius ir kankinys, nukirsdintas Kijevo Rusios ir Lietuvos pasienyje, kai bandė skleisti krikščionybę. Klaipėdos miesto globėjas.

Biografija

Jaunystė

Kilęs iš kilmingos šeimos (dabartinė Saksonija-Anhaltas). Pasak gandų buvęs Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Otono III giminaitis. 985–994 m. jaunasis Brunonas kartu su savo giminaičiu, būsimuoju vyskupu ir kronikininku mokėsi Magdeburge. Vėliau buvo Magdeburgo Šv. Mauricijaus katedros kanauninkas. 995 m. rugpjūtį būsimasis imperatorius Otonas III Brunoną paskyrė savo nuodėmklausiu (Otono III nuodėmklausiu Brunonas išbuvo iki imperatoriaus mirties 1002 m. sausio pab.). 996 m. pavasarį Brunonas kartu su Otonu pirmą kartą atvyko į Romą, kur vyko Otono vainikavimo iškilmės. Romoje Brunonas sutiko Adalbertą Prahiškį, pirmąjį prūsų apaštalą, kuris po metų buvo nužudytas. Pasiekęs neseniai apkrikštytą Vengrijos karalystę Brunonas parašė Šv. Adalberto biografiją.

998 m. vasarį ar kovą Brunonas Romoje įstojo į prie Šv. Sabos bažnyčios veikusį benediktinų vienuolyną; vėliau jis prisijungė prie kamaldulių ordino įkūrėjo šv. Romualdo mokinių ir 1001 m. persikėlė į Otono įkurtą, netoli Ravenos veikusį šv. Romualdo vadovaujamą vienuolyną, o 1002 m. rudenį ilgesniam laikui įsikūrė Romoje.

Misijų veikla iki 1008 metų

Otonas III norėjo įkurti vienuolyną tarp Elbės ir Oderio (kažkur pagoniškose žemėse, vėliau tapusiose Brandenburgo markgrafyste). 1002 m. popiežius Brunoną paskyrė „tautų arkivyskupu“, kitaip sakant, įgaliojo užsiimti misijų veikla; teisę skirti vyskupus dar neapkrikštytiems Europos kraštams Brunonas įgijo 1004 m. vasarį, kuomet buvo įšventintas Magdeburgo arkivyskupo Taginono.

1004 m. pavasarį Brunonas ketino vykti į Lenkiją ir iš ten leistis misijų kelionėn į Prūsiją, tačiau dėl tuo metu vykusio Vokietijos ir Lenkijos karo prūsų krikšto misiją arkivyskupui teko atidėti kone 5 metams.

1004–1005 m. ir 1006–1007 m. žiemą Brunonas nesėkmingai vykdė misiją Vengrijos karalystės Banato kunigaikštystėje, kurioje jis buvo užsimojęs atversti vietos nekatalikus, tačiau susidūrė su atkakliu Banato srities graikų apeigų vienuolių pasipriešinimu.

1005 m. lapkritį ar gruodį Brunonas pirmą kartą atvyko į Lenkiją, per kurią jis tikėjosi pasiekti prūsų ir kitų dar neapkrikštytų baltų tautų žemes; greičiausiai jau apie tą laiką užsimezgė jo draugystė su Lenkijos valdovu Boleslovu Narsiuoju, trukusi iki pat arkivyskupo žūties.

1008 m. sausio pab. Brunonas iš Lenkijos per Vengriją atvyko į Rusios sostinę Kijevą, iš kur maždaug po mėnesio leidosi misijų kelionėn į pečenegų kraštą; 1008 m. vasario ir kovo sąvartoje pabuvojęs pečenegų nelaisvėje, nuo tų metų kovo iki rugpjūčio pr. jis pakrikštijo apie 30 suaugusių pečenegų ir paskyrė pečenegams katalikų vyskupą; rugpjūčio mėn. sugrįžęs į Kijevą, rugsėjį „pagonių arkivyskupas“ iš ten pasuko Lenkijos link. Vėliau, jau būdamas Lenkijoje, Brunonas paskyrė ir pirmąjį Švedijos katalikų vyskupą.

1008 m. spalį Brunonas paskutinį kartą atvyko pas Boleslovą Narsųjį ir ėmė rengtis misijai į Prūsiją.

Literatūrinė veikla

Šv. Brunonas yra hagiografinių veikalų „Šv. Vaitiekaus gyvenimas“ (apie 1002–1004 m.) ir „Penkių brolių kankinių gyvenimas“ (1005–1006 m.) autorius. Šiuose kūriniuose jis glaustai aprašė pirmąsias katalikiškąsias misijas į Vidurio Rytų Europos pagonių kraštus.

1008 m. rudenį ar 1008–1009 m. žiemą, dar būdamas Lenkijoje, Brunonas parašė gana griežtą laišką Vokietijos imperatoriui Henrikui II, kuriame smerkė pastarojo karą su kunigaikščiu kataliku Boleslovu Narsiuoju, taip pat informavo imperatorių apie savo ketinimą atlikti misijinę kelionę į Prūsiją.

Paskutinioji misija ir žūtis

Apie 1009 m. pradžią Brunonas per kašubų kraštą ar Kujaviją atvyko į Prūsiją (greičiausiai į jos vakarinę dalį). Pakrikštijęs visų (?) prūsų valdovą ar vadą Netimerą (Nethimer, – plg. su Vokiečių ordino šaltiniuose figūruojančiais analogiškos darybos prūsiškais asmenvardžiais Nammer, Manemer, Nawtemer) ir apie 300 vyrų, Brunonas patraukė toliau į rytus (galbūt jotvingių arba lietuvių žemių link), tačiau priėjęs Prūsijos rytinį paribį (ar net įžengęs į dykrą, skyrusią Prūsiją nuo Brunono ciklo šaltiniuose minimų Rusios (= Kijevo Rusiai pavaldžios Sūduvos?) bei Lietuvos), 1009 m. vasario 14 ar kovo 9 d. jis ir 18 ar (pasak Analisto Sakso kronikos) 24 jo palydovai buvo nužudyti įsakius Netimerui pavaldžiam „kunigaikščiui“ Zebedenui, kuris, galimas daiktas, buvo kažkurios senprūsių kilties vadas ar kiltinės žemės valdytojas. Nukirsdinto Brunono galva, pasak Viberto pasakojimo platesniojo varianto antrinio perdirbinio „Šv. Brunono gyvenimas ir kankinystė“ (apie 1400 m.) autoriaus, buvo įmesta į upelį vardu Alstra (lot. in flumen, quod dicitur Alstra). Nužudytųjų palaikus išpirko ir palaidojo Lenkijos didysis kunigaikštis Boleslovas Narsusis; jų palaidojimo vieta nežinoma (anot Viberto, vėliau virš šventųjų kankinių kapų iškilo vienuolynai).

Brunono žūties vietos

Šaltinis	Žūties vieta	Žūties aplinkybės
Kvedlinburgo metraštis	Rusios ir Lietuvos pasienyje	Kovo 9 d. trenktas į galvą su 18 saviškių
Titmaro kronika	Rusios pasienyje	Vasario 14 d. nukirsdinamas su 18 draugų, kūnai gulėjo nepalaidoti
Viurcbergo kronika	Prūsija	1009 m. po kankinimų, rankas ir kojas nukirtus
Magdeburgo arkivyskupų darbai	–	Prahoje tikėjimo vardan įžengė į ugnį ir ten išstovėjo dieną ir naktį. Vengrijoje barbarų karys jam nukirto ranką. Vasario 14 d. jam nukirsta galva.
Petro Damianio „Šventojo Romualdo gyvenimas“	Pas rusų karalių	Karaliui stebint Brunonas pereina pro laužų krūvas. Karaliaus brolis, atvykus Brunonui, jį įkalino, o vėliau įsakė nukirsdinti. Iš karto po to jis [karalius] apako ir juos [karaliaus karius] ištiko stabas
Šv. Vyskupo ir kankinio Brunono Kverfurtiečio gyvenimas	Lenkija	Boleslavas išbandė ugnimi, pastarojo brolio Zebedeno karys nukirto ranką, kitas nukirto galvą ir įmetė į Alstros upę, o 1009 m. vasario 14 d. buvo nukankintas
Ademaro Šabaniečio kronika	Pas pečenegus	Visus pilvo vidurius jam ištraukus per mažą skylutę šone

Šv. Brunono žūties vietos identifikavimo problema

Brunono giminaitis savo kronikos VI skyriuje (rašytame 1014 m.) nurodo šv. Brunoną žuvus Prūsijos ir Rusios paribyje. Kvedlinburgo analuose ir „Magdeburgo vyskupų darbuose“ (XII a.) Brunono žūties vieta įvardyta kaip Rusios ir Lietuvos (Lituae) paribys, o Analisto Sakso kronikoje (XII a. 4-asis ar 5-asis dešimtmetis) ir Magdeburgo analuose (apie 1170 m.) – kaip Prūsijos (tiksliau, „minėto krašto“), Rusios ir Lietuvos ribų sankirta; tikėtina, kad autentiškiausias yra pastarasis Brunono žūties vietos aprašymo variantas, o kitų šaltinių nuorodos į Prūsijos ir Rusios arba Rusios ir Lietuvos paribį atsirado skirtingai sutrumpinus pirminiame žinių apie Brunono žūtį šaltinyje − vad. „Brunono darbų knygoje“ (Liber gestorum Brunonis) − buvusį Brunono žūties aprašymą.

Tyrinėtojai, besiremiantys minėtomis geografinėmis šaltinių nuorodomis, kurios iš pirmo žvilgsnio tarsi paneigia viena kitą, Brunono žūties vietos ieško ir Prūsijoje, ir Sūduvoje, ir net Lietuvoje. Pasaulinėje istoriografijoje nuo seno laikomasi nuomonės, kad šv. Brunonas žuvo Prūsijoje. Bažnyčios istorikas Heinrichas G. Foigtas (kuris Brunono ciklo šaltinių „Prūsiją“ tapatino su Galinda, o tų pačių šaltinių „Lietuvą“ − su Nadruva) spėjo, kad Brunonas žuvo ties dab. Gižycku; dauguma lenkų ir dalis rusų bei lietuvių tyrinėtojų visą Brunono 1009 m. misiją sieja su jotvingių kraštu, o J. Bieniakas iškėlė hipotezę, anot kurios šv. Brunonas žuvo Lietuvoje.

Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje ima ryškėti tendencija Brunono žūties vietą sieti su Magdeburgo analuose ir kai kuriuose kt. šaltiniuose figūruojančia Prūsijos, Rusios ir Lietuvos ribų sankirta. Pavyzdžiui, kalbininkas B. Savukynas ir istorikas T. Baranauskas, remdamiesi viename iš Brunono ciklo šaltinių paminėtos „Alstros“ upės ir Jatros upelio (Molčiadės intako) tapatumo hipoteze bei Petro Dusburgiečio inspiruota jotvingių priklausomybės prūsų etninei bendrijai koncepcija, bando įtaigoti, kad Brunonas turėjęs žūti į pietvakarius nuo dab. Naugarduko, kur XI a. esą susisiekusios „Prūsijai pavaldi Sūduva“, Kijevo Rusia ir „dar neišsiplėtusi“ Lietuva; tiesa, atsižvelgiant į naujausių archeologinių tyrinėjimų išvadas dėl X–XII a. prūsų, jotvingių ir lietuvių gentinių teritorijų ribų, taip pat į daugumos istorikų pripažįstamą Vladimiro 983 m. žygio į Sūduvą nulemtą Sūduvos duoklinio pavaldumo Rusios valstybei faktą, šv. Brunono žūties vieta gal kiek korektiškiau būtų laikyti dab. Marijampolės apskrities teritoriją, − būtent joje X–XI a. ribojosi prūsų, (Rusiai pavaldžių) jotvingių ir lietuvių gyvenamieji arealai.

Išnašos

1. Brunono ciklo šaltiniuose Netimeras vadinamas „karaliumi“ − lot. rex.
2. E. Gudavičius tuos Viberto paminėtus „vyrus“ laiko Netimero kariauninkais, o T. Baranauskas – Netimero tiesiogiai valdyto valsčiaus sueigos nariais.
3. Apie tai, kad ano meto Prūsija ribojosi su Kijevo Rusia, galima spręsti ir iš Lenkijos valdovo Meškos I dokumento Dagome iudex (apie 991 m.), kuriame pateiktas Meškos I valstybės sienų aprašymas.
4. Pasak Brunono bendražygio ir jo žūties liudininko vienuolio Viberto pasakojimo trumpesniojo varianto (apie 1020 m.), netrukus po Prūsijos „karaliaus“ Netimero krikšto Brunonas kažkokio Prūsijos „kunigaikščio“ įsakymu buvo nukirsdintas, 4 jį lydėję kapelionai − pakarti, o penktasis kapelionas, t. y. pats Vibertas − apakintas.
5. Brunono ciklo šaltiniuose Zebedenas vadinamas „kunigaikščiu“ – lot. dux.
6. Kvedlinburgo analų žinia apie šv. Brunono žūtį Rusios ir Lietuvos paribyje yra seniausias žinomas rašytinis Lietuvos vardo paminėjimas.

Nuorodos

• Šaltiniai apie šv. Brunoną 2010-02-25 iš Wayback Machine projekto.
• Mažiulis V. Dėl Lietuvos vardo 1009 metais (Šv. Brunono misija) // Baltistica, 2005, t. 40 (1), p. 95-97. (PDF)
• Baranauskas T. Valentino dieną prasidėjo Lietuvos ir Kauno miesto istorija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• Lietuvos tūkstantmečio minėjimo direkcija 2006-09-17 iš Wayback Machine projekto.
• A. Bumblauskas. Apie Lietuvos Tūkstantmetį
• A. Bumblauskas. Senosios Lietuvos istorija: 1009 - 1795. Vilnius, 2005, p. 12-25 2007-07-01 iš Wayback Machine projekto.. Knygos skyriai apie 1009 m.
• A. Bumblauskas. Lietuvos Tūkstantmetis – Millenium Lithuaniae. Arba apie ką Lietuva šia proga gali pasakyti pasauliui. Lietuvos istorijos studijos, 2009, t. 23, p. 127–158.
• 1009 metai: Šv. Brunono Kverfurtiečio misija = A. d. 1009: missio s. Brunonis Querfordensis. Sud. I. Leonavičiūtė. Vilnius : Aidai, 2006 2010-05-07 iš Wayback Machine projekto.. Šv. Brunono gyvenimo šaltinių publikacija
• Laima Šinkūnaitė. Šv. Brunonas Kverfurtietis Pažaislio freskose. Kaunas: Kauno arkivyskupijos muziejus, 2009. – .
• Šv. Brunonas Bonifacas Kverfurtietis, vyskupas, misijonierius, kankinys (974 – 1009)