Grybų karalystė

Šis straipsnis apie eukariotinius organizmus. Apie kaimą Švenčionių rajone, Lietuvoje, skaitykite straipsnyje Grybai (Švenčionys).

Fungi
Grybų įvairios formos
Mokslinė klasifikacija
Domenas: Eukariotai ( Eukaryota) Karalystė: Grybai ( Fungi)
Binomas
Fungi , 1980
Sinonimai
Mycota Alexop., 1962

Grybai (Fungi) – atskira eukariotinių organizmų grupė, kurios nariai nėra nei augalai, nei gyvūnai, bet turi ir vienų, ir kitų organizmų požymių. Jie nuėjo savitą evoliucijos kelią ir suformavo tik jiems būdingą gyvenimo būdą. Grybai eukariotiniai ir heterotrofiniai gyvų organizmų grupė, kurių somatinį kūną sudaro grybiena (micelis) arba pavienė ląstelė. Grybiena sudaryta iš šakotų vamzdelių, kurie vadinami hifais. Grybuose nėra chlorofilo, jie negali neorganinių rūgščių paversti organinėmis, kaip augalai. Vykstant procesams pagamina šlapalą, o jų glikogenas yra krakmolo tipo – tai būdinga tik gyvūnams ar kitiems gyviesiems organizmams. Grybai minta absorbcijos būdu, o dauginasi sporomis.

Anksčiau grybai buvo laikyti augalų karalystės dalimi, ir tik 1970 m. mokslo pasaulis juos išskyrė į grybų karalystę.

Įžanga

Paprastoji musmirė (Amanita muscaria)

Mokslo pasaulyje yra nusistovėjusi nuomonė, kad grybai atsirado ankstyvojo Devono periodo laikotarpiu prieš 410 milijonų metų. Rasti suakmenėję baravykinių eilės grybai rodo, kad jie gausiai augo jau prieš 150 milijonų metų. Bet paskutiniai nauji atradimai Kongo Demokratinėje Respublikoje gali radikaliai pakeisti grybų atsiradimo istoriją, kur 810–715 milijonų metų datuojamose Mbuži Majio dolomitiniuose skalūnuose buvo rastos grybų fosilijos

Paleozojaus eroje pasirodė gleiviagrybiai (Myxotnycetes), mezozojaus – skylėtbudiniai (Polyporaceae), rūdiečiai (Uredinales), kainozojaus – pelėsiniai, dyglutiniai (Hydnaceae) grybai.

Kasdieniame gyvenime grybais naudojamasi arba pastebimos jų veiklos pasekmės.
Iš grybų gaminami antibiotikai, vitaminai, augimo stimuliatoriai, fermentai, organinės rūgštys, preparatas , jie naudojami kulinarijoje.
(Parazitiniai grybai) sukelia ligas, tam tikri grybai sugadina meno kūrinius, aparatūrą, įrenginius, dėl jų poveikio ỹra tiltai, laivai, net griūva namai. Kai kurių grybų sporos atsparios ir -150 °C temperatūrai.

Grybų rūšių kiekis

Skirtingi moksliniai šaltiniai skelbia egzistuojant labai skirtingus grybų rūšių skaičius, dažnai mokslo darbuose skelbiama egzistuojant nuo 0,5 milijono iki 10 milijonų rūšių.

Publikuotame 2017 m. liepos mėnesį Jungtinės Karalystės „Nature“, buvo skelbta, kad pasaulyje egzistuoja apie 1,5 milijono grybų rūšių, iš kurių virš 8 000 rūšių sukelia grybelines augalų ligas, ir 300 rūšių sukelia žmonėms. (American Society for Microbiology) skelbia dar didesnį grybų rūšių kiekį. Anot jų, pasaulyje egzistuoja nuo 2,2 iki 3,8 milijono grybų rūšių

Encyclopædia Britannica skelbia esant žinoma 144 000 grybų rūšių.

Tarptautinės raudonosios knygos 2014 m. duomenimis, buvo identifikuotos 51 623 grybų (Fungi) rūšys, kurios sugrupuotos į šias tris grupes:

• kerpių, 17 000.
• , 31 496.
• rudadumblių, 3 127.

Grybų sistematika

Grybai gali tapti pačios įvairiausios formos. Nuotraukoje – gleivūnai

Grybų (Fungi) karalystės klasifikacija yra viena iš sunkiausių šiuolaikinių mikologijos tyrimo sričių, nes ši organizmų grupė per mažai ištirta, tad nėra nusistovėjusi. Kasmet aprašoma po tūkstantį ir daugiau naujų rūšių, tačiau painiavos sukelia didelė morfologinių, fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, lytinės ir nelytinės kartos kaita (agaminės grybų rūšys – grybai, kurie dauginasi neapsivaisinę), fiziologinių savybių įvairovė, kurią nulemia genetiniai ypatumai, aplinkos sąlygos. Tradiciškai mikologai taip pat tyrinėja į grybus panašius ir jiems analogiškus organizmus, pavyzdžiui, gleivūnus ir gumbūnus iš pirmuonių (Protozoa) karalystės bei oomikotus iš chromistų (Chromista) karalystės.

Evoliucionuodama kiekviena grybų rūšis prisitaikė prie atitinkamų gyvenimo sąlygų. Aplinkos sąlygų kompleksas, nulemiantis vienos grybų rūšies gyvenimo būdą, jos išplitimo amplitudę, populiacijos (individų skaičiaus) gausumą, vadinamas rūšies biotopu. Kuo mažesnis biotopas, tuo mažesnė tikimybė rūšies palikuonims išplisti.

Daugelis grybų rūšių nesikryžmina. Atskirų grybų rūšių išorė kinta priklausomai nuo aplinkos sąlygų, skirtingos raidos stadijoje būna nepanašūs. Atsiradusios grybų formos, besiskiriančios vaisiakūnių forma, spalva, dydžiu ir gyvenimo būdu, dar labiau klaidina mikologus. Dėl to dabar vieni mikologai aprašo 100 000, kiti 150 000, o dar kiti 60 000 rūšių. Sistematikai remiasi ne tik morfologiniais, genetiniais požymiais, bet ir biocheminiais kriterijais.

Gyvasis pasaulis skirstomas į prokariotus (neturi tikro branduolio) ir eukariotus (turi tikrą branduolį).
Eukariotai skirstomi į 3 karalystes:

• Gyvūnai
• Augalai
• Grybai

Papėdgrybiai

Pagal naujausią klasifikaciją grybų pasaulis dalijamas į 11, tačiau mikologinėjė literatūroje dažniausiai nurodoma 6 klasifikacijos:

• Aukšliagrybiai (Ascomycota)
• Papėdgrybiai (Basidiomycota)
• Chitridiomicetai (Chytridiomycota)
• Gleivūnai (Myxomycota)
• Oomicetai (Oomycota)
• Zigomicetai (Zygomycota)

Nors gleivūnai ir oomicetai dažnai priskiriami grybams, jie nėra grybai. Gleivūnų sistematinė padėtis vis dar nepakankamai aiški, o oomicetai priskiriami Chromalveolata karalystei.

Grybų grupės

Pagrindinis straipsnis – Grybų grupavimas.

Geltonasis fungus

Paprastosios kelmiukės

Geltonpintė – parazitinis grybas

Daugelio grybų mitybos, dauginimosi, augimo sąlygos ir kiti ypatumai skiriasi, todėl grybai yra skirstomi į skirtingas grupes.

• Pagal dauginimosi būdą:
  •  – subrandina skirtalytes sporas.
  •  – iš vienintelės sporos išaugina grybieną.

• Pagal mitybos būdą:
  • Mikoriziniai grybai () – su aukštesniaisiais augalais sudaro mikorizę.
  • Saprotrofiniai grybai – minta nukritusiais lapais, spygliais, kelmais, nudžiūvusiais medžiais, išvartomis, negyva žoline danga, ekskrementais.
  • Parazitiniai grybai – minta gyvų augalų ir gyvūnų syvais.

• Pagal mitybos ryšius:

• Pagal aplinkos terpę:
  •  – mėgstantys drėgmę,
  • kserofilai – mėgstantys sausumą,
  •  – tarpinė grybų grupė,
  • termofilai – šilumamėgiai grybai.

• Pagal panaudojimą ir poveikį:
  • valgomieji grybai
  • nuodingieji grybai
  • parazitiniai grybai

Forma ir konsistencija

Grybų tramos konsistencija skirtinga: gali būti tvirta, glebi, labai kieta arba trapi, plaušinga, vatiška, mėsinga.
Kai kurių grybų rūšių trama, vykstant oksidacijai, perlaužus ar dėl mechaninio poveikio keičia spalvą: perpjovus, perlaužus ar tik prisilietus gali paraudonuoti, pamėlynuoti (pvz., raudonviršis per kelias valandas pasikeičia nuo mėlynai violetinės iki tamsiai rusvos spalvos). Tačiau daugumos grybų trama spalvos nekeičia. Kai kurie grybai išskiria sultis (pvz., piengrybiai).

Augimo sąlygos ir ypatumai

Grybams augti reikalingi mineraliniai : (anglis, azotas, fosforas, kalis), mikroelementai (geležis, manganas, varis, boras, kobaltas) ir kt.

Kiekviena grybų rūšis turi tipinę augavietę (biotopą). Jų augimui reikalinga skirtinga temperatūra, šviesos kiekis, CO₂ ir kitų dujų apykaita, skirtingas substrato rūgštingumas bei drėgmės kiekis:

• piengrybiai, musmirės auga, kai žemės drėgnumas yra apie 10%
• kai kurios ūmėdės, trimitėliai – ne mažiau kaip 40%
• pievagrybiai, baravykai, rudmėsės – ne mažiau kaip 60%

Grybiena minta osmoso būdu visu paviršiumi, todėl jai kenkia ir per mažas, ir per didelis drėgmės kiekis. Grybų augimą lemia ir lietūs: šilti – aktyvina grybieną augimui, o stiprūs, audringi lietūs grybams nepalankūs.

Grybų sandara

Ūmėdės kepurėlė

• Hifas
• Grybiena (Micelis)
  • Vaisiakūnis
    • Kepurėlė
      • Himenoforas
      • Kutikulė
      • Lakšteliai
      • Trama
    • Grybo kotas
      • Bazė
      • Apvalkalas (Velum generale)
        • (Apvalkalo išnara)
    • Šydas
  • Sklerotis
• Sporos

Grybų reikšmė ekosistemoje

Kai kurie grybai auga ir ant medžių

Grybai drauge su bakterijomis ir smulkiais gyvūnais spyglius, lapus, šakas, kelmus, per trumpą laiką paverčia puria miško dirva, reguliuoja dirvožemio dujų apykaitą, vandens režimą ir temperatūros svyravimus, apsaugo dirvos paviršių nuo išdžiuvimo, suvartoja augalų šaknų išskirtas toksines medžiagas.

Grybų gyvenimas labai susijęs su augalais. Net 80 % augalų su grybais sudaro mikorizę, t. y. abipusę naudą. Kai kurie augalai auga tik tokiame substrate, kuriame yra atitinkamų grybų, ir atvirkščiai, kai kurie grybai prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga dažniausiai beržynuose). Orchidėjos be grybo nesugebėtų išleisti net daigelio, net bulvės, kukurūzai, kviečiai greičiau subręsta sudarydami mikorizę su grybais.

Grybai, kitaip negu augalai, neturi chlorofilo ir minta organinėmis medžiagomis. Vykstant medžiagų apykaitai, nesusidaro asparaginas − būdinga augalams medžiaga. Grybai, kurių medžiagų apykaitos produktai yra šlapimo rūgštis, chitinas, trehaliozė, trigonelinas, glikogenas, serotoninas, artimi gyvūnijos pasauliui. Taigi, grybas – sudėtingas organizmas – nei augalas, nei gyvūnas.

Grybams būdingas savitas aromatas, spalvingumas, skiriasi dydis – visa tai lemia adaptacines savybes bei funkcijas. Daugumos grybų vaisiakūniai skleidžia savitą kvapą, pavyzdžiui, salierinis baltikas (Tricholoma apium) – salierų, kvapioji stirnabudė (Lepista irina) – kvapiosios našlaitės, česnakinis mažūnis (Marasmius scorodonius) – česnako, miškinis pievagrybis (Agaricus silvaticus), melsvoji tauriabudė (Clitocybe odora) – anyžių. Paprastoji poniabudė (Phallus impudicus) skleidžia dvoką, kad prisiviliotų vabzdžių, kurie po mišką išnešioja jos lipnias sporas. Grybiena taip pat išsiskiria spalvingumu, aromatu, formos įvairumu (virvutės, palmės lapo, voratinklio ir kt.).

Grybų reikšmė mityboje ir maisto pramonėje

Baravykas

Grybai – vieni seniausių žmogaus valgomų produktų. Grybų vertė priklauso nuo jų cheminės sudėties ir atitinkamų elementų santykio. Sudėčiai reikšmės turi augavietė, klimatas, metų laikas ir kt.

Grybuose vanduo sudaro 84–95% masės, 4–6% − prastai ar visai neįsisavinamos medžiagos (pvz., chitino). Mineralinių medžiagų kiekiu grybai prilygsta vaisiams ar daržovėms, o fosforo, kalcio, kalio kiekiu – mėsai. Maistingesni jauni grybai, vertingesnė kepurėlė nei kotas.
Grybuose yra geležies, mangano, kobalto, švino, taip pat aminorūgščių. Nustatyta, kad žmogaus organizmas gyvulinės kilmės baltymų pasisavina 96,5%, augalinės – 68%, grybų – 70%. Gausu vitaminų B1, B2, PP, C, A, D, fermentų, organinių rūgščių. Džiovinti grybai baltymų turi daugiau nei duona, kruopos, jautiena. Pvz., džiovinti baravykai du kartus kaloringesni už žuvį, maistingesni už kiaušinius, dešrą, jų sultinys triskart kaloringesnis nei mėsos.
Grybuose mažai lengvai virškinamų riebalinių medžiagų ir angliavandenių. Grybuose kaupiasi trehalozė ir glikogenas – angliavandeniai, kurie neaptinkami augaluose.
Lipidai, fosfatidai, laisvos amino rūgštys, eterinės ir kvapiosios medžiagos sužadina skrandžio sulčių išsiskyrimą, didina apetitą, gerina kitų maisto produktų virškinimą.

Senuose grybuose atsiranda maistui netinkamų ar net nuodingų medžiagų − aminų, amidų, šlapalo ir kt., dėl to maistui negalima vartoti pasenusių grybų. Senesnių grybų kepurėlės apatinę pusę rekomenduojama pašalinti, nes jame esančios subrendusios sporos nevirškinamos, be to būna vabzdžių lervų. Kai kurių grybų kotai sumedėję, maistui išvis netinkami, nes juose yra daug chitino.

Klasifikacija į maistines kategorijas

Šiliniai kazlėkai auga ir Lietuvos miškuose

Grybai pagal mitybinę vertę, skonį, paplitimą, vartojimą skirstomi į 4 kategorijas. Tai sąlyginis skirstymas, nes per mažai ištirta grybų mitybinė vertė, skirtingose šalyse tie patys valgomieji grybai skirtingai paplitę, mėgstami, renkami, vertinami.

• Pirmoji kategorija: vertingiausi ir skaniausi grybai − tikrinis baravykas, pušyninė ir eglyninė rudmėsės, gelsvasis ir geltonasis piengrybiai, valgomoji voveraitė, trumas.
• Antroji kategorija: gero skonio, mažesnės maistinės vertės grybai − raudonviršis, lepšė, kazlėkas, rudakepuris, grakštusis ir smiltyninis baravykai, paprastasis bei vasarinis kelmučiai, ūmėdė garduolė, piengrybis paberžis, žaliuokė.
• Trečioji kategorija: vidutinio skonio, menkesnės maistinės vertės grybai − valgomasis pievagrybis, dvisporis pievagrybis (šampinionas), geltonasis baravykas, raukšlėtasis gudukas, tikroji, juosvoji, juodmėsė ir blunkančioji ūmėdės, juosvasis ir paprastasis piengrybiai.
• Ketvirtoji kategorija: menkaverčiai grybai − tamprusis ir auksakotis baravykai, pilkoji ir kvapioji stirnabudės, šalninė guotė, gličioji ir variaspalvė geltonpėdės, gluosninė kreivabudė, lelijinis baltikas, grūzdas, paliepis, rudasis piengrybis, raukšlėtasis ir čerpėtasis dyglučiai, gauruotasis mėšlagrybis.

Valgomieji grybai Lietuvoje

Lietuvos miškuose rasta daugiau kaip 1000 kepurėtųjų grybų rūšių (papildomai), manoma, kad iš viso jų auga apie 2000 (Europoje 6000 rūšių). Rastos 382 valgomųjų grybų rūšys (Europoje – 500). Tačiau praktiniu požiūriu svarbių yra 120–140 rūšių, kitos – menkavertės arba retos.

Grybų laikymas ir paruošimas vartojimui

Džiovinti grybai

Pagrindinis straipsnis – Grybų apdorojimo būdai.

Grybuose yra mineralinių medžiagų, kuriomis minta bakterijos, pelėsis, vabzdžių lervos. Šiltoje, saulėtoje vietoje laikomi grybai greitai genda. Nuskintus šviežius grybus geriau laikyti žemesnėje, apie 4 °C temperatūroje, ir rekomenduojama apdoroti per 24 valandas. Grybus galima džiovinti, marinuoti, sūdyti, išspausti sultis ar apvirti (svarbu nepervirti), jei vartojami švieži. Kuo labiau susmulkinti grybai, tuo daugiau suyra chitino, todėl tampa geriau virškinami.

Grybai kulinarijoje

Švieži, džiovinti, marinuoti, sūdyti grybai bei jų sultys ar miltai naudojami kulinarijoje ruošiant įvairius patiekalus. Grybų kvapiosios medžiagos patiekalams suteikia specifinį aromatą. Prancūzų kulinarijoje laikoma, kad būtent grybų padažai yra kvapniausi ir skaniausi.

Pasenę, netinkamai paruošti maistui gali pakenkti. Nepatartina grybų valgyti sergantiems lėtinėmis skrandžio, kepenų, žarnyno ligomis, taip pat seniems žmonėms bei mažiems vaikams.

Mielės

Mielių pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio levare – kelti, daryti lengvą. Mielės pradėtos vartoti maistui daug anksčiau negu buvo ištirtos (1680 metais). Tik išradus mikroskopą nustatyta, kad alkoholinį rūgimą sukelia bei tešlą kildina mieliagrybis, priklausantis aukšliagrybių klasei.

Mielės dauginasi pumpuravimu (vegetatyviškai) arba askosporomis (lytiškai). Mielių kolonija cukringoje terpėje, prisotintoje deguonies, labai greitai auga. Jų yra ir dirvožemyje, ant augalų lapų, uogų, ore, vandenyje.

Mielės (Candida albicans)

Mielių cheminė sudėtis yra tokia: vandens – 8 %, proteidų – 57 %, lipidų – 3 %, gliucidų – 25 %, mineralinių medžiagų – 7 %. Jų baltymuose yra visų aminorūgščių reikalingų žmogaus organizmui, jose gausu vitaminų B, E, PP, fermentų, medžiagų gerinančių virškinimą bei didinančių organizmo atsparumą infekcijoms.
Mielėse esantys fermentai (zimazės) skaldo cukrų į etilo alkoholį, kuris kepant išgaruoja, ir anglies dioksidą, kuris 180−220 °C temperatūroje kildina tešlą, padaro ją puresnę, kvapnesnę.

Praktiniu požiūriu svarbiausia ir didžiausia yra mieliagrybio Saccharomyces gentis, kuriai priklauso natūraliai gyvenančios ir kultūrinės rūšys, taip pat alaus mieliagrybis (S.cerevisiae) ir vyno mieliagrybis (S.vini).
Gamtoje taip pat yra mieliagrybių, gadinančių maisto produktus, sukeliančių įvairias augalų ir gyvūnų ligas.

Grybai medicinoje

Gydomosios savybės

Grybų gydomosios savybės yra žinomos nuo senų laikų. Jau XVI a. apie tai aptinkama rašytinių žinių įvairiuose medicinos leidiniuose.

• Pelėsių antibiotinės savybės pastebėtos jau daugiau kaip prieš 100 metų. Vėliau iš jų pagamintos gydomosios medžiagos buvo pavadintos antibiotikais: tai penicilinas, biomicinas, aureomicinas ir kai kurie kiti preparatai. Dabar žinoma daugiau kaip 1000 įvairių antibiotikų, tačiau vaistų gamybai kol kas vartojama apie 30.
• Kepurėtieji grybai terapijoje kol kas vartojami retai. Jų gydomosios savybės šiuo metu yra intensyviai tiriamos. Iš pievagrybių išskirtų cheminių medžiagų gaminami vaistai alerginių ligų terapijai. Iš rudmėsės išskirtas antibiotikas laktarioviolinas vartojamas nuo žalingų bakterijų, iš tauriabudžių (Clitocybe) gauta antimikrobinė medžiaga, stabdanti odos ir kaulų tuberkuliozės bakterijų gyvybinę veiklą.

Stafilokokus, sukeliančius pūliuojančias žaizdas, naikina rudojo piengrybio, žaliuokės, voveraitės, raukšlėtojo dyglučio ir kai kurių kitų grybų ekstraktai.
Nuo radikulito, raumenų uždegimo išoriškai vartojamas paprastosios poniabudės spiritinis antpilas.
Paprastoji musmirė taip pat turi vaistinių savybių.

Iš grybų ruošiami taip pat įvairūs arbatiniai antpilai

• Arbatinis grybas – acto rūgšties bakterijų ir mieliagrybio kolonija. Mieliagrybis arbatoje ištirpusį cukrų skaido į organines rūgštis (askorbino, citrinos, pieno ir kt.), alkoholį ir anglies dioksidą, o bakterijos alkoholį paverčia acto rūgštimi. Arbatinis antpilas praranda skaidrumą, bet įgauna saldžiarūgštį malonų skonį, kuris gerina apetitą, naikina kai kurias kenksmingas bakterijas skrandyje, žarnyne. Juo skalaujama gerklė sergant angina, dantenų uždegimu. Jame yra ir vitaminų B, D. Rekomenduojama vartoti saikingai, kadangi acto rūgštis gali pakenkti virškinimo traktui.
  

Grybų, galinčių padidinti skystų antpilų (pavyzdžiui, arbatos, pieno) rūgštingumą, yra keletas rūšių. Jų augimo sąlygos skiriasi, bet vystymasis ir branda panašūs, todėl ir antpilai turi labai panašų skonį.
Arbatinio grybo antpilas ruošiamas taip: gabalėlis grybienos įdedamas į stiklainį su pasaldinta arbata, užrišamas marle ir padedamas į šviesią vietą, geriausiai ant palangės. Po savaitės dviejų antpilą galima gerti.

Psichotropinės savybės

Žalsvoji musmirė (Amanita phalloides) – labai nuodingas grybas

Meksikos, Indijos ir kitų tautų gentys vartojo (kai kur ir dabar vartoja) haliucinacijas sukeliančius grybus, aktyvuojančius jų pojūčius, sukeliančius ryškius vaizdinius, įtakojančius žmogaus elgseną ir netgi įsitikinimus. Centrinės Amerikos indėnų gentys grybus netgi dievino ir garbino juos, statė jiems statulas, net šventyklas. Dar dabar Gvatemaloje stovi didžiulės grybo pavidalo skulptūros, prie kurių senovėje buvo atliekamos šventų grybų garbinimo apeigos. Grybų garbinimo kultas egzistavo ir Egipte, Kinijoje.

Psichikos pakitimai bei įvairios sąmonės būsenos, sąlygotos tam tikrų junginių, seniai domino grybų tyrinėtojus (mikologus). Prancūzų mikologas Eimas (R. Heim) ir amerikietis Vasonas (G. Wasson) išstudijavo mokslines publikacijas ir archyvus apie Meksikos bei Amerikos indėnų ritualines apeigas, rengiamas vartojant haliucinogeninius grybus. Mokslininkai taip pat dalyvavo jų apeigose, stebėjo jas, netgi patys vartojo šių grybų. Jie pastebėjo, kad Meksikoje augantys ir haliucinacijas sukeliantys grybai yra smulkučiai, neišvaizdūs, visai nepanašūs nei į valgomuosius, nei į nuodinguosius grybus. Tai glotniagalvės (Psilocybe) genties grybai. Juose rastos dvi veikliosios medžiagos − psilocinas ir psilocybinas, kurios ir veikia psichiką haliucinogeniškai.

Vėliau buvo ištirti ir susintetinti kiti haliucinacijas sukeliantys junginiai: iboteninė rūgštis, muskarinas, maskaronas, muscinolas, cholinas, bufoteninas. Jie vaistiniais kiekiais vartojami psichiatrijoje.

Pakramčius ar nurijus haliucinogeninių grybų, po 20–40 minučių vaizduotėje atsiranda ryškūs vaizdai, reginiai − haliucinacijos. Pvz., naktį matomos visos dienos spalvos, sapnuojama praeitis, dabartis, ateitis. Gali būti atsiduriama visiškai neįprastose būsenose, kurios kartais yra nemalonios ir prilyginamos sunkiam girtumui. Tokie psichikos pakitimai trunka 2–3 valandas. Organizmui išsivalius sugrįžtama į įprastą būseną.

Lietuvoje haliucinogeniniai grybai nėra paplitę. Psichotropinių savybių turi kai kurios glotniagalvės (Psilocybe), musmirės.
Tautosakoje yra išlikę priežodžių, liudijančių apie tokių grybų poveikį žmogaus psichikai: apie šlitinėjantį žmogų buvo sakoma eina, kaip musmirių apsirijęs.

Grybų daromas poveikis ir apsaugos priemonės

Pelėsis

Pelėsis ant kambario sienų

Apleisti maisto produktų likučiai per keletą dienų pasidengia voratinklišku grybienos sluoksniu, pašerpetojusiu baltais, pilkais, žaliais ar juodais plaukeliais. Blizgančiose plaukelių viršūnėse gausu subrendusių sporų. Jos nuo mažiausio skersvėjo sklando oru. Patekusios į tinkamas sąlygas per kelias valandas sudygsta ir greitai išaugina naują pelėsio koloniją. Pelėsiai ne tik sugadina daug maisto produktų, bet į aplinką išskiria ir nuodingų, sveikatai pavojingų medžiagų; jie yra įvairių mikozių sukėlėjai.

Trobagrybis

Vienas pavojingiausių medienai – žalingasis trobagrybis (Serpula lacrymans, lot. lacrymans – verkiantis). Trobagrybių yra daugiau nei 70 rūšių. Trobagrybiai minta spygliuočių ar lapuočių mediena (net ir nulakuota ar nudažyta). Jeigu grindyse, medinėje pertvaroje, sijoje ar sienoje susikaupia apie 35% drėgmės, trobagrybis prisitaiko prie esamų sąlygų ir per trumpą laiką medinius statinius paverčia šipuliais. Esant 20–26 °C temperatūrai ir blogam vėdinimui, šis grybas medinį namą per pusmetį gali paversti griuvėsiais.

Trobagrybis taip pat minta popieriumi, audiniais, oda, tinku. Pakanka drėgno plyšelio, per kurį grybas gali persikelti per keletą namo aukštų grybienos laidais. Grybienos laidai bespalviai, ir nepastebimai plinta medienos vandens indais, išsišakojusiomis rievėmis, įtrūkiais ir kitais plyšiais.

Grybo vaisiakūniai labai dideli, iki 50 cm skersmens, kempinės pavidalo, l–4 cm storio. Prie substrato (grindų, sienos, sijos) silpnai priaugę arba nepriaugę. Iš pradžių balti, vėliau vidurys paruduoja, pakraščiai išlieka balti, o senų – parudavę, tik visada atkilę ir paprastai su rudo skysčio lašeliais. Vaisiakūnio paviršius raukšlėtai banguotas. Raukšlelės l–2 cm ilgio, spinduliškai išsidėsčiusios, sporos rudos. Per parą l cm šio grybo paviršiaus gali išmesti 35 milijonus sporų. Vaisiakūnis dauginasi ir vegetatyvinės grybienos atplaišomis. Šį grybą platina oro srovės, vabzdžiai, pelės, žiurkės ir žmogus.

Apsaugos priemonės

Svarbu, kad po grindimis būtų gera ventiliacija: tarp žemės ir grindų turi būti oro tarpas. Mediena, naudojama namų statyboje, turi būti švari ir neapkrėsta trobagrybiu. Pastebėjus trobagrybį, rekomenduojama kuo skubiau išardyti grindis, ir jei įmanoma − sudeginti.
Pastebėjus sugadintą tinką, rekomenduojama jį visą nuimti, kur matomi grybo (pelėsių) pėdsakai. Svarbu pabrėžti ir tai, kad trobagrybis išskiria žmonėms pavojingas dujas, todėl gali tapti ir sveikatos sutrikdymo šaltiniu.

Įdomu

• 1718 m. prancūzų botanikas Vajanas Paryžiuje charakterizavo grybus kaip velnio padarus, ardančius bendrą gamtos harmoniją. Anot jo, grybai velnio sutverti tam, kad klaidintų botanikus.

Taip pat skaityti

• Grybų grupavimas
• Lietuvos grybų rūšių sąrašas

Šaltiniai

• taxonomy.nl / Taxon: Kingdom Fungi R.T. Moore (1980) – fungi (fungus)

Vikiteka: Grybai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos

Wikiquote logo

Puslapis Vikicitatose –

Grybai

1. bg.gf.vu.lt / MIKOLOGIJOSLABORATORINIAI DARBAI. Mokomoji knyga | Ingrida Prigodina Lukošienė, Ernestas Kutorga; Vilniaus universitetas, Gamtos mokslų fakultetas, Botanikos ir Genetikos katedra | 2014
2. sciencemag.org / Molecular identification of fungi microfossils in a Neoproterozoic shale rock. S. Bonneville, F. Delpomdor, A. Préat, C. Chevalier, T. Araki, M. Kazemian, A. Steele, A. Schreiber, R. Wirth and L. G. Benning | Science Advances 22 Jan 2020: Vol. 6, no. 4, eaax7599. DOI: 10.1126/sciadv.aax7599
3. nationalgeographic.com / World’s oldest fungi, found in fossils, may rewrite Earth’s early history, By Douglas Main | PUBLISHED January 22, 2020
4. nature.com / Stop neglecting fungi. Nature Microbiology volume 2, Article number: 17120 (2017) | Published: 25 July 2017
5. Hawksworth, D. L. Mycol. Res. 105, 1422–1432 (2001).
6. asmscience.org / Fungal Diversity Revisited: 2.2 to 3.8 Million Species. Authors: David L. Hawksworth, Robert Lücking, Editors: Joseph Heitman, Timothy Y. James | Published 28 July 2017
7. britannica.com / Fungus
8. iucnredlist.org / Estimated Number of described species | Last Updated: 13 November 2014

Nuorodos

• grybai.lt / Apie grybus
• grybai.net / Grybų katalogas
• vle.lt / Grybai
• raudonojiknyga.lt / Saugomi grybai (Lietuvos raudonoji knyga)
• microbiologysociety.org / Fungi
• britannica.com / List of fungi
• iucn.org / Fungi 2022-06-18 iš Wayback Machine projekto.
• nature.com / Early fungi from the Proterozoic era in Arctic Canada, Corentin C. Loron, Camille François, Robert H. Rainbird, Elizabeth C. Turner, Stephan Borensztajn & Emmanuelle J. Javaux. | 13 JUNE 2019

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.