Kazys Skučas

Kazys Skučas
Gimė	1894 m. kovo 15 d. Mauručiai, Veiverių valsčius
Mirė	1941 m. liepos 30 d. (47 metai) Maskva, SSRS
Sutuoktinis (-ė)	Stefanija Skučienė
Vaikai	Birutė Skučaitė, Jūratė Skučaitė
Veikla	visuomenės veikėjas, generolas, vidaus reikalų ministras
Partija	Lietuvių tautininkų sąjunga
Žymūs apdovanojimai
2006 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius
Vikiteka	Kazys Skučas

Kazys Skučas (1894 m. kovo 15 d. Mauručiuose, Veiverių valsčius – 1941 m. liepos 30 d. Maskvoje) – Lietuvos visuomenės veikėjas, generolas, paskutinės tarpukario Lietuvos Respublikos Vyriausybės vidaus reikalų ministras.

Biografija

1911 m. baigė Veiverių mokytojų seminariją, mokytojavo nuo 1913 m. sausio 1 d. Varnupių pradžios mokykloje. 1914 m. įstojo į Peterburgo mokytojų institutą, bet 1915 m. rugsėjo 1d. buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę ir 1915 m. rugsėjo 30 d. išsiųstas mokytis į karo mokyklą Charkovo gubernijoje, Ukrainoje. Baigus mokyklą 1916 m. vasario 1 d. suteiktas praporščiko laipsnis ir pasiųstas į 249-jį pėstininkų pulką Rostove prie Dono ir tarnavo jaunesniuoju, o vėliau vyresniuoju karininku pulko karo mokyklos viršininko padėjėju. 1917 m. spalio mėn. suteiktas paporščiko laipsnis, o 1917 m. gruodžio mėn. suteiktas poručiko laipsnis. Nuo 1917 m. rugpjūčio mėn. iki 1918 m. sausio 3 d. tarnavo 126-jo Rylsko šaulių pulko 3-ios kuopos vadu ir ryšių komandos viršininku. Dalyvavo I-jame pasauliniame kare Galicijoje, Karpatuose. Kautynėse buvo kontūzitas.

Veikla Lietuvoje

Kazys Skučas tarp valstybės vadovų (pirmas dešinėje)

1918 m. birželio mėn. sugrįžęs į Lietuvą, dalyvavo organizuojant milicijos būrį Dauguose ir Alytuje. 1919 m. sausio 15 d. stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenės 1-jį pėstininkų pulką ir buvo paskirtas Alytaus miesto ir apskrities komendantu, o nuo 1919 m. kovo 1 d. buvo paskirtas Marijampolės miesto ir apskrities komendantu. 1919 m. lapkričio 18 d. suteiktas pėstininkų kapitono laipsnis. 1920 m. rugpjūčio 14 d. buvo paskirtas Suvalkų apskrities komendantu, kurią likvidavus liko Marijampolės komendantu. 1921 m. balandžio 5 d. buvo paskirtas 10-jo pėstininkų pulko vado padėjėju, o nuo 1921 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas 3-jo bataliono vadu. Nuo 1919 m. iki 1920 m. dalyvavo nepriklausomybės kovose su lenkais Suvalkuose. 1922 m. spalio 13 d. baigė Aukštuosius karininkų kursus [II-ji laida]. 1923 m. gegužės 1 d. buvo paskirtas Kalvarijos įgulos viršininku. Suteiktas 1923 m. gegužės 18 d. majoro laipsnis. 1923 m. gruodžio 20 d. buvo perkeltas į Generalinį kariuomenės štabą ir paskirtas 3-jo Operacijų skyriaus viršininku ir nuo 1925 m. sausio 1 d. kartu ėjo žurnalo "Kardas" atsakingojo redaktoriaus pareigas. Suteiktas 1925 m. gegužės 15 d. pulkininko-leitenanto laipsnis. Nuo 1925 m. spalio 3 d. buvo paskirtas Aukštųjų karininkų Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto kursų mokymo dalies vedėju ir etatiniu lektoriumi. Nuo 1926 m. rugpjūčio 12 d. buvo paskirtas Kauno karo srities viršininku ir Kauno miesto įgulos komendantu. Dalyvavo 1926 m. gruodžio 17 d. valstybiniame perversme. Nuo 1927 m. gruodžio 30 d. buvo paskirtas 2-sios karo apygardos [nuo 1931 m. kovo 31 d. ji buvo 2-ja pėstininkų divizija] viršininku. Suteiktas 1928 m. lapkričio 23 d. pulkininko laipsnis. 1930 m. birželio 19 d. baigė Aukštesniųjų kariuomenės viršininkų kursus ir nuo 1930 m. iki 1934 m. buvo Lietuvos karininkų ramovės seniūnų valdybos pirmininku. Nuo 1934 m. gegužės 1 d. buvo perkeltas ypatingųjų reikalų karininku prie Krašto Apsaugos ministerijos ir buvo paskirtas karo atašė Maskvoje. Nuo 1935 m. kovo mėn. iki 1935 m. spalio mėn. dalyvavo sovietų kariuomenės pratybose Gorkyje, Šiaurės Kaukaze ir Krasnodaro-Krymo rajone kaip stebėtojas, o nuo 1936 m. rugpjūčio mėn. dalyvavo Užkaukazės manevruose, o nuo 1937 m. rugsėjo mėn. Oriolo 6-sios šaulių divizijos techninėse pratybose ir Baltarusijos karo apygardos kariuomenės manevruose kaip stebėtojas. Grįžus į Lietuvą, nuo 1938 m. gruodžio 23 d. buvo paskirtas Kauno Karo mokyklos viršininku. Suteiktas 1939 m. vasario 15 d. brigados generolo laipsnis. 1939 m. kovo 31 d. buvo paleistas į atsargą ir paskirtas Vidaus reikalų ministru XX-jame Jono Černiaus ir paskutiniame XXI-jame Antano Merkio ministrų kabinetuose. Sovietams reikalaujant 1940 m. birželio 13 d. iš pareigų buvo atleistas.

Tragiškas likimas

Nepalankūs įvykiai generolui prasidėjo 1940 m. birželio 12 d., kai Lietuvos ministras pirmininkas A. Merkys grįžo iš Maskvos. Maskvoje pareikalauta, kad vidaus reikalų ministras K. Skučas ir Saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis būtų atleisti iš pareigų. 1940 m. naktį iš birželio 14 d. į 15 d. Lietuvos vyriausybė gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą, kurio pirmame punkte reikalauta, kad K. Skučas ir A. Povilaitis būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Skubos tvarka pareigūnai atleisti iš darbo, tačiau nesuimti. 1940 m. birželio 15 d. Respublikos Prezidentui Antanui Smetonai supažindinus su sovietų reikalavimu perduoti jį teismui, buvo nuspręsta, kad abiejų valstybės pareigūnų šeimos vyks į pasienį ir laikinai apsistos Pašvenčio kaime, prie Jurbarko ketindami pasitraukti į Vokietiją esančiame A. Povilaičio ūkyje. Einančiam Respublikos Prezidento pareigas Antanui Merkiui sankcionavus suėmimą 1940 m. birželio 15 d. vakare Kauno apskrities policininkų Žygaičiuose abu pareigūnai buvo suimti, 1940 m. birželio 16 d. nuvežti į Jurbarką, vėliau – į Kauną ir perduoti Lietuvos saugumo departamentui. Suimtas generolas buvo kalinamas Kauno sunkiųjų darbų kalėjime, po to 1940 m. liepos 23 d. išvežtas į Maskvos Lubiankos kalėjimą. Šeimos paleistos. K. Skučo žmona Stefanija ir dukra Birutė pasitraukė į Vokietiją, vėliau į JAV.

Maskvoje pradėta Sovietų Sąjungos valstybės saugumo liaudies komisariato byla Nr. 1811. Pirmasis tardymas įvyko 1940 m. rugsėjo 13-14 d. Šių tardymų metu K. Skučui suformuluoti kaltinimai. Buvęs vidaus reikalų ministras kaltintas provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje dislokuotus sovietinius dalinius organizavimu, žiauriais veiksmais prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Taip pat byloje buvo rašoma, jog 1934–1938 m. būdamas karo atašė K. Skučas šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą. Šį nutarimą, kuris nulėmė generolo likimą, pasirašė Sovietų Sąjungos vidaus reikalų liaudies komisaro Lavrentijaus Berijos pavaduotojas , kurio įsakymų tuo metu niekas negalėjo paneigti. Kitas tardymas vyko 1941 m. kovo 18 d. Jo metu apklausti daugelis buvusių aukštų Lietuvos pareigūnų: A. Merkys, buvęs Ministras Pirmininkas, Augustinas Povilaitis, buvęs Valstybės saugumo departamento vadovas, L. Bagdonas, buvęs Lietuvos misijos Maskvoje patarėjas, , buvęs Lietuvos šaulių sąjungos vadas, Konstantinas Dulksnys, Generalinio štabo 2-ojo skyriaus buvęs viršininkas. Tačiau jų parodymuose nebuvo konkrečių įkalčių prieš K. Skučą. Nors įrodymų prieš generolą nesurinkta, K. Skučo byla 1941 m. birželio 26 d. baigta ir perduota į Sovietų Sąjungos Aukščiausiojo Teismo karinę kolegiją. Karinės kolegijos posėdis įvyko 1941 m. liepos 8 dieną ir buvo nuteistas mirties bausme sušaudant. K. Skučas parašė malonės prašymą, tačiau jis nebuvo svarstytas. Generolas 1941 m. liepos 30 d. sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime. Palaikų užkasimo vieta nežinoma, bet galima spėti, kad buvo užkasti Maskvos specialiajame objekte "Komunarka" Butovo poligone, kur buvo užkasami sušaudytieji.

Sovietiniais metais K. Skučo gyvenimo aplinkybės buvo slepiamos. 1989 m. į Lietuvą patekus K. Skučo bylai paaiškėjo daugelis iki tol slėptų faktų. 1990 m. rugsėjo mėn. Lietuvos generalinis prokuroras Artūras Paulauskas pasirašė prašymą, kuriuo reabilitavo K. Skučą. 1992 m. tokį prašymą pasirašė ir Rusijos vyriausioji karinė prokuratūra.

Politinė pozicija

Visą savo karjeros valstybės aparate laiką jautė galimą pavojų iš Sovietų Rusijos. Baiminosi dėl 1917 m. revoliucijos, kuri galėjo pakenkti Lietuvai. 1939 m. grąžinus Vilnių Lietuvai, teigė, jog tai šalies okupacijos pradžia. Jo užimtos pareigos leido daryti pagrįstas išvadas, todėl K. Skučas buvo pavojingas asmuo sovietams. Būtent dėl to vienas iš 1940 m. birželio 15 d. ultimatumo reikalavimų buvo išduoti vidaus reikalų ministrą.

Įvertinimas

Atminimo lenta Kaune

Atminimo akmuo Mauručiuose

• 1928 m. Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinas
• 1928 m. Lietuvos Savanorių medalis
• 1928 m. Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis
• 1929 m. Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medalis
• 1930 m. Vytauto Didžiojo 3-jo laipsnio ordinas
• 1931 m. Čekoslovakijos Baltojo liūto 3-jo laipsnio ordinas su kardais
• 1934 m. Lietuvos ugniagesių "Artimam pagalbon" 1-jo laipsnio kryžius
• 1939 m. Šaulių Žvaigždės medalis
• 2006 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius

Atminimo įamžinimas

• 1993 m. minint 53-ąsias generolo žūties metines, Veiveriuose, Kančių kalnelyje (šalia koplyčios), kuriame kryžiai mena nuo Rusijos represijų žuvusius inteligentus, pastatytas ąžuolinis stogastulpis K. Skučui ir A. Povilaičiui atminti.
• 1991 m. liepos 27 d. Kaune, ant namo Gedimino g. 43 / K. Donelaičio g. 23 buvo atidengta memorialinė lenta su bareljefu (, archit. M. Korsakienė). 2004-10-08 lenta pavogta, 2010-07-30 – atstatyta (Leonas Adomkus, Stasys Žirgulis).
• 2016 m. liepos 30 d. Mauručiuose, tėviškės vietoje prie automagistralės „Via Baltica“ (Gėlių g. gale), atidengtas paminklinis akmuo. 2017 m. čia įkasta kapsulė su žemėmis, atvežtomis iš generolo žūties vietos pamaskvėje.

Šaltiniai

1. Vytautas Zabielskas. Skučas Kazys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXII (Sko–Šala). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. 31-32 psl.
2. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=270528
3. Žymūs Kauno žmonės: atminimo įamžinimas 2020-06-30 iš Wayback Machine projekto.

1. ↑ Vytautas Zabielskas. Skučas Kazys. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T.XXII (Sko-Šala): - Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2012. psl.31-32
2. ↑Http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieška.showdoc_I?p_id=270528
3. ↑"Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953" t.7, psl.103,104
4. ↑LCVA, f.930, ap.2S, b.366
5. ↑LCVA, f.930, ap.5, b.2465
6. ↑LGG, t.1, psl.748
7. ↑LKKAS archyvas

Literatūra

• Juozas Audėnas. Paskutinis posėdis. – Vilnius: Mintis, 1990.
• Algirdas Banevičius. 111 Lietuvos valstybės 1918–1940 politikos veikėjų. – Vilnius: Knyga, 1991.
• Lietuvos aneksija. – Vilnius: Periodika, 1990.
• Stasys Raštikis. Kovose dėl Lietuvos. – Vilnius: Lituanus, 1990.
• Juozas Urbšys. Atsiminimai. – Kaunas: Spindulys, 1990.
• "Lietuvos kariuomenės karininkai" t.7, Vilnius, 2007.

Nuorodos

• Tragiškas likimas // XXI amžius, Nr. 23 (1226), 2004-03-24