Skalviai

Šiam straipsniui ar jo daliai . Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami su šaltiniais.

Senosios baltų gentys Scalowite
Žemės	Skalva, Lamata
Kunigaikščiai

Skalviai (lot. Scalowite) – vakarų baltų gentis, gyvenusi Nemuno, Minijos žemupyje ir prie jų ištakų – Skalvoje, Lamatoje. Lietuvos žymūs kalbininkai ir vokiečių istorikai skalvius priskiria prie prūsų genčių, nors pagal archeologinę kultūrą skalviams artimiausi buvo kuršiai. O skalvių gentį bandoma išskirti jau nuo pirmųjų mūsų eros amžių pagal laidojimo paminklus Pagėgių savivaldybėje bei Tauragės rajone (Palumpiai, Vilkyškiai, Lumpėnai, Dauglaukis, Kreivėnai, Greižėnai, Opstainys, Šereiklaukis, Barzūnai, Sodėnai, Vėluikiai, Vidgiriai, Šaukėnai ir kiti). Taip pat dar iki Antrojo pasaulinio karo kitoje Nemuno pusėje tirti kapinynai Linkūnai ir šalia Tilžės. Išvesti griežtą ribą tarp skalvių ir kuršių apgyvendintų plotų neįmanoma, nes abi gentys buvo labai artimos. Yra vietų kur šios gentys gyveno mišriai, ypač dabartinio Klaipėdos rajono pietinėje dalyje, kur yra daug skalviškų elementų. Yra ir atvirkščiai, kur nemažai kuršiškų bruožų jau skalviams skirtinoje teritorijoje, bet tai daugiau būdinga ankstesnei jų kultūrai, maždaug pirmiesiems mūsų eros amžiams (Dauglaukio kapinynas). Vėliau, viduriniajame geležies amžiuje, vykstant genčių judėjimui ar persigrupavimui, skalviai judėjo šiaurės kryptimi ir pasiekė pietines Klaipėdos rajono apylinkes. Naujojo geležies amžiaus archeologiniuose paminkluose susiduriama jau su grynai skalviška archeologine medžiaga. Kuršiams plečiantis šiaurės kryptimi į lyvių gyvenamas žemes, jais sekė ir skalviai, tik jau į ištuštėjusias ankstesniais laikais gyventas kuršių žemes.

Skalvių genties kaimynai

• Šiaurėje skalvių kaimynai buvo kuršiai,
• Šiaurės rytuose, rytuose – žemaičiai,
• Pietuose – prūsų genčių sąjungai priklausantys nadruviai,
• Vakaruose skalvių žemės siekė Kuršių marias.

Skalvių teritorija

Skalvių teritorijai Lietuvoje galima priskirti Klaipėdos kraštą (išskyrus teritoriją į šiaurę nuo Klaipėdos pietinių apylinkių ir Kuršių Nerija). Endriejavo, Veiviržėnų, Judrėnų, Švėkšnos, Vainuto apylinkės taip pat buvo gyvenamos skalvių. Taip pat Rytprūsių teritorijoje maždaug visą Nemuno žemupio dalį 20–30 kilometrų į pietus, įskaitant Tilžę, Ragainę, Lazdynus, Gastas.

Skalvių likimas

Paskutinės žinios apie skalvius iš 1542–1563 metų. Dalį jų asimiliavo žemaičių gentis, todėl skalviai patekę LDK valdžion, ir įsiliejo į didesnį žemaičių etnosą, o kita skalvių dalis patekusi užkariautojų Kryžiuočių ordino valdžion – suvokietėjo ar tapo lietuvininkų etninės grupės dalimi. Moderniu laikotarpiu skalvių genties gyventa teritorija dalinama tarp Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos etnografinių regionų.

Literatūra

• Regina Volkaitė-Kulikauskienė Lietuva valstybės priešaušriu
• Eugenijus Jovaiša Krašto priešistorė // Tauragės kraštas