Stasys RaštikisGimė 1896 m rugsėjo 13 d KuršėnuoseMirė 1985 m gegužės 3 d 88 metai Los Andžele JAVPalaidotas a Petrašiūn

Stasys Raštikis

Gimė	1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose
Mirė	1985 m. gegužės 3 d. (88 metai) Los Andžele, JAV
Palaidotas (-a)	Petrašiūnų kapinėse

Veikla	Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras

Alma mater	1929 m. Lietuvos universitetas

Žymūs apdovanojimai
12 Lietuvos ordinų bei medalių ir 5 garbės ženklais, 11 kitų valstybių ordinais bei medaliais ir 3 garbės ženklais

Stasys Raštikis (1896 m. rugsėjo 13 d. Kuršėnuose – 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, JAV) – Lietuvos kariuomenės vadas, generolas, politikas, LR krašto apsaugos ministras.

Raštikis su Lietuvos kariuomenės vėliava ceremonijos metu 1939 m.

Generolas Berlyno Kaiserhofo viešbutyje kalbasi su Vokietijos admirolu Kanariu ir Užsienio reikalų ministru Ribentropu. 1939 m. balandžio 21 d.

Išsilavinimas

Baigęs Dūkšto pradžios mokyklą ir Zarasų progimnaziją, 1915 m. stojo savanoriu į Rusijos imperijos kariuomenę. Dalyvavo Pirmame pasauliniame kare, kovėsi Lietuvoje, Galicijoje, Rumunijoje, rusų – turkų fronte. 1917 m. baigė Tifliso (Tbilisio) karo mokyklą ir iki karo pabaigos liko Kaukazo fronte.

1918 m. pavasarį grįžo į Lietuvą, įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Veikla

Nuo 1919 m. Lietuvos kariuomenės savanoris, 5-ojo pėstininkų pulko 1-os kuopos karininkas. Tuo metu Stasio Raštikio pulkas aktyviai dalyvavo kautynėse su lenkais ir bolševikais Zarasų, Žiežmarių, Dusetų, Vievio, Avilių rajonuose, kovojo Latvijoje ties Daugpiliu. Kovose su Raudonąja armija du kartus buvo sunkiai sužeistas. Po antro sužeidimo pateko rusams į nelaisvę, buvo laikomas Tulos koncentracijos stovykloje, Maskvos kalėjimuose.

1921 m. pasikeitus kaliniais, grįžo į Lietuvą ir tęsė karinę tarnybą 5-ajame pėstininkų Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Kęstučio pulke. 1928 m. perkeltas į Lietuvos kariuomenės štabą, nuo 1928 m. majoras.
1929 m. birželio 29 d. vedė mokytoją Eleną Smetonaitę (prezidento A. Smetonos dukterėčia).

1929 m. baigė Lietuvos universiteto Medicinos fakulteto Veterinarijos skyrių, 1932 m. – Vokietijos kariuomenės Generalinio štabo karo akademiją. Baigęs studijas, sparčiai kilo karjeros laiptais: 3-iojo pėstininkų pulko vado pavaduotojas ir Vytauto Didžiojo karininkų kursų lektorius, 5-ojo pėstininkų pulko vadas, 3-iosios pėstininkų divizijos štabo viršininkas, generalinio štabo valdybos viršininkas. Nuo 1934 m. lapkričio 23 d. pulkininkas, nuo 1934 m. iki 1940 m. balandžio 22 d. Lietuvos kariuomenės vadas, divizijos generolas.

Nuo 1938 m. kovo 24 d. iki 1938 m. gruodžio 5 d. Ministro pirmininko Vlado Mirono vyriausybėje laikinai ėjo krašto apsaugos ministro pareigas. Tarybų valdžios metais laikinai ėjo Raudonosios armijos 29-ajame teritoriniame šaulių korpuse atsakingas karininko pareigas. 1940 m. gruodžio mėn. išėjo į atsargą.

Matydamas, kad gali būti suimtas, 1941 m. kovo 19 d. pasitraukė į Vokietiją. 1941 m. birželio 23 d. iš Vokietijos grįžo į Lietuvą. Iš pradžių dirbo Lietuvos laikinojoje vyriausybėje krašto apsaugos ministru, vėliau – Karo muziejuje.

1944 m. vasarą Raštikių šeima emigravo į Vokietiją, kurį laiką gyveno Regensburgo ir Scheinfeldo stovyklose. 1949 m. persikėlė į JAV, iki 1951 m. dirbo darbininku fabrike. 1951–1952 m. Sirakūzų universitete dėstė rusų kalbą, 1952–1955 m. pirmininkavo Amerikos Lietuvių Tarybos (ALT) ir Bendrojo Amerikos Lietuvių Fondo (BALF) skyriams, atstovavo VLIKui Europoje, tarnavo Vašingtone. Nuo 1955 m. dėstė JAV kariuomenės aukštojoje kalbų mokykloje, nuo 1963 m. profesorius; 1968 m. išėjo į pensiją.

Mirė 1985 m. gegužės 3 d. Los Andžele, 1993 m. lapkričio 22 d. jo palaikai pervežti į Kauną ir palaidoti Petrašiūnų kapinių panteone.

Į Sibirą buvo ištremtos S. Raštikio 1, 4 ir 11 metų amžiaus jo dukterys.

Darbai

S. Raštikis parašė penkis karinius vadovėlius, atsiminimų, apmąstymų ir polemikos knygas „Kovose dėl Lietuvos“ (2 dalys), „Įvykiai ir žmonės“ (3 tomai), „Lietuvos likimo keliais“ (4 tomai), per tūkstantį straipsnių spaudoje: „Karo archyve“, „Mūsų žinyne“, „Karyje“, „Trimite“, „Lietuvių archyve“, „Dirvoje“, „Tėvynės sarge“, Amerikos spaudoje.

Įvertinimas

1996 m., švenčiant 100-ąsias gimimo metines, jo vardu pavadintas pagrindinis mieste Stasio Raštikio tiltas.

Stasys Raštikis buvo apdovanotas 12 Lietuvos ordinų bei medalių ir 5 garbės ženklais, 11 kitų valstybių ordinais bei medaliais ir 3 garbės ženklais.

Vyčio Kryžiaus I-os rūšies V laipsnio ordinas su kardais (1919 m. už pasižymėjimą kautynėse per karą už Lietuvos nepriklausomybę. Jį St. Raštikis gavo ne kaip aukštas vadas, bet kaip paprastas eilinis jaunas karininkas);
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto II-o laipsnio ordinas su žvaigžde;
Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino III-čio laipsnio ordinas (1928 m.);
Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio medalis;
Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui paminėti medalis;
Šaulio (Lietuvos šaulių sąjungos) žvaigždė;
Klaipėdos krašto atvadavimo medalis (sidabrinis, kuris buvo duodamas tik Klaipėdos krašto atvadavimo vadams);
Klaipėdos krašto atvadavimo medalis (bronzinis, kuriuo buvo apdovanoti visi Klaipėdos atvadavimo dalyviai);
Lietuvos šaulių sąjungos dvidešimtmečiui paminėti medalis;
Lietuvos skautų sąjungos vyriausias Geležinio Vilko ordinas;
Lietuvos ugniagesių sąjungos Artimui Pagalbos I-mo laipsnio ordinas;
Jaunosios Lietuvos sąjungos I-mo laipsnio žyminys;
Prancūzijos Garbės Legiono II-o laipsnio ordinas, su žvaigžde;
Švedijos karaliaus Vazos III-o laipsnio ordinas;
Švedijos karališkas kardų ordinas;
Anglijos karaliaus Jurgio VI ir karalienės Elzbietos karūnavimo medalis;
Suomijos Schuetzcorps kryžius;
Estijos Laisvės Erelio I-o laipsnio ordinas, perpetinė juosta su žvaigžde;
Latvijos Trijų Žvaigždžių I laipsnio ordinas, perpetinė juosta su žvaigžde;
Lenkijos Polonia Restituta I-mo laipsnio ordinas, aukso kryžius su perpetine juosta ir žvaigžde;
Latvijos Aizsargs kryžius;
Latvijos Aizsardzibas Biedribas medalis;
Latvijos nepriklausomybės dešimtmečiui ir kovoms už nepriklausomybę paminėti medalis.

Nuorodos

Vizitas į Estiją 1939 m. (filmas)