Kapinynas archeologija senovės laidojimo vieta kurioje aptinkama kapų su archeologiniais radiniais senovės kapinės viena

Kapinynas (archeologija) – senovės laidojimo vieta, kurioje aptinkama kapų su archeologiniais radiniais, senovės kapinės, viena gausiausių archeologinių paminklų grupių. Pagal išorinį kapų pobūdį laidojimo vietos vadinamos kapinynais, kai kapai neturi išorinių žymių žemės paviršiuje, kartais jie vadinami plokštiniais kapinynais arba senkapiais. Kai kapai turi sampilus, jie vadinami pilkapynais. Kai kuriuose kapinynuose randama ir mišraus tipo kapų. Kapinynuose laidota nuo priešistorinių iki istorinių laikų, kartais ir vėliau. Kapinynuose randami archeologiniai radiniai arba jų liekanos, mirusiojo kaulų ar kapo įrengimo liekanos, mirusiųjų deginimo žymės teikia žinių apie to meto mirusiųjų laidojimo papročius, požiūrį į pomirtinį gyvenimą, visuomenės raidą, jos ryšius su kaimynais. Kapinyno dydis teikia duomenų apie demografinius procesus.

Kundos kultūrai priskiriami kapinyno radiniai

Istorija

Kapinynai pradėti įrengti mezolite prie gyvenviečių, dažnai ant kalnelių ar sausose gražiose vietose, kartais pačiose gyvenvietėse, mirusieji laidoti nedeginti (aukštielninki, suriesti ir paguldyti ant šono bei atremti) ir sudeginti. Kapinynai dažnai buvo ir dievų garbinimo (kulto) vietos. Kapinyne ar greta jo buvo įrengiamos šventyklos – taip darė senovės graikai, germanai, keltai. Neolite Šiaurės ir Vidurio Europoje mirusieji laidoti pilkapynuose. Penktame – ketvirtame tūkstantmetyje pr. m. e. plito ilgieji pilkapiai. Rasta nuo 24 iki 170 m ilgio ir nuo 3 iki 11 m pločio pilkapių. Vėliau laidota dolmenuose. Pietų Europoje prie miestų ir didelių gyvenviečių buvo dideli kapinynai, vadinamieji nekropoliai. Balkanuose ištirtame Černavodės kapinyne rasta 500 kapų, Dniepro-Doneco kultūros paplitimo regione žinoma apie 20 kapinynų, kuriuose buvo apie 100 kapų, juose mirusieji laidoti pavieniui, grupiniuose ir bendruose kapuose. Vakarų Europoje plito megalitinių kapų kapinynai, kurie laikyti šventomis vietomis, juose buvo atliekamos apeigos. Kapinynai dažnai buvo įrengiami prie pagrindinių kelių ar aikštėse, juose buvo piramidžių, katakombų, kolumbariumų. Egipte (Karalių slėnis), Palestinoje, Anatolijoje, Persijoje yra kapinynų, įrengtų uolose.

Kapinynai Lietuvoje

Lietuvoje kapinynai pradėti įrengti mezolite prie gyvenviečių. Seniausių pavienių kapų rasta iš mezolito (5 tūkstantmetis pr. m. e., ). Laidota ir vandenyje. Bronzos amžiaus viduryje ir geležies amžiaus pradžioje Lietuvos pajūryje mirusieji laidoti pilkapynuose. Tokie yra Kurmaičių pilkapynas, Ėgliškių pilkapynas, Kvecių pilkapynas. Geležies amžiaus pradžioje Lietuvos vakaruose ir viduryje imta laidoti kapinynuose. Žymiausi – Aukštkiemių kapinynas, Šernų kapinynas, , Sargėnų kapinynas, , Laivių kapinynas, Lazdininkų kapinynas, , . Seniausiuose kapinynuose yra nuo keliolikos iki kelių dešimčių kapų. Plečiantis gyvenvietėms, didėjo ir kapinynai, kai kuriuose jų (, , Pryšmančių kapinynas) rasta iki 100 kapų. Vidurio Lietuvos šiaurėje laidota pilkapynuose ir kapinynuose, Rytų Lietuvoje – pilkapynuose. Kapinynuose ir pilkapynuose mirusieji laidoti nedeginti ir sudeginti.

Paprotys laidoti sudegintus mirusiuosius, vyravęs bronzos amžiuje ir geležies amžiaus pradžioje (II a. pr. m. e. – III a. pr. m. e.). Kapinynai IV a. – V a. vėl išplito Užnemunėje, Rytų ir Vidurio Lietuvoje, mirusiuosius IV a. – V a. degino jotvingiai, lietuviai, aukštaičiai, V a.–VIII a. – skalviai, nuo VIII a. – kuršiai, bet jie iki X a. – XI a. mirusiuosius laidojo ir nedegintus. XII a.–XIII a. paprotį deginti mirusiuosius perėmė ir žemaičiai, žiemgaliai, sėliai.

Laidojimas

Kapinynuose laidota įvairiai. Bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje sudegintų mirusiųjų pelenai dar buvo supilami į molinį puodą urną (Kernavė, Kurmaičiai, Paveisininkai). Rasta XIII a. – XIV a. sudegintų mirusiųjų palaikų, supiltų į Obelių ežerą (Ukmergės raj.). Nedeginti mirusieji laidoti įvairaus dydžio ir gylio duobėse. Turtingesniems dažnai jos kastos didesnės ir gilesnės. Laidota skobtuose ar tašytų (skeltų) lentų karstuose ar be jų. Kartais laidojimo vieta būdavo apdedama keliais akmenimis, ypač Vidurio Lietuvoje. Nuo VI a. – VII a. dažnai laidota eilėmis. Būta papročio vyrus ir moteris laidoti priešinga kryptimi: vyrus dažniausiai galva į vakarus, moteris – į rytus. Vienoje kapo duobėje kartais laidoti 2 ar 3 mirusieji. V a. – XIV a. vyrų kapuose randama palaidotų žirgų ar jų iškamšų (žirgo simbolis), kartais žirgai laidoti atskiroje kapinyno dalyje. Daugelyje sudegintų ir nedegintų mirusiųjų kapų buvo laidojama panašiai kaip dabar, tik su įkapėmis.

Žemaitijoje ir šiaurės Lietuvoje IV a. išnyko paprotys pilti pilkapius, bet jis išplito Rytų Lietuvoje, į rytus nuo Šventosios bei Nemunas|Nemuno vidurupio. Nuo XII a. pabaigos visoje Lietuvoje imta laidoti kapinynuose. XVI a. – XVII a. kapinės kartais įrengiamos piliakalniuose arba senuose pilkapynuose, bet dažniausiai laidota kapinynuose. Pilkapiuose ir kapinynuose laidojami mirusieji būdavo aprengiami išeiginiais drabužiais, padabinami papuošalais. Mirusiajam į kapą dėta ginklų, darbo įrankių ir kitų dirbinių.

Šaltiniai

Kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 354 psl.

[1] Kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 354 psl.