Bareljefas

Bareljefas (pranc. bas-relief „žemas iškilumas“) – skulptūrinio pobūdis, kai plastinis vaizdas iškilęs virš fono plokštumos mažiau negu per pusę savo apimties (gilesnis vadinamas ). Plačiai taikomas skulptūroje, taikomosios dekoratyvinės dailės dirbiniuose, medaliuose, monetose; dažna architektūrinio dekoro priemonė.

Senovės persų bareljefas (, Achemenidų imperija)

Bareljefų užuomazgos yra dar neolite ant akmenų išskaptuoti petroglifai. Ypač paplito Antikoje, senovės Rytuose (bareljefais puošti šventyklų frontonai, frizai, triumfo arkos, kolonos. Vėliau bareljefų naudojimas suklestėjo Renesanso architektūroje ir dailėje; ypač gausiai taikytas baroko interjerų puošyboje. Lietuvoje bareljefas pradėtas naudoti nuo XV a. (vienas pirmųjų pavyzdžių – Vilniaus herbas).

Šaltiniai

1. Bareljefas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002