Lazdininkų kapinynasLazdininkų kapinynas ir senovės gyvenvietė 2000 m tyrimų metuLazdininkų kapinynasKoordinatės 56 00 4

Lazdininkų kapinynas

Lazdininkų kapinynas

Koordinatės

56°00′42″š. pl. 21°12′14″r. ilg. / 56.011697°š. pl. 21.203926°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Darbėnų seniūnija

Plotas

11,02 ha

Naudotas

IV a. pr. m. e. – XIII a.

Žvalgytas

1982, 1992

Tirtas

1940, 1958, 1976, 1978–1982, 1991–1993, 1996–1998, 2000, 2001, 2003, 2006–2009 m.

Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas (valsybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas – 5208; senas registro kodas – A1708; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR490) – kapinynas, senovės gyvenvietė ir senovės gamybos vieta Kretingos rajono savivaldybės vakarinėje dalyje, Lazdininkų kaime (Darbėnų seniūnija), Kalnalaukio kalvoje tarp Darbos ir upelių.

Istorija

Ankstyvajame geležies amžiuje Kalnalaukio kalvoje veikė senovės gyvenvietė ir gamybos vieta, kurioje iš vietinės balų rūdos buvo lydoma geležis, deginama medžio anglis. II–XIII a. joje buvo kapinynas.

XVI a. – XX a. pradžioje čia buvo bendro naudojimo kaimo žemės: ganyklos ir šienaujamos pievos. Žemės reformos metu XX a. 4 dešimtmetyje kapinynas pateko į naujakurių Baužio ir Vaičekausko žemės sklypus. Žemės savininkams kapinyno teritorijoje pradėjus statyti sodybų pastatus ir arti žemę, buvo randama įvairių archeologinių radinių, kurių dalis pateko į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų, o kiti 1935 m. buvo perduoti besikuriančiam Kretingos muziejui.

Kapinyno teritorijos pietinė dalis smarkiai apnaikinta 1976 m. statant Lazdininkų (Mažučių) gyvulininkystės kompleksą.

Be minėtų muziejų, atsitiktiniai radiniai pateko į privačius rinkinius, Klaipėdos, Palangos ir Liepojos muziejus.

1972 m. kapinynas paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR490), o 2003 m. įrašytas į valstybės saugomų kultūros vertybių registrą (A1708).

Saugomos teritorijos dydis – 11,02 ha.

Tyrimai

1940 m. kapinyną tyrė Vytauto Didžiojo kultūros muziejus (tyrimų vadovas Pranas Baleniūnas), 1958 m. – Kauno valstybinis istorijos muziejus (tyrimų vadovė ), 1976 m. – Vilniaus paminklų konservavimo institutas (tyrimų vadovai ir ), 1978–1982 – Kauno valstybinis istorijos muziejus (tyrimų vadovė , 1982 m. – Kristina Rickevičiūtė), 1991–1993, 1996, 1997 m. – Kretingos muziejus (archeologai Donatas Butkus ir Julius Kanarskas), 1998 m. – Audronė Bliujienė (Lietuvos dailės muziejus), 2000–2001, 2003, 2006–2009 m. – Kretingos muziejus (tyrimų vadovas Donatas Butkus, 2006 m. – Julius Kanarskas).

Tyrimų metu rasti radiniai saugomi Vytauto Didžiojo karo ir Kretingos muziejuose.

Kapinynas

1940–2008 m. ištirtas 5253 m² dydžio plotas, kuriame rasta 395 nedegintų ir 114 sudegintų II–XII a. žmonių kapų, 1 žirgo griaučiai bei 11 II–V a. simbolinių žirgų kapų. Nuo II a. kapai buvo apjuosiami apskritimo, ovalo arba pailgo keturkampio formos akmenų vainikais, besijungiančiais tarpusavyje. V–VI a. tradicija apjuosti kapą akmenimis išnyko, o nuo X–XI a. paplito mirusiųjų deginimo paprotys. Dalis degintinių kapų įrengta pagal griautinio laidojimo tradicijas, vėliau įkapės laužytos ar degintos kartu su mirusiuoju.

Vyrų kapuose dažniausia rasta geležinių ginklų ir darbo įrankių (kirvių, ietigalių, dalgių, peilių), papuošalų (antkaklių, segių, apyrankių), o moterų kapuose – apyvokos reikmenų, papuošalų (antkaklių, segių, apyrankių, žiedų, gintaro ir stiklo karolių). II–III a. kapuose aptinkama Romos imperijos monetų, vyrų kapuose rasta skydų, tošinių dėžučių su papuošalais, žirgų galvų, kurios laikomos simboliniais žirgų kapais. Retas radinys – gintaro kaušelis su rankenėle (rastas 1976 m.).

Kapinynas priskiriamas kuršiams ir jų protėviams protokuršiams.

Senovės gyvenvietė ir gamybos vieta

Kapinyno teritorijos šiaurinėje dalyje aptiktas ankstyvojo geležies amžiaus antrosios pusės – senojo geležies amžiaus pradžios senovės gyvenvietės ir gamybos vietos kultūrinis sluoksnis su ugniavietėmis, stulpavietėmis, nenustatytos paskirties duobėmis, akmenų konstrukcijomis, pavieniais radiniais, molio tinku, gargažėmis, šlaku.

Jame 2000 m. ištirtos geležies lydymo rūdnelės (radiokarboninė data 2340±60) liekanos, kurios liudija, kad lazdininkiečiai jau IV–III a. pr. m. e. jau mokėjo iš vietinės balų rūdos išsilydyti geležį.

Šaltiniai

Visuotinė lietuvių enciklopedija, t. 11, p. 641.
. Lazdininkų (Kretingos raj.) senkapio tyrinėjimai 1976 metais. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1976 ir 1977 metais. Vilnius, 1978, p. 141–150.
, Kristina Rickevičiūtė. Lazdininkų senkapio tyrinėjimai 1978 ir 1979 metais. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. Vilnius, 1980, p. 72-75.
, Kristina Rickevičiūtė. Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980 ir 1981 metais. Vilnius, 1982, p. 59-62.
Kristina Rickevičiūtė. Lazdininkų plokštinio kapinyno tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1982 ir 1983 metais. Vilnius, 1984, p. 59-62.
Donatas Butkus, Julius Kanarskas. Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais, d. 1. Vilnius, 1992, p. 39-41.
Donatas Butkus, Julius Kanarskas. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1991 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 ir 1991 metais, d. 1. Vilnius, 1992, p. 81-85.
Donatas Butkus, , Julius Kanarskas. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1992 ir 1993 metais. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992 ir 1993 metais. Vilnius, 1994, p. 138–145.
Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1996–1997 metais. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1996 ir 1997 metais. Vilnius, 1998, p. 190–194.
Audronė Bliujienė, Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinyno tyrinėjimai 1998 m. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1998 ir 1999 metais. Vilnius, 2000, p. 252–255.
Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2000 metais. Vilnius, 2001, p. 98-100.
Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2001 metais. Vilnius, 2001, p. 119–120.
Donatas Butkus, Julius Kanarskas. Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2005, p. 30-31.
Donatas Butkus, Julius Kanarskas. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2003 metais. Vilnius, 2001, p. 118–119.
Julius Kanarskas, Donatas Butkus, Algimantas Merkevičius. Lazdininkų (Kalnalaukio) senovės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 68-72.
Julius Kanarskas, Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. Vilnius, 2007, p. 157–158.
Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. Vilnius, 2008, p. 178–182.
Donatas Butkus. Lazdininkų (Kalnalaukio) kapinynas. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais. Vilnius, 2008, p. 118–122.

Nuorodos

Audronė Bliujienė, Donatas Butkus. VII a. pirmosios pusės karys iš Lazdininkų (Kalnalaukio) ISSN 1392–6748 2010-07-05 iš Wayback Machine projekto.
Lazdininkų, Kalnalaukio kapinynas
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 1976 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 1978 ir 1979 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 1980 ir 1981 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 1982 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 1991 m.
Lazdininkų senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1991 m.
Lazdininkų kapinyno ir senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1992 ir 1993 m.
Lazdininkų kapinyno ir senovės gyvenvietės tyrinėjimai 1996 ir 1997 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 1998 m.
Lazdininkų kapinyno ir senovės gamybos vietos tyrinėjimai 2000 m.
Lazdininkų kapinyno ir senovės gamybos vietos tyrinėjimai 2001 m.
Lazdininkų senovės gamybos vietos tyrinėjimai 2003 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 2003 m.
Lazdininkų senovės gamybos vietos tyrinėjimai 2006 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 2006 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 2007 m.
Lazdininkų kapinyno tyrinėjimai 2008 m.
Lazdininkų kapinyno kuršių moters kapas 2008 m.